From Wikipedia, the free encyclopedia
Burkina Fasas – valstybė Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Maliu vakaruose ir šiaurėje, Nigeriu rytuose, Beninu pietryčiuose, Togu ir Gana pietuose, Dramblio Kaulo Krantu pietvakariuose. Neturi priėjimo prie jūros. Iki 1984 m. vad. Aukštutinės Voltos Respublika.
| Burkina Fasas pranc. Burkina Faso
|
|||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Vienintelė naktis“ / „Pergalės himnas“ | |||||
.svg) Burkina Fasas žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | morių, bisų, djulų, fulbių | ||||
| Sostinė | Uagadugu | ||||
| Didžiausias miestas | Uagadugu | ||||
| Valstybės vadovai • Patriotinio judėjimo už išsaugojimą ir atkūrimą lyderis • - • - |
Ibrahimas Traore - - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
274 200 km2 (72) 0,15 % | ||||
| Gyventojų • 2020 • Tankis |
21 510 181 (58) 64 žm./km2 (116) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2020 (progn.) 45,34 mlrd. $ (116) 2 207 $ (167) | ||||
| Valiuta | CFA frankas (XOF) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC +0 nėra | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta |
nuo Prancūzijos 1960 m. rugpjūčio 5 d. | ||||
| Interneto kodas | .bf | ||||
| Šalies tel. kodas | 226 | ||||
| Kirčiavimas | Burki̇̀na Fãsas[1] | ||||
XI a. pradžioje į šios šalies teritoriją iš dabartinės Ganos šiaurės vakarų atėjo mosių gentys. Mosiai pajungė vietines nenesių, grusių ir busa gentis. Dogonų gentys pasitraukė į šiaurę.
Bent jau nuo XIV a. didžiąją dalį dabartinio Burkina Faso teritorijos kontroliavo šios mosių valstybės: Uagadugu, Jatenga, Tenkodogas ir Gurma. Vakariniame Burkina Fase svarbiausia buvo bobų valstybė Gvirikas. XIV Jatenga užkariavo dalį kaimyninių Malio ir Songajaus teritorijų, trumpam buvo užėmusi Timbuktu. Nuo XV a. šiaurėje buvusios musulmoniškos Songajaus, Bamanų, Sokoto ir kitos imperijos siekė kontroliuoti mosių karalystes ir platino jose islamą.
XIX a. pabaigoje šalį ėmė kolonizuoti Prancūzija. 1895 m. buvo sumušta Jatengos armija, 1897 m. Gurma pripažino Prancūzijos protekciją, galiausiai pasidavė Uagadugu. Nuo 1904 m. iki 1919 m. Aukštutinė Volta įėjo į Prancūzijos kolonijos Aukštutinio Senegalo – Nigerio sudėtį, vėliau išskirta į atskirą Aukštutinės Voltos koloniją.
1934 m. pastatytas geležinkelis iki Abidžano. 1947 m. atkurta Aukštutinės Voltos kolonija. Ėmė stiprėti „Afrikos demokratinis susivienijimas“, kuriam vadovavo Kulibalis, vėliau – Morisas Jameogo. Nuo 1947 m. iki 1958 m. Aukštutinė Volta buvo Prancūzijos užjūrio teritorija, vėliau gavo autonominės respublikos statusą Prancūzijos Sandraugoje. 1959 m. gruodžio mėnesį respublikos prezidentu tapo Jameogo, kuris pirmiausia uždraudė visas partijas, išskyrus savo.
Tomas Sankara, pradėjęs vykdyti didžiules reformas: pradėta didžiuliais mastais skiepyti vaikus nuo tymų, meningito ir geltonojo drugio, kiekviename kaime pastatyta po medicininį dispanserį, per metus įrengta apie 350 mokyklų ir kita. UNICEF šitai pavadino Afrikos dešimtmečio įvykiu. Dėl reformų teko gerokai apkarpyti valstybės biurokratinio aparato biudžetą, tad charizmatiškasis lyderis užsitraukė vyriausybės nemalonę. 1987 metais jis žuvo per pasikėsinimą, o kitas šalies vadovas – Blaise Compaore – atsižadėjo reformų. Vis dėlto šių reformų pasiekti rezultatai aiškiai išskiria Burkina Fasą nuo kitų Vakarų Afrikos valstybių.[2]
2022 m. sausio 24 d. prezidentą Rochą Marcą Christianą Kabore suėmė kariuomenė ir perėmė valdžią šalyje, dėl nepakankamų priemonių kovai su džihadistais.[3] Sausio pabaigoje pulkininkas leitenantas Paulis-Henri Sandaogo Damiba tapo chuntos lyderiu, tačiau jau tų pačių metų spalio 2 d. sutiko pasitraukti iš pareigų, verčiamas savo jaunesniųjų karininkų, dėl nesibaigiančių džihadistų išpuolių.[4] 2022 m. spalio 6 d. kapitonas Ibrahimas Traorė perėmė valdžią šalyje.[5]
Burkina Faso išgyveno ilgą politinio nestabilumo laikotarpį po to, kai 1960 m. tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos. Per ateinančius kelis dešimtmečius įvyko keli perversmai, paskutinio iš jų metu (1987 m.) į valdžią atėjo prezidentas Blaise Compaoré. Jis pradėjo įgyvendinti demokratines reformas: 1991 m. birželį priėmė naują Konstituciją, surengė pirmuosius prezidento rinkimus. Reformos sulaukė didelio opozicijos pasipriešinimo, rinkimai, kuriuose dalyvavo tik Compaoré, buvo boikotuojami. 1992 m. šalyje įvyko pirmieji parlamento rinkimai, kuriuose dalyvavo kelios partijos. Tuo metu iškilo su Compaoré susijusi ir iki šiol daugumą parlamente turinti politinė partija – Kongresas už demokratiją ir progresą.[6] 2015 m. prezidentu tapo bankininkas Rokas Markas Kristianas Kaborė.
Pagal Konstituciją, Burkina Fasas yra prezidentinė respublika. Penkeriems metams visuotiniuose rinkimuose renkamas prezidentas yra valstybės ir vyriausybės vadovas, skiriantis ministrą pirmininką ir galintis paleisti parlamentą. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso 111 vietų parlamentui. Į jį nariai renkami kas penkerius metus. Vykdomoji valdžia sutelkta vyriausybės rankose.
Pagal 2011 m. Demokratijos indeksą, Burkina Fasas priskiriamas prie autoritarinių režimų.[7]
Burkina Fasas administraciškai suskirstytas į 13 regionų. Šie savo ruožtu padalinti į provincijas (jų šalyje – 45) ir savivaldybes (301).
Burkina Fasas – atskirta nuo jūros valstybė Vakarų Afrikoje. Paviršius – banguotos aukštumos, siekiančios 200–500 m aukštį, tarp kurių iškyla atskiri kalnų masyvai. Pietvakariuose esančiame smiltainio masyve yra aukščiausia šalies vieta – Tenakuru (749 m). Upių tinklas gana retas, daugelis mažesnių upių sausuoju metu laiku išdžiūsta. Didžioji Burkina Faso dalis priklauso Voltos baseinui – čia prasideda visos trys šios upės ištakos: Baltoji Volta, Juodoji Volta ir Raudonoji Volta. Rytinė šalies pusė patenka į Nigerio baseiną, nedidelės šalies dalys pietuose – į Komoės ir Oti baseinus. Burkina Fase yra nedidelių ežerų (Tengrela, Bamas ir kt.) bei šlapynių.
Šiaurinė Burkina Faso dalis yra Sahelio gamtiniame regione, kur vyrauja skurdžios, sausringos savanos. Likusioje šalies dalyje plyti aukštažolės savanos, su retmiškiais ir krūmynais. Miškingumas 2010 m. FAO duomenimis siekia 21 %, tačiau sparčiai mažėja.[8] Apie 10 % šalies teritorijos saugoma nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose, Burkina Faso teritorijoje yra dalis W nacionalinio parko (pasaulio paveldo objektas).
Šalyje aptinkama apie 1515 vabzdžių, 118 žuvų, 128 žinduolių, 477 paukščių, 60 roplių, 1407 augalų rūšys.[9] Iš didžiųjų gyvūnų Burkina Fase aptinkami drambliai, begemotai, buivolai, liūtai, leopardai, trys krokodilų rūšys.
Pasaulio aplinkos fondo duomenimis, Burkina Faso biologinė įvairovė susitelkusi beveik vien tik šalies saugomose teritorijose. Už jų ribų laukinė gamta yra stipriai sunykusi dėl žemės ūkio plėtros, medžioklės, miškų kirtimo. Manoma, kad Burkina Fase nėra išlikę anksčiau čia buvusių gepardų, žirafų, oriksų ir kitų rūšių gyvūnų.[10]
Klimatas subekvatorinis, su ryškiais sausuoju ir drėgnuoju laikotarpiais. Vidutinė metinė oro temperatūra priklausomai nuo vietovės svyruoja tarp 24–26 °C ir 30–35 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 500–1000 mm, didžioji dauguma iškrenta gegužės–rugsėjo laikotarpiu (šiaurėje lietingasis laikotarpis trumpesnis nei pietuose). Žiemą nuo Sacharos pučia sausringas vėjas harmatanas.
Burkina Fasas yra viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. Dauguma gyventojų dirba žemės ūkyje. Mažiau nei 10 % šalies žemių yra dirbamos be drėkinimo sistemų. Pagrindinis žemės ūkio pelno produktas yra medvilnė. Kiti žemės ūkio produktai yra riešutai, sezamai, sorgai, soros, kukurūzai, ryžiai. Auginami galvijai, avys, ožkos.
Šalies pramonė gamina tik medvilnės pluoštą, maisto produktus, plataus vartojimo prekes. Burkina Fasas turi mažą kasybos pramonę. Kasamas manganas, fosfatai. Kiti maži mineraliniai ištekliai nėra ištyrinėti. Šalis turi gan gerą susisiekimo sistemą.
Burkina Faso importas dažniausiai būna didesnis už eksportą. Šalis remiasi kitų šalių pagalba. Importuojami maisto produktai, kuras. Eksportuojama medvilnė, gyvuliai, auksas. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Kinija, Prancūzija, Dramblio Kaulo Krantas, Singapūras. Daug vyrų migruoja į Dramblio Kaulo Krantą, bei Ganą sezoniniam darbui.
Didžioji dalis Burkina Faso gyventojų gyvena pietinėje ir centrinėje šalies dalyje. Šimtai tūkstančių žmonių iš Burkina Faso emigruoja į Dramblio Kaulo Krantą ir Ganą, didelė dalis jų sezoniniam žemės ūkio darbui.
Pasak 2003 m. apskaičiavimų, 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas yra tik 21,8 % (vyrų – 29,4 %, moterų – 15,2 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo šalyje yra 52,95 metų (vyrų – 51,04 m., moterų – 54,91 m.).[12] Gyventojų amžiaus struktūra: [12]
Amžiaus mediana šalyje yra tik 16,8 metų. Tai yra vienas iš mažiausių rodiklių pasaulyje.[13]
AIDS paplitimas tarp suaugusiųjų Burkina Fase yra 1,6 % – neišsiskiriantis iš kitų Afrikos valstybių. 2007 metais nuo AIDS mirė maždaug 9 200 žmonių.[12]
Burkina Fase gyvena daug skirtingų Afrikos tautų, ir čia yra didžiulė kalbinė bei kultūrinė įvairovė. Didžiausia iš jų yra mosiai, kurie sudaro daugiau nei 50 % šalies populiacijos.[12] Mosiai teigia, kad yra kilę iš karių, kurie į dabartinę Burkina Faso teritoriją imigravo iš šiaurinės Ganos ir įkūrė imperiją, kuri gyvavo ilgiau nei 800 metų. Daugelis mosių užsiima žemės ūkiu ir jie iki šiol turi savo monarchijas. Jie koncentruojasi cendrinėje dalyje, Baltosios Voltos baseine. Į rytus nuo jų gyvena jiems kalbiškai ir kultūriškai artimi Gurmančiai (7% gyventojų).
Į vakarus nuo mosių, Voltos tarpupyje centrinėje šalies dalyje koncentruojasi daug smulkių tautelių, žinomų gurunsių pavadinimu (4.6%). Jie iki dabar organizuojasi lokaliomis bendruomenėmis, vadovaujamomis gyvenviečių vadų, niekada nesukūrė didelių valstybių. Šia prasme jiems artimi yra ir dagarai (2.4%) bei lobiai (2.4%), gyvenantys Juodosios Voltos slėnyje.
Visos šios tautelės vartoja giminingas gurų kalbas. Gurų tautos dominuoja Burkina Faso kultūriniame kraštovaizdyje. Be jų valstybės vakarinėje dalyje gyvena mande tautos (senųjų krašto gyventojų palikuonės): bobai (4.9%) ir bisai (3.7%). Vakariausioje šalies dalyje gyvena senufai (8.4%). Šiauriausioje šalies teritorijoje gyvena tuaregai (1.9%) ir fulbiai (8.4%). Pastarieji atsikėlė į teritoriją XIX a. Fulbių džihado metu. Valstybėje gausios musulmonų mandingų, songajų diasporos.
Tikslių duomenų apie pasiskirstymą pagal religijas nėra. Pasak paskutinio (1996 m.) surašymo, 60 % gyventojų praktikuoja islamą. Didžioji dalis šalies musulmonų yra sunitai, bet yra ir nemažai šiitų. Taip pat, pasak valdžios apskaičiavimų, 24 % populiacijos praktikuoja vietines tradicines religijas, 17 % yra Romos katalikai ir 3 % yra įvairių pakraipų protestantai.[14] Anot CŽV faktų knygos, musulmonai sudaro 50 % populiacijos, vietinių religijų atstovai – 40 %, o krikščionys – 10 %.[12] Musulmonai yra susikoncentravę šalies pakraščiuose, o daugelis krikščionių gyvena centrinėje šalies dalyje. Vietinės religijos labiau paplitusios kaimuose.[14]
Populiari Burkina Faso patarlė teigia, kad „50 % yra musulmonai, 50 % yra krikščionys ir 100 % yra animistai“. Tai rodo, kad net musulmonai ir krikščionys Burkina Fase vertina ir dažniausiai bent truputį praktikuoja senuosius animistinius ritualus. Ateistų šalyje praktiškai nėra.[14]
Kaip ir visoje Afrikoje, Burkina Fase labai populiarus futbolas. Taip pat propaguojamas krepšinis, dviračių sportas, regbis.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
