Nan Madolis

6°50′31″ š. pl. 158°19′56″ r. ilg.

Nan Madolis: rytų Mikronezijos ceremoninis centras
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Mikronezijos Federacinės Valstijos
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, iii, iv, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1503
Regionas**	Azija ir Ramusis vandenynas
Įrašymo istorija
Įrašas	2016  (40 sesija)
Vikiteka:	Nan Madolis
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Nan Madolis (angl. Nan Madol) – smulkių dirbtinių salų grupė Mikronezijoje su kanalų sistema, šalia Ponapės salos. Pavadinimas reiškia tarp tarpų, nors senovėje vadintas Soun Nan-leng („Rojaus rifas“).^[1]. Nuo 2016 m. šis kompleksas įtrauktas į pasaulio paveldo objektų sąrašą.^[2]

Dažnai lyginamas su Lela griuvėsiais Kosraės saloje, Velykų salos statulomis. Laikomas didžiausiu archeologiniu kompleksu ne tik Mikronezijoje, bet visoje Okeanijoje.^[3] Neretai tituluojama Pietinių jūrų Venecija, Ramiojo vandenyno Angkor Vatu.

Istorija

Nan Madolio statybos prasidėjo maždaug VIII-IX a., o XII-XIII a. pradžioje sukurti didžiausi megalitiniai statiniai.

Nan Madolio klestėjimas siejamas su Saudelerų dinastija (Mwehin Sau Deleur), kuri valdė Ponapės salą XII-XVII a. Legenda teigia, kad ją įkūrė ir Nan Madolį pastatė du broliai, Olisihpa ir Olosohpa, mokėję ranka nuraminti vandenį, atplaukę į salas dideliu nematytu laivu. Jie buvo daug aukštesni nei vietiniai salos gyventojai, ir ieškojo vietos pastatyti šventvietę, kad galėtų garbinti žemdirbystės dievą Nahnisohn Sahpw.

Galiausiai jie pradėjo statyti akmeninį kompleksą rytinėje salos pakrantėje. Jie naudojo stebuklingas galias, minties jėga perkeldami akmenis. Vėliau Olisihpai mirus nuo senatvės, Olosohpa tapo pirmuoju valdovu saudeleru, ir po jo valdė 12 kartų.^[4]

Nan Madolis tarnavo kaip svarbiausia Ponapės salos šventvietė ir kartu Saudelerų rūmai. Čia buvo atliekamos sudėtingos ceremonijos. Nusistovėjo hierarchizuota dvaro personalo sistema su sudėtingomis pareigybėmis. Didžiausio klestėjimo metu Nan Madolyje galėjo gyventi iki 1000 gyventojų. Visą maistą ir geriamąjį vandenį jie gaudavo per mokesčius iš salos gyventojų.

Didėjant salos gyventojų nepasitenkinimui saudelerų tironija, iš kitų salų atplaukė pusiau legendinis didvyris Isokelekelis. Jis XVII a. pradžioje nuvertė Saudelerų dinastiją, pradėdamas Vadų laikotarpį (Mwehin Nahnmwarki)^[5] Saloje nebeliko politinės vienybės, ir valdžią atskirose teritorijose įgavo vietos vadai nahnmwarki. Po to Nan Madolis buvo apleistas.

Archeologija

Nan Madolio planas

Nan Madolį vienas pirmųjų 1874 m. aprašė lenkų mokslininkas Jonas Stanislovas Kubaris. ^[6] 1978/1979 m. archeologas Arthur Saxe atliko komplekso povandeninius tyrinėjimus, ieškodamas legendinių nuskendusių miestų.^[7] 1988 ir 1989 m. čia tyrimus atliko amerikiečių archeologai,^[8] o 2013 m. – japonų archeologai^[9]

Kompleksas apima apie 18 km² plotą, tačiau centrinė koplekso dalis yra apie 1 km². Tai yra ant rifo sukurtos seklumos iš akmenų pastatytos salos ir statiniai. Visas kompleksas dalinamas Aukštutinį (Powe) ir Žemutinį (Pah). Nan Madolio kompleksą sudaro 92 dirbtinės salelės, kurių dydis svyruoja 160 m² iki 12700 m².^[10] Salų ribos buvo sukraunamos iš bazalto plokščių 1-2 metrų aukščiu ir užpildomos koralais ir smėliu. Ant salų buvo statomi bazaltiniai pastatai. Potvynių metu salos pasislepia po vandeniu.

Didžiuma salų turėjo savo pakirtį. Dalyje gyveno šventikai, stovėjo sadaulerų rūmai. Kitose buvo gaminamas maistas, statomos kanojos, spaudžiamas kokosų aliejus, laidojami kilmingieji. Didžiausia kapavietė yra Nandauwas saloje.^[11]

Peiniot, vėliau Usennamw salos buvo vienintelės, į kurias galėjo pateksti pagrindinės salos gyventojai, kurie čia laivais atplukdydavo maistą ir vandenį.

Išnašos

1. Ashby, Gene (June 1987). Pohnpei, An Island Argosy (2nd revised ed.). Rainy Day Press. p. 346. ISBN 978-0-931742-14-9.
2. Nan Madol: Ceremonial Centre of Eastern Micronesia
3. 清水昭俊「ポナペ[島]」『世界大百科事典』 26巻、2007年、358頁。
4. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. Retrieved 2012-01-01.
5. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. ISBN 9780598442437.
6. Rainbird, Paul (2004). The Archaeology of Micronesia. Cambridge University Press. p. 21. ISBN 978-0521651882.
7. Saxe, A.A.; Allenson, R.A.; Loughridge, S.R.L (1980). The Nan Mada Area of Ponape: Researches into Bounding and Stabilizing an Ancient Administrative Center. Saipan: The Trust Territory Historic Preservation Office. pp. 1–145.
8. Ayers, W.S. (1993). Mada Archaeological Fieldwork. Final Report. A Research and Historic Preservation Project 1987–1990. The Trust Territory Historic Preservation Office, Saipan. pp. 1–108.
9. Ishimura, Tomo; Asada, Akira; Maeda, Fumitaka; Sugimoto, Ken’ichi; Ogawa, Toshihiro; Hikoyama, Akio; Matsumoto, Yoshinori; Sugimoto, Yusuke; Brennan, Charles; Haramoto, Tomomi; Kohler, Augustine (2014). „Underwater Survey at the Ruins of Nan Madol, Pohnpei State, Federated States of Micronesia“ (PDF). Proceedings of the 2nd Asia-Pacific Regional Conference on Underwater Cultural Heritage. Honolulu.
10. 文化遺産国際協力コンソーシアム 編『ミクロネシア連邦ナン・マドール遺跡現状調査報告書』文化遺産国際協力コンソーシアム、2012年。
11. McCoy, Mark D.; Alderson, Helen A.; Hemi, Richard; Cheng, Hai; Edwards, R. Lawrence (November 2016). „Earliest direct evidence of monument building at the archaeological site of Nan Madol (Pohnpei, Micronesia) identified using 230Th/U coral dating and geochemical sourcing of megalithic architectural stone“ (PDF). Quaternary Research. 86 (3): 295–303.

Nuorodos

• Nan Madolis
• Informacija apie Nan Madolį Archyvuota kopija 2009-09-28 iš Wayback Machine projekto.