From Wikipedia, the free encyclopedia
Ramusis vandenynas (dar žinomas kaip Didysis vandenynas) – didžiausias ir giliausias pasaulio vandenynas, užimantis 49,5 % Pasaulinio vandenyno ploto ir 35 % viso Žemės rutulio ploto.[1] Vandenynas driekiasi per Šiaurės ir Pietų pusrutulius tarp Australijos, Azijos, Amerikos ir Antarktidos. Su Indijos vandenynu turi dvi sąsajas: plačią – į pietus nuo Australijos ir siauresnę – Indonezijos salyne. Dreiko sąsiauris ir Panamos kanalas jungia Ramųjį vandenyną su Atlantu, o šiaurėje labai siauras Beringo sąsiauris – su Arkties vandenynu.
Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų, vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.
Ramusis vandenynas – tai iki šiol mažėjančio Pantalasos pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.
Ramusis vandenynas kartu su jūromis užima 178,7 mln. km²[2] (be jūrų – 147 mln. km²). Vandens tūris – 710,4 mln. km³ (53 % Pasaulinio vandenyno tūrio, be jūrų – 637,2 mln. km³). Vidutinis gylis 3957 m, didžiausias 11 022 m (Čalendžerio gelmė Marianų lovyje).[1] Iš rytų į vakarus tęsiasi 19 800 km, iš šiaurės į pietus – apie 16 000 km.
Pietinė Ramiojo vandenyno dalis, juosianti Antarktidą, priklauso kartais išskiriamam Pietų vandenynui.
Ramiajame vandenyne yra Pasaulinio vandenyno nepasiekiamumo polius (toliausiai nuo sausumos nutolusi vieta) – Nemo taškas 48°52.6′ p. pl. 123°23.6′ v. ilg..[3] Jis nuo artimiausių salų nutolęs 2688 km. Tai tokia atoki vieta, kad paprastai artimiausi žmonės nuo ten būna kosmose praskrendantys tarptautinės kosminės stoties kosmonautai.
Ramusis vandenynas dalinamas į Šiaurės Ramųjį vandenyną ir Pietų Ramųjį vandenyną (juos skiria pusiaujas), taip pat Rytų Ramųjį vandenyną ir Vakarų Ramųjį vandenyną (skiria datos keitimosi linija). Taip pats skirstomas į Šiaurės Rytų Ramųjį vandenyną (prie Šiaurės Amerikos krantų), Pietryčių Ramųjį vandenyną (prie Pietų Amerikos), Šiaurės Vakarų Ramųjį vandenyną (prie Tolimųjų Rytų) ir Pietvakarių Ramųjį vandenyną (Okeanijoje).
Būdingi fjordinio ir abrazinio tipo krantai.[2] Vakarinės dalies šiaurėje dažnos štorminės bangos formuoja abrazinius denudacinius krantus. Upėmis plukdoma terigeninė medžiaga (2,5–3,5 mlrd. t per metus) ir aukšti potvyniai plataus šelfo zonose sudaro smėlio baras, vatus bei formuoja akumuliacinius krantus. Šios dalies pietuose, Australijoje ir Okeanijos salose paplitę koraliniai (su rifais) ir mangrovių krantai.[1] Ties Antarktida krantus daugiausia sudaro šelfiniai ledynai.[2] Rytiniai Ramiojo vandenyno (Šiaurės ir Pietų Amerikos) krantai dėl stiprių bangų, sklindančių iš pietvakarių yra abraziniai akumuliaciniai. Vertikalūs žemės plutos judesiai čia formuoja terasas.
Rytinė Ramiojo vandenyno pakrantė tiesi, didesnių įlankų nedaug (Aliaskos, Panamos, Kalifornijos). Šiaurėje tarp Aliaskos ir Čiukčių pusiasalių plyti Beringo jūra, per Beringo sąsiaurį besijungianti su Arkties vandenynu. Vakarinė (azijinė) vandenyno pakrantė labai raižyta: dideli salynai ir pusiasaliai atskiria Ochotsko, Japonijos, Geltonąją, Rytų Kinijos, Pietų Kinijos, Filipinų jūras. Tarp Ramiojo ir Indijos vandenynų pabiręs Malajų salynas, kuriame gausu palyginti nedidelių tarpsalinių jūrų (Balio, Bandos, Halmaheros, Floreso, Molukų, Naujosios Gvinėjos, Sulu, Seramo, Savu). Šis jūrų ir salų labirintas kartais dar vadinamas Australijos–Azijos Viduržemio jūra.[2] Pietvakarinė (Australijos) kranto linija tiesi, tarp Australijos ir Okeanijos salų telkšo Koralų ir Tasmano jūros. Dar keletas jūrų išskiriama tarp Okeanijos salų (Saliamono, Fidžio, Koro). Antarktidos pakrantė raižyta, ten plyti Belingshauzeno, Roso jūros.
Vandenyne yra apie 10 000 salų, kurių bendras sausumos plotas siekia 3,6 mln. km².[2] Praktiškai visos didžiausios salos yra Ramiojo vandenyno vakariniame pakraštyje: Japonijos salos (Honšiū, Kiūšiū, Hokaidas, Šikoku), Sachalinas, Kurilų salos, Taivanas, Filipinų salos (Lusonas, Mindanao, Palavanas ir kt.), Malajų salynas (Borneo, Java, Sumatra, Halmahera, Balis, Timoras, Floresas, Ambonas ir daug kitų), Naujoji Gvinėja. Pietvakariniame pakraštyje yra Naujosios Zelandijos salos (Šiaurės sala, Pietų sala, mažesnė Stiuarto sala).
Pietvakarinę Ramiojo vandenyno dalį užima dideli salynų plotai, vadinami Okeanija. Dauguma Ramiojo vandenyno tropinių salų yra koralų atolai – žiedinės salos, juosiančios seklias lagūnas. Atolai iškilę giliose vandenynų vietose, nors juos sudarę koralai negali augti giliau kaip 45 m. Šios salų virtinės toliau skirstomos į Polineziją (Havajai, Taitis, Markizo salos, Samoa salos, Tonga, Tuamotu, Fidžis, Fenikso salos, Gilberto salos, Tuvalu, Linijinės salos, Velykų sala, Kuko salos ir kt.), Melaneziją (Saliamono salynas, Naujoji Kaledonija, Naujieji Hebridai) ir Mikroneziją (Karolinų salos, Marianų salos, Maršalų salos). Nuo pastarojo salyno Azijos link driekiasi Riūkiū salos.
Rytinėje pakrantėje salų nedaug: didžiausios jų santalkos prie Aliaskos ir Kanados krantų (Aleutų salos, Aleksandro salynas, Kodiakas, Vankuverio sala, Karalienės Šarlotės salos) ir Čilės pakrantėje (Čilojė, Čilės salynas). Toliau nuo žemyno esti keletas mažų salynų ir salų (Galapagai, Kokosų sala, Sala i Gomeso salos, Chuano Fernandeso salos, Reviljachichedo salos, Klipertono sala).
Nuo Naujosios Zelandijos link Antarktidos tęsiasi Čatamo, Baunčio, Antipodų, Oklando, Kempbelo, Makvorio salos, o prie Antarktidos krantų iškilusios Balenio, Roso, Skoto, Petro I-ojo salos.
.jpg)
Ramiojo vandenyno geologinį pagrindą sudaro iš vandenyninės Žemės plutos susiformavusios Ramiojo vandenyno (didžiausia), Chuano de Fukos, Kokosų, Naskos litosferos plokštės bei Australijos ir Antarktidos litosferos plokščių pakraščiai su vandenynine pluta. Jų sandūroje vyksta aktyvūs endogeniniai geodinaminiai procesai, kurie lemia vandenyno dugno reljefo įvairovę. Šių plokščių išsiskyrimo (divergencijos) zonose formuojasi povandeniniai kalnagūbriai ir pakilumos, suartėjimo (konvergencijos) – giliavandeniai loviai, dubumos, salų lankai, lygiagretaus slinkimo – transforminiai lūžiai. Ramiojo vandenyno pakraščiai pasižymi didžiausiu seisminiu (įvyksta 90 % pasaulio žemės drebėjimų, stiprūs sukelia cunamius) ir vulkaniniu aktyvumu (apie 81 % ugnikalnių išsiveržimų) pasaulyje ir formuoja Ramiojo vandenyno Ugnies žiedą. Mantijos plumų iškilimo (karštųjų taškų) vietose yra vulkaninių salų (pvz., Havajai, Samoa, Galapagų salos) ir povandeninių ugnikalnių grandinės.[1]
Išskirtinė Ramiojo vandenyno savybė ta, kad kontinentinis šelfas sudaro labai nedidelę dalį (1,7 %) jo dugno ploto. Žemyniniai šlaitai statūs, dažnai laiptuoti ir išraižyti povandeninių kanjonų (Monterėjaus, Beringo ir kt.). Nuo šiaurinio, per vakarinį pakraštį iki Naujosios Zelandijos driekiasi giliavandenių lovių (Aleutų – 7855 m, Kamčiatkos–Kurilų – 9717 m, Japonijos – 9810 m, Marianų – 11 022 m, Filipinų – 10 265 m, Tongos, Kermadeko), pakraštinių dubumų ir salynų lankas. Vandenyno guolyje daug labai plačių dubumų (Šiaurės rytų, Šiaurės vakarų, Centrinė, Pietų, Peru, Belinshauzeno, Čilės ir kt., būdingas gylis 4000–7000 m), kurias skiria stambios pakilumos (Pietų Ramiojo vandenyno, Rytų Ramiojo vandenyno, Čilės). Rytinės dalies paviršių raižo daug lūžių – Mendosino, Klariono, Klipertono, Murėjaus, Galapagų ir kt. Driekiasi povandeninių kalnagūbrių (Linijinis, Havajų, Šiaurės vakarų, Markuso Nekerio ir kt.)[2] – jų viršūnėse ugnikalniai, plokščiaviršūniai gajotai, salynai.
Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų. Nuosėdų sluoksnio didžiausias storis (500–600 m) yra povandeninėse pakilumose. Giliau kaip 4,5 km slūgso raudonasis okeaninis molis;[2] 4–4,5 km gylyje – biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos.
Greta krantų kaupiasi stambios (žvyras, smėlis, aleuritas), giliau – smulkios (aleuritinis pelitinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Aplink vulkanines salas nuosėdos su vulkaninėmis (efuzinėmis) medžiagomis. Antarktidos šelfe daug įvairios granuliometrinės sudėties ledkalninių terigeninių nuosėdų.[1]
Dugne yra naudingųjų iškasenų – naftos, retųjų metalų rūdų, alavo, geležingųjų ir titanu prisodrintų smėlių, aukso, geležies-mangano konkrecijų ir kt.[2]
Taip pat kaupiasi antropogeninės nuosėdos (šiukšlės). Šiaurės vakarinėje vandenyno dalyje susiformavo trys masyvios šiukšlių salos, daugiausiai sudarytos iš plastiko dalelių. 1972-2012 m. mikroplastiko kiekiai šioje vandenyno dalyje išaugo šimtagubai.[4] Didžiausias ir nuolat augantis toks šiukšlynas, Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sala,[5] yra susiformavęs tarp Kalifornijos ir Japonijos ir plotu tris kartus lenkia Prancūziją.[6] 2018 m. skaičiavimais, šiukšlių salą sudaro 1,8 trilijono šiukšlių vienetų, svoris - 80 000 tonų.[7]
Ramusis vandenynas ištįsęs per visas Šiaurės ir Pietų pusrutulių klimato juostas, išskyrus arktinę.
Antarktinėje juostoje kritulių nedaug, šalta ir speiguota, krituliai negausūs, ištisus metus daug dreifuojančių ledų, priekrantėje (daug kur) – šelfiniai ledynai.[1]
Orų cirkuliaciją virš Ramiojo vandenyno lemia 4 pagrindinės atmosferinio poveikio sritys: Aleutų minimumas, Šiaurės Ramiojo vandenyno, Pietų Ramiojo vandenyno ir Antarktidos maksimumai. Dėl šių sričių subtropikuose ir atogrąžose pučia pasatai, o vidutinėse platumose būdingi stiprūs vėjai. Atogrąžų vakaruose nuo birželio iki lapkričio dažni taifūnai.[2]
Vandenyno hidrografija gana paprasta. Subtropikuose ir atogrąžose vandens cirkuliacija veikia anticikloniškai, o vidutinėse platumose – cikloniškai. Šiaurinį cirkuliacijos ratą sudaro šiltosios Šiaurės Pasatų–Kurošijo bei Šiaurės Ramiojo vandenyno srovės ir šaltoji Kalifornijos srovė. Vidutinėse platumose vyrauja šaltoji Kurilų (vakaruose) ir šiltoji Aliaskos (rytuose) srovės. Pietinės dalies anticikloninę cirkuliaciją sudaro šiltosios Pietų Pasatų, Rytų Australijos ir šaltosios Vakarų Vėjų ir Peru srovės. Šiauriau pusiaujo (tarp 2–4 ir 8–12° š. pl.) šiaurinę ir pietinę cirkuliacijas atskiria Tarppasatinė priešsrovė.[2] Paviršinės vandens cirkuliacijos vidutinis greitis 10 cm/s (subantarktiniame fronte 30–50 cm/s).[1]
Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra vasario mėnesį būna nuo 26–28 °C ties pusiauju iki -0,5 – -1 °C į šiaurę nuo Aleutų salų, ties Kurilais ir prie Antarktidos krantų, o rugpjūtį 25–29 °C ties pusiauju, 5–8 °C ties Beringo sąsiauriu, 0,5–1 °C Antarktyje.[2]
Didžiausias vandens druskingumas (atitinkamai 35,5 ir 36,5 ‰) fiksuojamas šiaurės ir pietų tropinėse platumose. Ties pusiauju jis sumažėja iki 34,5 ‰, šiaurės vidutinėse platumose iki 30–31 ‰, pietų vidutinėse platumose – iki 33,5 ‰.[2]
Vandens paviršiaus tankis keičiasi palaipsniui nuo 1021 kg/cm³ ties pusiauju iki 1027 kg/cm³ ir daugiau einant ašigalių link.[2]
Šiaurinės Ramiojo vandenyno dalies potvyniai asimetriniai, vykstantys kas pusė paros (Aliaskos įlankoje iki 5,4 m) ir simetriniai, vykstantys kas pusė paros (Penžinos įlankoje iki 12,9 m). Saliamono salose ir Naujosios Gvinėjos pakrantėse potvyniai kyla kas parą, iki 2,5 m aukščio.[2]
Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško Antarktidos ledo skydo, dreifuoja į šiaurės rytus. Taip pat ledai susidaro šiaurinėse jūrose (Beringo, Ochotsko, Japonijos, Geltonojoje). Žiemą pietų pusrutulyje plaukiojantys ledai pasiekia 61–64° p. pl., vasarą – iki 70 ° p. pl. Ledkalniai vasaros pabaigoje nudreifuoja iki 46–48 ° p. pl.[2] Kai kurie ledkalniai storesni nei 600 m.
Bangavimas vandenyne skirtingas klimato juostose ir metų laiku. Bangų aukštis žiemą 1–2 m (atogrąžų srityse iki 5 m), maksimalus – 22,5 m (prie Aliaskos), vasarą – apie 1 m (Šiaurės pusrutulio vidutinėse ir poliarinėse platumose iki 10 m, atogrąžų srityse taifūnų metu iki 15 m), maksimalus – 25 m (prie Pietų Amerikos).[1]
Ramusis vandenynas pasižymi gausia ir įvairia fauna bei flora. Veisiasi apie 100 tūkstančių rūšių gyvūnai (5 % jų buveinės daugiau kaip 2000 m gylyje). Jūriniai gyvūnai ir bakterijos gyvena visoje pelagialėje ir bentalėje. Fitoplanktonas (daugiausia titnagdumbliai) telkiasi iki 200 m gylio, ypač jo gausu apvelingo srityse. Zooplanktoną sudaro irklakojai vėžiagyviai, duobagyviai. Daug endemų (galvakojis moliuskas nautilas, kai kurios lašišinės žuvys, pjūklažuvės, šiauriniai jūrų lokiai, jūrų liūtai).[1]
Atogrąžose didelė koralų rifų įvairovė. Atogrąžose gyvena ~2000, Tolimųjų Rytų jūrose – ~800 žuvų rūšių. Vidutinėse platumose gausu žinduolių – kašalotų, banginių, jūrų lokių, vėplių, jūrų kiškių, taip pat krevečių, krabų, austrių, galvakojų moliuskų.[2]
.jpg)
Ramiajame vandenyne išplėtota žvejyba, laivyba, naudingųjų iškasenų gavyba. Dėl didžiulės vandenyno apimties ekonominė veikla pasiskirsčiusi labai netolygiai – daugiausia prie azijinių ir amerikinių pakrančių, Okeanijoje mažiau, o pietinėje dalyje visai nedaug.
Vandenyne išgaunama nafta ir gamtinės dujos (Kalifornijos ir Aliaskos įlanka, Japonijos, Pietų Kinijos, Javos, Tasmano jūra), geležies ir mangano rūdos, pakrantėse – cirkonas, rutilas, titanomagnetitas, ilmenitas, monacitas, auksas, alavas, valgomoji druska.[2][1]
Ramiajame vandenyne sugaunama daugiau nei pusė (55–60 %) pasaulinio žvejybos laimikio. Daugiausia žvejoja Japonija, Kinija, Pietų Korėja, Čilė, Peru, Indonezija, Filipinai ir kt. Žvejojamos lašišinės, silkinės, menkinės, ešerinės, plekšninės žuvys, krevetės, austrės, trepangai, krabai, išgaunami jūros kopūstai. Taip pat medžiojami ruoniai, šiauriniai jūrų liūtai, jūrų vėpliai. Japonijoje, Pietryčių Azijos šalyse paplitusi akvakultūrų produkcijos gavyba.[1] Pagrindinės žvejybos akvatorijos driekiasi vandenyno šiaurės vakaruose ir centrinėje dalyje.[2] Peržvejojimas tapo rimta problema kai kuriose vandenyno zonose, kur fiksuojamas žuvų populiacijų nykimas, o tai turi ekonominių ir ekologinių pasekmių.[8] Vienas iš peržvejojimo pavyzdžių - gausiomis žuvų populiacijomis garsėjusioje Ochotsko jūroje prie Rusijos krantų sugavimų kiekiai sumažėjo perpus, lyginant su XX a. dešimtuoju dešimtmečiu.[9]
Per Ramųjį vandenyną ir jo jūras eina daug svarbių jūrinių kelių, kuriais gabenama 15–20 % pasaulio laivybos krovinių. Iš Pietryčių Azijos ir Persijos įlankos šalių vežama nafta, iš Rusijos, Indonezijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados – mediena, iš Australijos, Kanados, Malaizijos, Tailando, Rusijos, Kinijos – metalų rūdos, iš Rytų Azijos šalių – automobiliai, aukštųjų technologijų produkcija, iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados Australijos, Pietryčių Azijos ir Okeanijos šalių – bioprodukcinio ūkio žaliavos ir produktai.[1]
Svarbiausi uostai:
Pirmieji žmonės į vakarines Ramiojo vandenyno pakrantes atsikėlė prieš 60–70 tūkst. metų, prieš 58 tūkst. metų pasiekė Australiją.
Trečiame tūkstantmetyje pr. m. e. iš Taivano kilę austroneziečiai, įvaldę laivybą, ėmė keltis į Pietryčių Azijos salas (Filipinus, Malajų salyną. Antrajame tūkstantmetyje jie pasiekė Mikroneziją, o I tūkstantmetyje m. e. palaipsniui apgyvendino Okeanijos salas.
Europiečiai pirmiausia pasiekė vakarinio vandenyno pakraščio salas – 1512 m. portugalai Antonijus de Abreu ir Fransiskas Seraunas lankėsi Mažosiose Sundos salose, o 1513 m. – Žoržė Alvarešas pietų Kinijos pakrantėse.[10] Visgi, pirmuoju Ramiojo vandenyno atradėju laikomas Ispanijos konkistadoras Vaskas Nunjesas de Balboa, perėjęs Panamos sąsmauką ir 1513 m. rugsėjo 16 d. išvydęs šį vandenyną, kurį pavadino Pietų jūra (Mar del Sur), nes nuo Panamos sąsmaukos jis buvo įpiečiau.
1520–1521 m. Ramųjį vandenyną nuo Ugnies Žemės iki Filipinų perplaukė portugalų jūrininkas Fernandas Magelanas. Jis ir suteikė vandenynui Ramiosios jūros (isp. Mar Pacífico) vardą, nes išplaukus iš audringų vandenų prie Horno rago, jūra pasidarė pastebimai ramesnė.[11] Iki XVIII a. dalyje šaltinių vandenynas dar vadintas Magelano jūra.
XVI a. viduryje ir antroje pusėje vandenyną ar jo pakraščius perplaukė dar keletas ispanų bei portugalų ekspedicijų (Migelis Lopesas de Legaspis, Chuanas Rodrigesas Karbrilijas, Fransiskas Vaskesas de Koronadas, Luisas Vaesas de Toresas, Pedras Fernandešas de Keirušas, Garsija Chofrė de Loaisa ir kt.), kurios kolonizavo Molukus, Filipinus, vakarines Amerikos pakrantes, dalį Okeanijos salų. Nuo XVII a. pradėta ieškoti pusiau mitinės Terra Australis Incognita.
Žinias apie Ramųjį vandenyną pagausino F. Dreiko (1578–1579 m.), A. Tasmano (1642–1643 m.), S. Dežniovo (1648 m.), V. Beringo ir A. Čirikovo (1728, 1741 m.), Lui Antuano de Bugenvilio (1768 m.) kelionės ir atradimai. Ramiojo vandenyno centrines ir pietų dalis ištyrė Džeimsas Kukas (1768–1771, 1772–1775, 1776–1779 m.).
XVIII–XIX a. vandenyno pakrantėse ir salose ėmė dominuoti olandai, britai ir prancūzai, o ispanai ir portugalai iš daugelio kolonijų išstumti.
Antruoju laikotarpiu (1804–1873 m.) pradėti vandenyno gelmių tyrimai. Svarbesniosios kelionės: F. Belingshauzeno ir M. Lazarevo (1819–1821), E. Lenco (1824–1825 m.), Ž. S. Diumon d’Urvilio (1828 m.), Č. Vilkso (1839–1840 m.).
Trečiuoju laikotarpiu (nuo 1873 m.) išsiplėtė kompleksiniai okeanografiniai tyrimai, specialios ekspedicijos, vandenynui tirti įsteigta mokslinių įstaigų, tarptautinių susivienijimų. Pirmoji okeanologinė ekspedicija vyko 1873–1876 m. laivu „'Challenger'“ (Didžioji Britanija).
XX a. pirmojoje pusėje vis daugiau vandenyno teritorijų užėmė JAV ir Japonija. II pasaulinio karo metu vandenyne vyko nuožmūs mūšiai tarp šių šalių laivynų ir aviacijos.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
