From Wikipedia, the free encyclopedia
Malis (mandingų kalba: Manden Kurufa; pr. Empire du Mali) – senovės Afrikos valstybė gyvavusi XI–XVII a., kurios politinis ir kultūrinis centras koncentravosi dab. rytų Gvinėjos teritorijoje ir pietvakariniame Malyje. Klestėjimo laikais imperija valdė dab. Gvinėjos, Malio, Mauritanijos, Gambijos ir Senegalo teritorijas. Tai – viena žymiausių ir stipriausių ikikolonijinės Afrikos valstybių, priklausanti Sahelio civilizacijai.
| Manden Kurufa Malio imperija | ||||
| nebėra | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Niani, Kangaba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| mansa | ||||
| 1235–1255 | Sundjata Keita | |||
| XVII a. | Machmudas IV | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Formavimasis | XI a. m. | |||
| - Žlugimas | XVII a. m. | |||
Valstybės kūrėjai buvo mandingai (arba mandinkai, malinkiai, maninkiai), tauta, gimininga soninkiams. Vietine kalba valstybė vadinosi Manden Kurufa („Manden regiono federacija“). Malio pavadinimas susiformavo vakarinių kaimynų fulbių tarpe, kurie imperijos tautą vadino malinkiais. Iš Fulbių kalbos malio pavadinimas atėjo į vakarų kalbas.
Malio valstybės branduolys formavosi dabartinės Gvinėjos šiaurės rytų teritorijoje ir dab. Malio pasienio ruožuose. Šis regionas per istoriją buvo žinomas kaip Manden, ir davė pavadinimą vietos tautai – mandingams. Šis kalnuotas regionas gamtiškai buvo labai įvairus, čia maišėsi savanos ir miškų ruožai.
Teritoriją nuo VIII a. kultūriškai veikė stiprėjanti Vagadu imperija šiaurėje, iš kurios ateidavo kultūriniai pasiekimai. Jie skatino vietos genčių konsolidaciją į vieningą etninę grupę, kuri ilgainiui tapo žinoma kaip mandingai. Jie sukūrė daug smulkių prekybinių miestų velatybių, tarp kurių svarbiausios buvo Kangaba, Nianis, Toronas ir kt. Vėlyvuoju ikiimperiniu laikotarpiu egzistavo dvylika tokių valstybėlių, kurių valdovai titulavosi maghan (kunigaikščiais).
 |
|---|
| Sahelio civilizacija |
| Valstybės IX-XIII a. |
| Vagadu, Tekrūras, Kanemas
|
| Valstybės XIII-XVIII a. |
| Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
|
| Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.) |
| Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
|
| Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.) |
| Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
|
| Nepriklausomybė (XX-XXI a.) |
| Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas |
| Sahelio regionai |
| Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras |
Apie X a. šis regionas buvo užkariautas Vagadu imperijos, kuri jame įkūrė atskirą administracinį vienetą – Kangabos provinciją, pavadindami ją pagal stipriausią vietos miestą-valstybę. Teritorija buvo administruojama kaip vieninga, ir ją valdė vietininkai (karaliai), tituluojami faama, reziduojantys Kangaboje. Tai stiprino krašto vienybę.
XI a., nusilpus Vagadu, Manden vėl tapo nepriklausomas, kaip ir daugybė kitų Vagadu provincijų. Dvylika Manden regiono kunigaikštysčių grupavosi į dvi konfederacijas: Dududgu šiaurės rytuose ir Kri pietvakariuose.
Nuo XII a. stiprėjo Vagadu įpėdinė šiaurėje – Kaniaga, kuri turėjo ambicijų atkurti senąsias Vagadu imperijos teritorijas. 1203 m. Kaniagos karalius Sumaoro užpuolė Manden ir nusiaubė kraštą. Per XIII a. pirmąją pusę Sumaorui pavyko užkariauti didžiąją dalį mandingų žemių.
Mandingų užkariavimus inspiravo rezistencija prieš sustiprėjusią Kaniagą, kuri siekė regiono prijungimo. Rezistencijos centru tapo viena piečiausių valstybėlių – Nianis, iš kurios kilo valdovas Sundjata Keita. 1234 m. jis surinko mandingų armijas ir jas išvedė prieš Kaniagą. Mūšis buvo pergalingai laimėtas prie Kirinos, Kaniagos valdovas dingo, o Sundjata pergalingai nukariavo Kaniagą. Sundjata Keita titulavosi imperatoriumi (mansa), persivadino Mari Džata, ir įkūrė Malio imperiją. Jo laikais imperijos teritorija pranoko Vagadu imperijos teritorijas. Ji driekėsi nuo Senegalo iki Nigerio upės linkio, taip pat užvaldė Vangaros aukso klodus pietuose ir Audagostą bei Valatą šiaurėje.
Imperinis laikotarpis truko apie tris šimtus metų, kuris yra dalinamas į smulkesnius laikotarpius:
Dėl to Malio ekonomika persiorientavo nuo prekybos su šiaure į Atlanto vandenyno prekybą vakaruose. Tuo metu Malį minėjo portugalai, kaip didžiausią galybę Afrikos pakrantėse. Tačiau ir čia Maliui kilo grėsmė, kadangi XVI a. šiaurės vakaruose nepriklausomi tapo Denankė (1514), Džolofas, Kaabu (1537), atitverdami imperiją nuo pajūrio prekybos.
Iki XVI a. vidurio Malio imperija susitraukė iki pirminių teritorijų – Manden regiono dab. Gvinėjos šiaurės rytuose. Paskutinis Malio imperijos mansa Mamudu III 1545 m. patyrė Songajaus invaziją į patį svarbiausią valstybės politinį centrą – Nianio miestą. Nuo tada Songajus galutinai pakeitė Malio imperiją Vakarų Sahelyje, bet Manden regionas, nors ir buvo kontroliuojamas, niekada iki galo nebuvo okupuotas: 1591 m. Songajus pats buvo nukariautas Maroko šiaurėje, ir buvusios imperijos teritorijose prasidėjo anarchija.
Manden regione mandingai išlaikė savo valdžią, nors sostinė buvo perkelta iš Niani į Kangabą. Valstybė suskilo į tris dalis: šiaurinę (kontroliuojamą Kangabos), centrinę (Džoma, kontroliuojamą iš Sigiri) ir pietvakarinę (Hamana, kontroliuojamą iš Kurusa). Šių valstybių valdovai titulavosi mansa ir kariavo tarpusavyje.
1645 m. šiaurėje užaugusi Bamana imperija nukariavo šiaurinę dalį, o 1670 m. sudegino Niani. Tai oficialiai baigė Malio valstybės egzistenciją.
Malio imperijos ekonominis pagrindas buvo jos ištekliai ir prekyba.
Svarbiausi ištekliai buvo auksas, druska ir varis, turėję paklausą visame pasaulyje. Skirtingai nei ankstesnė Vagadu imperija, kuri savo išteklių neturėjo ir užsiėmė tik prekyba, Malis kontroliavo svarbiausias tuometinio pasaulio kasyklas. Manoma, kad Malio imperija kontroliavo beveik pusę senojo pasaulio aukso resursų, kurie buvo gaunami Bambuko, Burė ir Galamo kasyklose (imperijos pietinėje dalyje)[1]. Aukso luitai buvo išskirtinė mansos nuosavybė, o aukso dulkės (joms matuoti naudotas vienetas mithqal, prilygęs maždaug 4.5 g.) naudotos kaip savotiška imperijos valiuta. Druska buvo laikoma beveik lygiavertė auksui, ypač imperijos pietuose, kur buvo jos trūkumas. Varis buvo išgaunamas Takedda kasyklose šiaurėje. Neaišku, kiek Malio prekyboje svarbūs buvo vergai. Iš Ibn Batuta aprašymų yra aišku, kad jie irgi buvo svarbi Malio prekė.[2]
Prekybiniai keliai nusistovėjo visoje imperijoje ir tapo būtini efektyviai mainų prekybai tarp šiaurės ir pietų. Taip pat Malis kontroliavo didelę dalį Transsacharinės prekybos, ir vienu metu jo teritorijai priklausė Sacharos miestai Valata, Audagostas. Vėlesniuoju laikotarpiu, šiaurę ėmus kontroliuoti Songajaus imperijai, Malis savo interesus kreipė į Vakarus, t. y. į pajūrio prekybą su Portugalija.
Malio imperijos visuomenė buvo reguliuojama savotiškos konstitucijos, vadinamos Kurukan fuga, 1235 m. įsteigtos pirmojo imperatoriaus Sunjata Keita. Ji turėjo 44 straipsnius, reguliuojančius valstybės gyvenimą, teisę. Jos tradicija buvo perduodama per pasakojimus ir dainas.
Imperija buvo valdoma imperatoriaus, tituluojamo mansa. Greta jo egzistavo didysis susirinkimas – gbara, vadovaujamas belen-tigui. Į jį buvo renkami 32 atstovai iš 29 klanų. Šie klanai buvo grupuojami į 4 luomus:
Malio konstitucija užtikrino vergų, kalinių, moterų teises, nustatė ryšius tarp atskirų klanų.
Po pirmųjų Malio imperijos užkariavimų XIII a., buvo paliktos senosios kunigaikštystės, kurios traktuotos kaip „Dvylika Malio durų“. Užkariavimų metu nuvertus vietos dinastijas, mansa skirdavo karinius valdytojus (farin), kurie būdavo atskaitingi imperatoriui ir nusistovėjus ramybei patys skirdavo vietos valdytoją (dyamani tigui). Neramumų atveju vėlesniais laikais mansa skirdavo laikinus karinius valdytojus farba. „Dvylika durų“ buvo: Bambugu, Bozo upės genčių žemė, Džedeba, Do, Džalo, Kaniaga, Kri, Valata, Sibi, Tabon, Toron, Zaghari.
Po imperijos valdžios konsolidacijos ir didžiausių teritorijų pasiekimo Mansa Musa laikais (1350 m. imperijos plotas siekė 439,400 km²), nusistovėjo keturiolika imperijos provincijų. Al Umari mini 13[3]:
Provincijos buvo vadovaujamos dyamani-tigui, kurie būdavo renkami ar paveldėdavo valdžią, priklausomai nuo vietos tradicijų. Tačiau kiekvienas valdytojas turėdavo būti patvirtinamas mansa, ir jam ištikimas. Žemesni administraciniai vienetai buvo kafo (apskritys), kun (miestai) ir dugu (kaimai). Kiekvienas vienetas turėdavo savo tigui, t. y. valdytoją.
Ankstyvojo Malio visuomenė – mandingai (maninkių, bambarų, mandinkų protėviai), soninkiai, songajai ir kt. išpažino vietines afrikietiškas religijas. Po imperijos valdžios konsolidacijos šalyje vis stiprėjo Islamo įtaka, kuri pagimdė labai savitą vietinę kultūrą. Jai savo indėlį įnešė kiekviena imperijos tauta.
Didžiausio Malio suklestėjimo laikotarpiu Laye dinastijos mansos atliko hadžą į Meką, garsindami savo šalį. Taip pat jie kvietė garsius musulmonų menininkus, poetus, mokslininkus. Malis tapo žinomas tiek Islamo pasaulyje, tiek Europoje kaip stebuklinga aukso šalis. Šaltiniuose dažnai minima Mansa Musa piligriminė kelionė, kurios metu imperatorių lydėjo tūkstančiai karių, valdininkų, 100 kupranugarių, nešančių 300 svarų aukso, 500 vergų, skirtų patarnauti imperatoriaus šeimai.
Mansos ypač rėmė architektūrą ir mokslą. Jų dėka imperijoje susiformavo ypatingas Malio architektūrinis stilius, vėliau įtakojęs kitų Vakarų Sahelio kraštų meną. Jam buvo naudojamas molis, o konstrukcijos gaminamos iš medžio ir iškišamos pro sienas į išorę. Nors oficiali sostinė buvo Nianis, labiausiai buvo puošiami stipriausi prekybiniai miestai Timbuktu, Dženė, Valata ir kt. Tuo metu išdygo Sahelio architektūros stebuklai – Timbuktu mečetės, Dženės mečetė.
Malio imperijoje įkurtas Timbuktu universitetas tapo svarbiausiu mokslo židiniu tuometinėje Afrikoje. Klestėjimo laikotarpiu čia mokėsi apie 25,000 studentų, kurie sudarė ketvirtį viso miesto gyventojų, o knygų kolekcija buvo didžiausia Afrikoje nuo Aleksandrijos bibliotekos laikų. Universitete buvo įgyjami moksliniai laipsniai, čia buvo mokomasi Islamo teologijos, medicinos, matematikos. Timbuktu universitetą sudarė trys atskiros medresės-mečetės: Džinguereber, Sidi Jahja ir Sankorė.
Mandingai savo kalbai užrašyti pritaikė arabų raštą, tačiau didžioji dalis informacijos imperijoje buvo perduodama žodiniu būdu, per profesionalius muzikantus, kurie žodine forma išsaugojo imperijos literatūrinį palikimą ir istoriją. Žymiausias Malio imperijos literatūrinis kūrinys buvo Sundjatos epas, kuris tapo vienu svarbiausių istorinių šaltinių. Kartu su žodine literatūra formavosi ir ypač turtinga muzikinė tradicija: Malio imperijoje atsirado daugybė dabartinių Vakarų Afrikos instrumentų, tarp kurių yra džembė, balafonas, tamani, donso n’goni, kenkeni ir kora.
Šie muzikantai-pasakotojai (djeli) kilo ikiimperiniame Malyje, ir jų tradicija buvo išsaugota ne tik vėlesnėse imperijose bet ir kituose Sahelio civilizacijos regionuose – Hausų valstybėse, Mosių valstybėse ir kitur.
Imperijoje klestėjo ir skulptūra – buvo sukurta daug puikių terakotinio meno kūrinių, vaizduojančių kasdienybę, raitelius, karius.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
