Puodininkystė

Puodininkystė – vienas iš seniausių pasaulio amatų. Tai daiktų, dažniausiai puodų ir indų lipdymas iš molio. Dažniausiai molinius daiktus lipdydavo moterys.

Rankomis žiedžiamas puodas

Puodininkystė Lietuvoje

Lietuvoje jau nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau XIII a. galima kalbėti apie puodininkystę, kaip amatą Lietuvoje. Puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Didžiausi puodininkystės centrai buvo Kuršėnuose ir Viekšniuose.

Naudojamų buityje dirbinių forma priklausė nuo jų paskirties. Kai kurių iš jų forma labai pastovi, kitų gana įvairi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji labai racionali. Lietuvoje iš keramikos dirbinių daugiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai. Indai maistui ruošti – virimo puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Tik kai kurie dekoruoti įbrėžtomis ar įspaustomis linijomis ir vingučiais.

Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, palivonėliai, dviausiai, ąsiniai buteliai. Šių indų puošyboje jau atsiranda spalvota glazūra, tačiau ornamentika negausi.

Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti ant stalo prie svečio paduoti. Interjero gaminiai – vazonai, vazelės gėlėms, žvakidės – turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Jų puošyboje populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai.

Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms.

Dauguma molinių žaisliukų kartu buvo ir švilpukai. Švilpukų puošyboje buvo pamėgtos sodrios, ryškios spalvos. Buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas. Abiejuose švilpukų šonuose buvo išduriamos dvi ar keturios skylutės.

Pagrindinės datos

• X a. pr. Lietuvoje pradėtas vartoti rankinis žiedžiamas ratas.
• XII a. puodininkystė įsitvirtina tarp kitų amatų.
• XV a. buitinės keramikos dirbiniai pradėti dengti glazūra.
• XVI a. atsirado spalvinis ornamentas.

Puodininkystė Senųjų Rytų civilizacijose

Puodininkystė – bene seniausia visoms Rytų civilizacijoms būdinga amatų šaka.

Techninis perversmas puodininkystėje buvo žiedžiamojo rato išradimas. Mesopotamijoje jo pasirodymas siejamas su šumerais.

Senovės Rytų puodininkystės produkcija įvairiarūšė. Pirmiausia – tai įvairiausios paskirties, formų ir dydžio kasdieninio vartojimo, prabangos ir ritualinės paskirties indai. Molinių indų sienelės buvo puošiamos tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, spalvota glazūra.

Puodžiai turėjo ir skulptoriaus įgūdžių. Jie lipdė smulkias dievų, karių, muzikantų, gyvulių ir kt. skulptūrėles religinėms apeigoms, šventėms, amuletams. Babilonijoje molis buvo vos ne vienintelė amatų žaliavų. Iš molio buvo daromi net karstai.

Babilonijos puodžiai gamino ir glazūruotas plytas (koklius), kuriomis puošė pastatų fasadus. Tai specifinis šio krašto amatas.

Aukštą lygį puodininkystė pasiekė taip pat Kinijos civilizacijoje. I tūkst.pr. m. e. kinai gamino fajansą. Chanų dinastijos laikais (206 m. pr. m. e. – 220 m. e. m.) puodininkystė suklestėjo, buvo gaminami labai puošnūs indai. Ištobulintos šio amato technikos pavyzdys – degimo krosnys. Kinijos, o galbūt visų senovės Rytų puodininkystės meną apvainikavo porceliano išradimas. Tikrasis porcelianas, žalsvos glazūros, pasirodė galbūt apie 400 metus. Porceliano gamyba tapo seniausia Kinijos pramonės šaka, kurios produkcija turėjo paklausą visuose Rytų kraštuose.

Gamybos procesas ir technika

Džiūna nužiesti puodžiaus gaminiai

Žiedimas

Šiltu metų laiku puodžiai molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Dirbdavo šalia virtuvės esančiame kambarėlyje. Rankomis gerai išminkydavo molį. Ant tekėlo, kurį suko koja nuo savęs, būdavo formuojamas puodas. Šalia sukamo rato stovėjo indas su vandeniu, moliui padrėkinti.

Džiovinimas ir glazūravimas

Gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – trobelėje ant lentynų, arčiau krosnies. Indus glazūruodavo prieš degimą.

Degimas

Degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke. Krosnies aukštis siekdavo 2 m, sienos daromos nedegtų plytų. Priešingose pusėse ji turėjo dvi kūrenimo angas. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį krosnies viršų. Puodus degdavo naktį, nes tamsoje iš liepsnos spalvos matėsi, ar gaminiai jau išdegė. Tada užgesindavo ugnį, o angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greito atšalimo indai nesusproginėtų.

Gaminių skirstymas

Dekoruotas puodas

Puodžių dirbiniai pagal panaudojimą skirstomi:

• indai maistui gaminti,
• indai maistui laikyti,
• indai maistui paduoti,
• dirbiniai interjerui,
• žaislai,
• atsitiktiniai dirbiniai.

Nuorodos

• Kuršėnuose karūnuota puodžių karalienė (lt) Archyvuota kopija 2010-06-01 iš Wayback Machine projekto.
• Puodininkystės istorija (lt) Archyvuota kopija 2009-06-14 iš Wayback Machine projekto.
• Puodžius Vytautas Valiušis (lt) Archyvuota kopija 2010-02-15 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Puodininkystė – vaizdinė ir garsinė medžiaga