Mikronezija

Mikronezija – Ramiojo vandenyno regionas. Viena iš trijų Okeanijos sudėtinių dalių (dar yra Melanezija bei Polinezija). Pavadinimas kilo iš graikų k: micro – 'mažas' ir nesi – 'sala' (pavadinimą 1831 metais pasiūlė Žiulis Diumonas d'Urvilis, Jules Dumont d’Urville).

Šis straipsnis apie Okeanijos regioną Mikroneziją. Apie nepriklausomą valstybę Mikroneziją skaitykite straipsnyje Mikronezijos Federacinės Valstijos.

Okeanijos kultūrinis regionas Mikronezija
Šalis	Mikronezijos Federacinės Valstijos, Maršalo salos, Palau, Šiaurės Marianų salos, Nauru, Kiribatis, Guamas, Veiko sala
Tautos	įvairios mikroneziečių tautos
Kalba	Mikroneziečių kalbos (20), čamorų kalba, palauiečių kalba, Japo kalba
Okeanijos kultūriniai regionai Melanezija, Mikronezija, Polinezija

Į vakarus nuo Mikronezijos yra Malajų salynas (artimiausios valstybės – Filipinai vakaruose ir Indonezija pietvakariuose. Į pietus yra Melanezija (artimiausia valstybė – Papua Naujoji Gvinėja), į pietryčius ir rytus – Polinezija (artimiausia valstybė – Tuvalu). Šiaurėje artimiausia kaimynė yra Japonija (jai priklausančios Ogasavaros salos).

Mikronezijos regionui priklauso keli tūkstančiai salų Ramiajame vandenyne, kurios politiškai skirstomos į aštuonias teritorijas, turinčias skirtingą valstybingumo statusą:

• Mikronezijos Federacines Valstijas (laisvoji asociacija su JAV)
• Maršalo salų Respubliką (laisvoji asociacija su JAV)
• Palau Respubliką (laisvoji asociacija su JAV)
• Šiaurės Marianų salų Sandraugą (JAV salų teritorija)
• Nauru Respubliką
• Kiribačio Respubliką
• Guamo Teritoriją (JAV salų teritorija)
• Veiko salą (JAV salų teritorija)

Geografija

Mikronezijos salos ir atolai

Mikronezija užima apie 7,4 mln. km² vandenyno teritoriją, kurioje išsimėtę daugiau nei 2000 smulkių salelių. Sausumos ploto čia yra tik 2700 km², ir didžiausia sala Guamas užima 582 km²^[1].

Kaip ir likusioje Okeanijoje, regiono salos gali būti dviejų tipų. Vulkaninės, arba aukštosios, salos susiformuoja dėl seisminių procesų iš vandenyno iškilus vulkanams. Koralinės, arba žemosios, salos, yra suakmenėjusių koralų dariniai, atsirandantys iš vulkaninių salų. Koralams aplink vulkaną augant po vandeniu, susidaro žiedas, kuris pasiekia vandenyno paviršių, o vulkanas centre ilgainiui sunyksta dėl erozinės veiklos. Toks kelis metrus virš jūros iškilęs koralų žiedas yra vadinamas atolu, o žiedo centre susidaręs jūrinis ežeras – lagūna. Lagūnoje nedideli sausumos plotai (salelės) yra vadinami motu, todėl kiekvienas atolas yra mažas salynas. Mikronezijoje yra didžiausia koralinių salų koncentracija pasaulyje.

Mikronezijos salos grupuojamos į keturis didelius salynus:

• Karolinų salos (užima Mikronezijos Federacija ir Palau) – apie 500-ų daugiausia koralinių salų grupė. Dar skirstoma į Palau, Japo, Čuko, Ponapės salynus;
• Marianų salos (užima Šiaurės Marianų salos ir Guamas) – 15-os vulkaninių salų grandinė;
• Maršalo salos (sutampa su Maršalo Salų Respublika) – 29 atolų ir 5 atskirų salelių grupė. Skirstoma į Raliko ir Ratako salynus;
• Gilberto salos (sudaro dalį Kiribačio) – 16-os koralinių salų/atolų grupė;

Be to egzistuoja kai kurios pavienės salos, nepriklausančios salynams: Veiko sala, Nauru ir pan.

• 
  Taravos atolas (Gilberto salos) su rifų žiedu, lagūna ir salelėmis
• 
  Babeltuapas, vulkaninė sala Palau salyne
• 
  Veiko atolas
• 
  Nauru sala
• 
  Paplūdimys Madžūro atole (Maršalo salos)

Istorija

Okeanijos apgyvendinimas

Pagrindinis straipsnis – Mikronezijos istorija.

Mikronezija yra viena iš paskutiniųjų žmogaus apgyventintų pasaulio vietų. Pirmą kartą žmonės čia pasirodė II tūkst. pr. m. e. viduryje, Austroneziečių migracijų metu. Tai buvo jūrininkai iš Filipinų salų, kurie migravo į pietryčių kryptimi, ilgainiui apgyvendindami Melaneziją. Po 500 metų, II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, antroji migrantų banga iš Malajų salyno (greičiausiai Sulavesis) pasiekė vakarinį Mikronezijos pakraštį (Palau ir Japo salynus). Greičiausiai iš jų susiformavo palauiečiai ir japiečiai, kurie lingvistiškai skiriasi nuo kitų Mikronezijos tautų^[2].

Trečioji migrantų banga į Mikroneziją migravo II a. pr. m. e. iš pietų, Melanezijos. Jie apgyvendino didžiąja dalį Mikronezijos salų (išskyrus Japą ir Palau). Jų palikuonys kalba įvairiomis mikronezinėmis kalbomis^[3]. Paskutinė priešistorinė migracija į Mikroneziją įvyko IX a. Migrantai iš Malajų salyno apgyvendino Marianų salas. Jie atsinešė ryžių auginimo kultūrą ir akmeninių stulpų haligi statymo tradiciją. Jie tapo čamorų protėviais^[4].

Apie X a. regione diferencijuojantis visuomenei, atskirose Karolinų salose bei atoluose ėmė formuotis aukšto lygio kultūra. Jos pavyzdžiai yra Nan Madolis Ponapėje, Lelu Kosraėje, Rai pinigai Japo saloje ir pan.

• 
  Nan Madolio komplekso žemėlapis
• 
  Nan Madolio griuvėsiai Ponapėje
• 
  Lelu Kosraėje
• 
  Haligi akmenys Marianų salose
• 
  Rai akmenys Jape

1521 m. Mikroneziją pasiekė pirmieji europiečių laivai – Ferdinando Magelano laivynas, kuris pasiekė Marianų salas^[5]. 1525 m. Diogo da Rocha atrado Karolinų salas, o 1529 m. Álvaro de Saavedra – Maršalo salas. Netrukus visas regionas buvo paskelbtas Ispanijos imperijos valda. Čia įkurta kolonija – Ispanijos Rytų Indijos, valdoma iš Filipinų. Salos tarnavo kaip svarbi tarpinė stotis galeonų prekyboje tarp Meksiko ir Filipinų. Tiesa, ispanai mažai kišosi į vietos gyventojų gyvenimą.

Nuo XIX a. regione aktyvėjo ir kitų kolonijinių imperijų veikla Mikronezijoje. Amerikiečių misionieriai aktyviai veikė platindami čia krikščionybę, ir patyrė mažai pasipriešinimo iš vietos gyventojų. Amžiaus pabaigoje vis aktyvesnė tapo Vokietijos imperija, kuri kolonizavo Melaneziją, o 1895 m. paveržė iš Ispanijos Maršalo salas. Britų imperija plėsdama savo įtaką Polinezijoje kolonizavo Gilberto salas. Galiausiai 1898 m. po Ispanijos-JAV karo JAV perėmė iš Ispanijos valdžią Filipinuose ir Guame. Likusią Mikronezijos dalį Ispanija pardavė Vokietijos imperijai, kuri čia įkūrė Vokietijos Naująją Gvinėją.

Po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m., jų valdas Mikronezijoje perėmė Japonija, kuri jas valdė kaip Pietinio Ramiojo vandenyno mandatą. 1945 m. karą pralaimėjus Japonijai, valdžią Mokronezijoje perėmė JAV, kuri čia suformavo Ramiojo vandenyno salų globojamąją teritoriją. Tarp 1968 ir 1979 m. susiformavo 8 politiniai vienetai, iš kurių 5 tapo nepriklausomomis valstybėmis, o 3 – JAV salų teritorijomis.

Politiniai vienetai

Šalis	Gyventojų skaičius (2021)[6]	Sausumos plotas (km²)	Tankis (/km²)	Urbanizacija	Oficialios kalbos	Religija	Tautos
Mikronezijos Federacinės Valstijos	113 131	702	158	22%	anglų	Romos katalikai 50 %, protestantai 47 %, kita 3 %	čukiečiai 48,8 %, ponapiečiai 24,2 %, kosraiečiai 6,2 %, japiečiai 5,2 %, kiti mikroneziečiai 4,5 %, azijiečiai 1,8 %, polineziečiai 1,5 %, kiti 7,8 %
Guamas (JAV)	170 534	540	299	93 %	anglų 38,3 %, [čamorų kalba]] 22,2 %[7]	Romos katalikai 85 %, budistai 3,6 %, kiti 11,4 %	čamorai 37,1 %, filipiniečiai 26,3 %, kiti mikroneziečiai 11,3 %, baltieji 6,9 %, kiti 8,6 %, mišrios kilmės 9,8 %
Kiribatis	128 874	811	152	44 %	anglų, gilbertiečių kalba (de facto)	Romos katalikai 55 %, protestantai 36 %	gilbertiečiai 98,8 %
Maršalo salos	42 050	181	293	71 %	maršaliečių kalba 98,2 %, anglų	protestantai 54,8 %, kiti krikščionys 40,6 %	maršaliečiai 92,1 %, mišrios kilmės 5,9 %, kiti 2 %
Nauru	12 511	21	480	100 %	nauru kalba, anglų (de facto)	Nauru kongregacinė bažnyčia 35,4 %, Romos katalikai 33,2 %, Nauru protestantų bažnyčia 10,4 %, bahajai 10 %, budistai 9 %	nauriečiai 58 %, kiti mikroneziečiai 26 %, kinai 8 %, europiečiai 8 %
Marianos Šiaurinės Salos (JAV)	49 481	464	113	91 %	anglų, čamorų kalba, karolinų kalba	Romos katalikai, budistai 10,6 %	azijiečiai 56,3 %, mikroneziečiai 36,3 %, baltieji 1,8 %, kiti 0,8 %, mišrios kilmės 4,8 %
Palau	18 024	459	47	81%	palau kalba 64,7 %, anglų	Romos katalikai 41,6 %, protestantai 23,3 %	palauiečiai 69,9 %, filipiniečiai 15,3 %, kinai 4,9 %, kiti azijiečiai 2,4 %, baltieji 1,9 %, karolinai 1,4 %, kiti mikroneziečiai 1,1 %, kiti 3,2 %
Iš viso	534 606	3178

Tarptautinė politika ir ekonomika

Mikronezijos, Maršalo Salų ir Palau prezidentų susitikimas su JAV Valstybės sekretoriumi Mike Pompeo 2019 m. Kolonijoje

Regiono valstybės yra stipriai priklausomos nuo JAV, su kuria trys turi laisvąją asociaciją (sutartis galioja iki 2043 m.)^[8] (COFA). Tai reiškia, kad valstybės neturi savo armijos, o JAV armija gali veikti jų teritorijose, kurti karines bazes. Valstybių piliečiai gali dalyvauti JAV karinėje tarnyboje. Karo atveju JAV privalo ginti šias valstybes.

Asocijuotųjų valstybių piliečiai gali laisvai gyventi, mokytis ir dirbti JAV. Jie taip pat naudojasi JAV švietimo, krizių valdymo, meteorologijos, pašto, medicinos ir kitomis programomis^[9]. Kadangi daug Mikronezijos gyventojų mokosi ir dirba JAV, jų siunčiami į tėvynę pinigai sudaro nemažą dalį vietos gyventojų pajamų. Šalys neturi savo valiutos. Dauguma valstybių naudoja JAV dolerį, išskyrus Nauru, kuris naudoja Australijos dolerį.

Visos valstybės ir politiniai vienetai yra Ramiojo vandenyno bendrijos (PC) narės. Penkios suverenios valstybės dalyvauja Ramiojo vandenyno salų forume (PIF). Dvi valstybės (Palau ir Maršalo Salos) užmezgę diplomatinius santykius su Taivanu.

Vidaus ekonomika

Čelbačebo salos Palau

Valstybių ekonomikos yra mažos. Sudėjus visų regiono politinių vienetų BNP (PPP), jis yra apie 8,36 mlrd. USD, iš kurių 7 mrd. užima JAV priklausančių Šiaurės Marianų Salų ir Guamo ekonomikos. Šios dvi JAV salų teritorijos lyderiauja ir BVP per capita: Guamas 35 600 USD, Šiaurės Marianų Salos - 25 516 USD. Turtingiausia regiono valstybė yra Palau ($12 498 per capita), neturtingiausia - Kiribatis ($1 704 per capita). Atitinkamai Nauru yra $11 679, Maršalo salos $6 728, Mikronezijos Federacinės Valstijos $3 741^[10].

Dėl ribotos žemės Mikronezija neturi daug žemdirbystės produktų, kurių tik dalinai užtenka prasimaitinti vietos gyventojams. Seniau vienas iš eksporto produktų buvo kopra (kokoso minkštimas naudojamas aliejui), tačiau Mikronezijos valstybes nukonkuravo Indonezija, įsteigusi daug kokospalmių plantacijų. Svarbus pajamų šaltinis valstybėms yra žvejybos teisės, parduodamos kitoms šalims, pvz. JAV ir Japonijai. Šių šalių laivai užsiima versline tunų žvejyba. Nauru, turėdamas fosfatų išteklius, savo ekonomiką stato ant jų kasybos.

Turizmo industrija išvystyta menkai. Regionas šiek tiek traukia nardymo mėgėjus, jachtininkus. Svarbiausi traukos objektai yra koralai, paskendę laivai, į pasaulio paveldą įtraukti Nan Madolis, Čelbačebo salos.

Etninė ir kalbinė įvairovė

Pagrindinis straipsnis – Mikroneziečiai.

Mikronezijos kalbos

Mikronezijoje gyvena apie 0,534 mln. gyventojų. Nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, dėl išsikaidymo didelėje teritorijoje ir izoliacijos susiformavo didelė regiono etninė įvairovė.

Didžioji dalis Mikronezijos gyventojų kalba apie 20 tarpusavyje giminingų mikronezinių kalbų. Kai kurios jų (maršaliečių kalba, Gilberto kalba, Ponapės kalba, Čuko kalba) yra paplitusios nemažose salų grupėse. Dalis kalbų (Nauru kalba, Kosraės kalba) apima vos vieną salą/atolą.

Lingvistiškai skiriasi vakarinis Mikronezijos pakraštys, kur paplitę kitos kalbos. Marianų salose įsigalėjo iš Filipinų salų migravę čamorai, Palau salose – palauiečiai, Japo saloje naudojama Japo kalba greičiausiai yra kilusi iš Melanezijos. Be to, Kapingamarangio kalba ir Nukuoro kalba atskirose salose centrinėje Mikronezijoje yra vėlesnių polineziečių migracijų į Mikroneziją rezultatas.

XIX a. pabaigoje-XX a. senąjį substratą papildė migrantai iš Azijos ir Europos, kurie iki šiol sudaro nemažą dalį populiacijos. Tarp jų svarbiausios grupės yra filipiniečiai, kinai, korėjiečiai.

Vidutinė gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 metų (Kiribatis) iki 76,4 metų (Šiaurės Marianų salos).

Kultūra

Maršaliečių laivas walap

Mikronezijoje nuo seno išvystytos tradicinės navigacijos technikos, kurias atsinešė jų protėviai migracijų metu. Jūra vaidina pagrindinį vaidmenį kasdienybėje, kanojos yra pagrindinės susisiekimo priemonės tiek artimiems atstumams atolų lagūnose, tiek tolimoms kelionėms tarp salų ir atolų. Kaip ir kitur Okeanijoje naudojami laivai su balansyrais, Karolinų salose vadinami wa, Maršalo salose – walap, Marianų salose – sakman, Kiribatyje – baurua. Jūrininkai yra apmokomi tradiciniais metodais, ir gabiausieji gali tapti kapitonais (palu), kurie geba orientuotis pagal žvaigždes, saulę, bangų formą, vėjo ar paukščių skrydžių kryptį, šviesos atspindžius vandenyje ir pan^[11]. Tradicinė jūrų kelio Karolinoje navigacija buvo pripažinta pasaulio paveldu. Maršaliečiai gamina tradicinius žemėlapius iš lazdelių ir kriauklių, kurie padėdavo orientuotis jūroje.

Sausumos plotas ir žemdirbystės galimybės yra labai riboti, todėl dauguma salų bei atolų susiduria su gyventojų tankio problema. Pagrindinės žemės ūkio kultūros yra kokospalmė, jamsas, taras, duonmedis, pandanas. Kai kuriose salose auginamos kiaulės, maistui naudojami šunys. Tačiau jūros produktai vaidina pagrindinį vaidmenį mityboje. Mikroneziečių virtuvė sudaro dalį Okeanijos tautų mitybos tradicijos.

Nuo XX a. krikščionybė yra pagrindinė Mikronezijos religija. Paplitusi katalikybė, protestantizmas. Tačiau išlikę tradicinės religijos reliktai. Mikronezijoje nebuvo susiformavusi vieninga religinė ar mitologinė sistema, kiekviena sala ar atolas turėjo savo mitus ir pasaulėžiūrą. Juos sieja pasakojimai apie atskirų salų sukūrimą, legendinius didvyrius, kosmologinė sandara, tikėjimas į dvasias ir burtus, kuriais galima gydyti arba pakenkti^[12].

Visose teritorijose raštingumas yra aukštas. Žemiausias yra Mikronezijoje (89%), aukščiausias – Guame ir Nauru (99%).

Išnašos

1. Kirch, Patrick Vinton (2001). On the Road of the Winds: An Archaeological History of the Pacific Islands Before European Contact. University of California Press. ISBN 978-0-520-92896-1.
2. Wilson, Meredith; Ballard, Chris (2018). „Rock Art of the Pacific: Context and Intertextuality“. In David, Bruno; McNiven, Ian J. (eds.). The Oxford Handbook of the Archaeology and Anthropology of Rock Art. Oxford University Press. pp. 221–252.
3. Morgan, William N. (1988). Prehistoric Architecture in Micronesia. Austin, Texas: University of Texas Press. p. 30.
4. Peterson, John A. (2012). "Latte villages in Guam and the Marianas: Monumentality or monumenterity? " (PDF). Micronesica. 42 (1/2): 183–08.
5. Tucker, Spencer (2009). The Encyclopedia of the Spanish-American and Philippine-American Wars: A Political, Social, and Military History. Santa Barbara, California: ABC CLIO.
6. „World Population Prospects 2022“. United Nations Department of Economic and Social Affairs, Population Division. Retrieved 17 July 2022.
8. "About the Compact of Free Association". uscompact.org. United States Department of the Interior; Honolulu Field Office.
9. "Prime Award Spending Data by Location". USASpending.gov. Archived from the original on March 8, 2021.
10. "UNdata | record view | Per capita GDP at current prices - US dollars". data.un.org. Retrieved 2024-02-21.
11. Thompson, Nainoa. „On Wayfinding“. Polynesian Voyaging Society.
12. Erckenbrecht, Corinna (2002). „Traditionelle Religionen“. Harenberg Lexikon der Religionen. Harenberg, Dortmund. pp. 942–943.

Nuorodos

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Mikronezija

• Mikronezijos žemėlapis Archyvuota kopija 2006-12-12 iš Wayback Machine projekto.
• Mikronezija Archyvuota kopija 2005-05-16 iš Wayback Machine projekto.
• myMicronesia.com Archyvuota kopija 2008-09-28 iš Wayback Machine projekto.