Žmonijos istorija – šiuolaikinės mokslinės žinios apie žmogaus ir žmonių bendruomenių atsiradimą, vystymąsi, paplitimą ir veiklą pasaulyje.
Manoma, kad žmonės pasaulyje gyvena apie 2,5 mln. metų. Žmogaus atsiskyrimą nuo žmogbeždžionių ir kitų homininų apibūdinantys požymiai: sugebėjimas pasidirbti akmens įrankius, padidėjęs smegenų tūris, tikslesnis objektų užgriebimas rankomis, kalbos požymiai.[1] Šiuolaikiniai žmonės atsirado prieš maždaug 200 000−100 000 metų. Apie jų vystymąsi, migraciją ir veiklą sprendžiama iš archeologinių radinių. Šis laikmetis iki rašytinių šaltinių atsiradimo vadinamas priešistoriniais laikais. Priešistorė skirstoma į akmens, bronzos ir geležies amžius pagal pagrindines medžiagas, naudotas įrankiams gaminti. Šią sistemą 1806 m. pasiūlė danų archeologas Christian Jurgensen Thomson.[2]
Apie 3000 m. pr. m. e. Sen. Egipte ir Mesopotamijoje atsirado rašytinių šaltinių, prasidėjo istoriniai laikai. Žmonių bendruomenės pradėjo pasižymėti savybėmis, kurios bendrai apibūdinamos žodžiu civilizacija. Tačiau žmonių bendruomenės vystėsi nevienodu tempu, kai kurios jų buvo geografiškai atskirtos ir iki šių laikų išliko bendruomenių, gyvenančių pirmykštės bendruomenės santvarkoje ir geležies amžiuje (pvz., Naujojoje Gvinėjoje).
Žmogus priklauso primatų būrio hominidų šeimos homininų pošeimio žmonių (homo) genčiai. Savo elgesiu ir fizine išvaizda žmonės panašūs į žmogbeždžiones. Pagrindiniai skirtumai: žymiai didesnis smegenų tūris (vid. 1200–1400 cm³), gebėjimas bendrauti kalba ir mąstymas abstrakčiomis sąvokomis, simboliais.[3] Manoma, kad šiuolaikinių žmonių, šimpanzių ir gorilų protėviai atsiskyrė iš bendrų pro-protėvių prieš 7−6 mln. metų. Manoma, kad tai atsitiko Rytų Afrikoje, kur rasta daugiausiai ir seniausių jų fosilijų.[4] Taip pat manoma, kad tuo metu regionas buvo apgyvendintas įvairių primatų, kurie gyveno grupėmis ir dalis jų tikriausiai vaikščiojo ant dviejų kojų. Tikėtina, kad pirmieji primatai iš miško pradėjo keltis į savanas prieš 10 mln. metų. Judėjimas dviem kojom ir stačiu stuburu padėjo nukeliauti didesnius atstumus atviroje vietovėje ir nešti daugiau maisto. Atlaisvintos priekinės galūnės virto rankomis, kuriomis buvo galima pagriebti objektus, pvz., plėšrūnų nesuėstą grobį ar užmušti smulkius gyvūnus. Šių savybių atsiradimas lėmė didesnių smegenų išsivystymą.
.jpg)
Etiopijos Viduriniojo Avašo ir Adaro regionuose buvo aptiktos seniausios homininų Ardipithecus ramidus fosilijos, datuojamos 5−4 mln. metų senumu. Kiek vėliau gyvenusio hominino, praminto „Liusi“, rastas skeletas rodė, kad jos ūgis galėjo siekti 1,2 metro ir ji vaikščiojo stačiomis, tiesiu stuburu. Rankos buvo ilgesnės ir pečiai siauresni nei žmonių, kas rodo, kad šie homininai didesnę gyvenimo dar praleisdavo medžiuose.[5] Šie homininai turėjo žmogbeždžionėms būdingą kaukolę, į priekį atsikišusius žandikaulius ir smegenis, dydžiu panašias į šiuolaikinės šimpanzės. Šiek tiek vėlesni homininai buvo pavadinti Australopithecus afarensis ir manoma, kad jie yra visų vėlesnių homininų, įskaitant žmones, protėviai. Manoma, kad australopitekai atsirado prieš maždaug 4 mln. metų ir išnyko prieš maždaug 1,0 mln. metų.[6] 1924 m. Pietų Afrikoje buvo aptikta dar vėliau gyvenusio, apie 3 mln.−800 000 metų senumo hominino liekanos, kurios pasižymėjo ryškesniais skiriamaisiais bruožais nuo šimpanzės. Šie homininai buvo pavadinti Australopithecus africanus ir kiek stambesni, ten pat rasti − Australopithecus robustus. Tačiau kartu nerasta jokių akmeninių įrankių pėdsakų.
1960 m. Olduvajuje (Tanzanija) mokslininkų Louis ir Mary Leakey buvo rastos daug lengvesnės ir panašesnės į žmogų hominino liekanos. Šie homininai pavadinti Homo habilis (Sumanusis žmogus). Jie buvo 1,3 m ūgio ir svėrė 40 kg, smegenų tūris buvo 600–700 cm³, šiek tiek didesnis nei australopitekų (400–500 cm³).[7] Šalia rasta kaulų ir apskaldytų akmenų, dėl to manoma, kad šie homininai buvo pirmieji, pradėję naudotis įrankiais. Tuo pat metu gyveno ir Homo rudolfensis. Kubi Foroje prie Turkanos ežero rasti radiniai liudija, kad homininai įrankius pradėjo gaminti prieš 2,5 mln. metų. Ilgainiui įvairios, artimos žmonėms, hominidų šeimos išnyko palikdamos tik Homo šeimą. Apie maždaug 2,5 mln. metų gyvenusių homininų kaukolės pradėjo ryškiau išsiskirti nuo žmogbeždžionių dėl didėjančio smegenų tūrio ir daugiau maistui naudojamos mėsos.[8] Žinoma, kad prieš maždaug 2 mln. metų žmonės nešiojo įrankius ir maistą, kas buvo visiškai skirtinga nuo beždžionių elgesio.[9] Manoma, kad jie ieškodavo stambių savanos plėšrūnų grobio ar kritusių gyvūnų liekanų. Akmens įrankiai buvo naudojami nupjaustyti mėsai ir skaldyti kaulams dėl juose esančių vertingų valgomų smegenų.[10] Nežinoma, kaip ankstyvieji žmonės gindavosi nuo plėšrūnų, kokį augalinį maistą vartojo ir kokioje socialinėje sąrankoje gyveno. Tikriausiai didžiausią jų maisto dalį sudarė šakniavaisiai.
XIX a. pab. Solo upės sąnašose Javoje dr. Eugene Dubois aptiko nežinomo hominido griaučius, kuriuos jis paskelbė trūkstama grandimi tarp beždžionių ir žmonių. Iš pradžių ši žinia buvo sutikta skeptiškai, bet po to radus panašių liekanų Kinijoje ir dar vėliau Afrikoje, nustatyta nauja hominidų rušis − Homo erectus (Stačiasis žmogus). Jų ūgis buvo apie 1,7 m, smegenų tūris 770–1300 cm³, rankos buvo pritaikytos tvirtai užgriebti daiktus, povyza pilnai stati. Tikėtina, nors neįrodoma, kad jie jau buvo praradę kūno plaukuotumą, būdingą beždžionėms. Tačiau svarbiausias atradimas apie Homo erectus buvo tai, kad jie naudojo ugnį. Tai jiems padėjo apsiginti nuo plėšrūnų, lengviau išgyventi žiemą ir kepti maistą bei migruoti dideliais atstumais. Maisto virimas atvėrė galimybę maitintis iki tol nenaudotu maistu − kviečiais, ryžiais. Sutrumpėjo žmogaus žarnyno ilgis, organizmui mažiau reikėjo eikvoti energijos valgymui ir virškinimui. Vaikščiojimas dviem kojomis stačiomis susiaurino moterų klubus, tad vaikų gimdymas tapo skausmingas ir dažnai baigdavosi motinos mirtimi. Evoliucijos eigoje vaikų kaukolės didėjo ir sėkmingiau gimdavo ne visai išnešioti kūdikiai. Tad vienas iš skiriamųjų homininų bruožų buvo neišsivysčiusių kūdikių gimimas. Jais reikėjo rūpintis ilgą laiką iki pakankamo subrendimo ir tai skatino bendruomeniškumą. Monogamija mažino agresyvumą kitų atžvilgiu.
_&_indochinite_tektites_(Pleistocene;_southeastern_Asia)_1_(44861525054).jpg)
Anksčiausios Homo erectus artimos fosilijos Afrikoje datuojamos 1,8 mln. metų senumu. Jos gana ženkliai skyrėsi ir buvo primityvesnės nei rastos Azijoje, tad dalis tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad tai buvo kiek anksčiau išsivysčiusi atskira rūšis Homo ergaster, iš kurios išsivystė Homo erectus, vėliau − Homo heidelbergensis ir šiuolaikiniai žmonės. Šių homininų smegenų tūris buvo 600–910 cm³, jie turėjo ilgas kojas ir trumpas rankas ir pilnai gyveno ant žemės; ūgiu jie buvo lygūs, o gal aukštesni už šiuolaikinius žmones.[11] Homo ergaster ir Homo erectus laikomos pirmosiomis archainių žmonių rūšimis ir pirmosiomis, palikusiomis Afrikos žemyną. Jų migraciją galėjo paskatinti prieš maždaug 2 mln. metų prasidėjęs ledynmetis. Seniausios žmonių fosilijos Azijoje rastos Javos saloje ir datuojamos 1,66 mln. metų senumu. Kinijoje rastos penkių Homo erectus liekanos datuojamos apie 800 000 metų senumu.[12] Manoma, kad jie prieš maždaug 1 mln. metų pradėjo kurenti ugnį ir 780 000 metų senumu datuojamos liekanos, rastos dab. Izraelyje, rodo aiškų, kontroliuojamą ugnies panaudojimą.[13]
Anksčiausi žmonių veiklos požymiai Europoje datuojami apie 1,1 mln. metų senumu ir rasti Pirėnų pusiasalyje. Manoma, kad žmonės į Europą tik užklysdavo, nes dėl apledėjimo gyventi sąlygos buvo nepalankios. Anksčiausiai apie 600 000−500 000 metų Europoje nuolat apsigyveno Homo heidelbergensis.[14] Jie turėjo žymiai didesnes smegenis (1200 cm³) ir naudojosi akmens kirvukais. Galėjo medžioti stambius gyvūnus, Ispanijoje rasta pėdsakų, kurie atskleidė, kad jie galėjo užspeisti dramblius į pelkę ir po to nudurti. Manoma, kad bendruomeninis gyvenimas lėmė komunikavimo priemonių tarpusavyje tobulėjimą, bet apskritai per maždaug 1 mln. metų Homo erectus pakito mažai, iki jie išsivystė į Homo sapiens. Mokslininkai nesutaria, kada tai įvyko. Vieni tvirtina, kad tai atsitiko prieš maždaug 400 000 metų, kiti − kad prieš 200 000 metų. Pirmąjį spėjimą paremia genetinės analizės modeliai, kurie rodo, kad Homo sapiens ir neandertaliečiai turėjo išsiskirti iš bendrojo protėvio apie prieš 400 000−300 000 metų.[15] Manoma, kad homininai prieš maždaug 250 000 metų pradėjo naudotis ugnimi kasdien ir išsaugoti neužgęstančias žarijas. Homo erectus išnyko Rytų Azijoje prieš maždaug 300 000 metų, o Pietryčių Azijos salose galėjo išgyventi iki 100 000 metų senumo laikų arba ir dar vėliau.[16]
Geriausiai žinoma archainių žmonių grupė yra neandertaliečiai, pavadinti pagal Neanderio slėnį Vokietijoje, kur 1856 m. urve rastos jų liekanos buvo identifikuotos pirmaisiais archainiais žmonėmis. Neandertaliečiai atsirado prieš maždaug 350 000 metų ir gyveno Vakarų Eurazijoje, buvo prisitaikę išgyventi nepalankiomis Viurmo ledynmečio sąlygomis. Žiemas jie leisdavo urvuose, naudojo įvairesnius akmens įrankius, ir įrankius iš kelių dalių, pvz., ietis su akmeniniais antgaliais. Neandertaliečiai buvo kresnesni, trumpesnėmis rankomis bei raumeningesni už šiuolaikinius žmones; jų smegenys buvo to paties dydžio ar didesnės už dabartinių žmonių.[17] Jų materialinis palikimas vadinamas Mustjė kultūra. Jie buvo pirmieji žinomi žmonės, kurie laidojo mirusiuosius, kas rodė, kad jie, tikėtina, tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Žinomos bendrosios jų kapavietės. Manoma, kad jie vykdė ritualinius veiksmus prieš stambių žvėrių, pvz., urvinio lokio, medžioklę. Prieš maždaug 45 000−30 000 metų juos pakeitė šiuolaikiniai žmonės.[18] Kadangi per visą savo gyvavimo laikotarpį neandertaliečiai išlaikė nepakitusius savo įrankius, spėjama, kad jie neturėjo kalbos ir negalėjo dalintis patirtimi.[19] Manoma, kad, kai Europoje gyveno neandertaliečiai, tuo pat metu Azijoje išsivystė taip vadinamieji Denisovo žmonės, apie kuriuos žinoma labai mažai.
Yra dvi versijos apie šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) atsiradimą. Vienos versijos šalininkai tvirtina, kad šiuolaikiniai žmonės išsivystė atskiruose regionuose iš Homo erectus. Tai reikštų, kad evoliuciniu požiūriu skirtingų regionų žmones gali skirti iki 1 mln. metų, ar daugiau. Kitos versijos šalininkai tvirtina, kad šiuolaikiniai žmonės išsivystės Užsachario Afrikoje prieš maždaug 150 000 metų ir vėliau pasklido po pasaulį su antrąja žmonių migracijos banga iš Afrikos išstumdami likusias žmonių rūšis. Dauguma mokslininkų palaiko antrąją versiją, tačiau netrūksta kritikų, tvirtinančių, kad pirmosios versijos šalininkų mažai, nes ji galėtų pagrįsti rasizmą.[20] Neabejojama, kad prieš maždaug 150 000 metų Užsachario Afrikoje gyveno nemažai žmonių medžiotojų-rinkėjų, artimų šiuolaikiniams. Šiuolaikinių žmonių požymiai: gebėjimas komunikuoti kalba, reikšti emocijas, daug tikslesnių įrankių naudojimas, meno ir religijos atsiradimas. Prieš maždaug 100 000 metų Sacharos klimatas buvo žymiai drėgnesnis nei dabar, galėjo palaikyti žmonių gyvenimo sąlygas ir jie migravo į Šiaurės Afriką ir dabartinę Palestiną, kur Kafzecho urve rastos jų liekanos, datuojamos 90 000 metų senumu. Šiuolaikiniai žmonės tikriausiai kurį laiką gyveno lygiagrečiai neardentaliečiams ir kitiems archainiams žmonėms. Kita versija, pirmoji migracijos banga buvo nenusisekusi ir prieš maždaug 70 000 metų įvyko antroji migracijos banga, po kurios šiuolaikiniai žmonės paplito po pasaulį. Arba vyko vis naujos emigracijos bangos iš Afrikos. Evoliuciniu požiūriu tai labai mažas laiko tarpas rūšies diferenciacijai. Atlikus DNR tyrimus nustatyta, kad žmonių, gyvenančių įvairiuose žemynuose, DNR variacijos yra labai menkos tarpusavyje, kas rodo, kad šiuolaikinės populiacijos kilo iš menko žmonių būrio.[21] Tai paaiškintų vis naujų emigrantų grupių atvykimas ir senesnių gyventojų išstūmimas arba asimiliacija. Kita hipoteze, žmonių populiacijų sumažėjimus galėjo lemti besikeičiančios klimato sąlygos ir katastrofos, pvz., Tobos supervulkano išsiveržimas prieš maždaug 74 000 metų.
_(14582152528).jpg)
Manoma, kad prieš maždaug 45 000 metų išsausėjus klimatui Artimuosiuose Rytuose šiuolaikiniai žmonės migravo dviem kryptimis: į šiaurę Europos link, kurią jie laisvai galėjo pasiekti sausumos tiltu tarp dabartinių Turkijos ir Graikijos, ir į rytus, pietų Azijos link. Europoje apsigyvenę šiuolaikiniai žmonės vadinami kromanjoniečiais. Jų skeletų radiniai nerodo jokio artimo anatominio panašumo su neandartaliečiais. Kromanjoniečiai galėjo pasigaminti ypač aštrių ir mažų pjaunamųjų titnago įrankių rinkinius. Vienas iš to pranašumų buvo, kad jie galėjo išskaptuoti adatas iš kaulo ir naudoti jas drabužių siuvimui, kas padėjo šalto klimato Europoje. Jie galėjo medžioti arktinius gyvūnus, lašišas. Prieš maždaug 30 000 metų jie mokėjo kurti piešinius urvuose ir raižyti reljefus kaulo dirbiniuose.[22] Pavaizduodavo mamutą, tarpaną, taurą ir kitus, dabar išnykusius gyvūnus. Manoma, kad šie piešiniai turėjo gilią simbolinę prasmę medžiotojams. Maždaug tuo pat metu datuojamas muzikos instrumentų atsiradimas ir prieš maždaug 25 0000 metų − ženklai, išraižyti ant kaulo plokštelių, kurie gal buvo kalendoriniai ženklai.[23] Kitos šiuolaikinių žmonių grupės gyveno tundros sąlygomis Rytų Europoje ir toliau Rytuose. Apsistodavo upių slėniuose (Dniepro Mežyričo stovykla, Dono Kostionkų stovyklos), medžiodavo mamutus. Manoma, kad šios grupės tarpusavyje pradėjo prekiauti, nes Juodosios jūros kriauklių rasta už 150 kilometrų upių aukštupiuose.[24] Bendrai Europoje paplitusių žmonių materialinis palikimas vadinamas Orinjako kultūra. Prieš maždaug 20 000 metų, o gal anksčiau, žmonės migravo į rytus nuo Baikalo ežero. Pačius Azijos šiaurės rytus žmonės pasiekė prieš maždaug 18 000 metų, nors tikima, kad rastos 29 000 metų senumo stovyklos liekanos prie Janos upės. Tikriausiai tai buvo tik žmonių užklydimas į šias vietoves ir jie atsitraukė prieš 26 000 metų prasidėjus apledėjimui.[25]
Aldano upės slėnyje prieš maždaug 15 000 metų gyveno žmonių grupės, kurios naudojo ypač mažų įrankių rinkinius, perimtus iš žmonių, gyvenusių dab. Kinijoje.[26] Tarp Kinijos mokslininkų vyrauja versija, kad šiuolaikiniai žmonės rytų ir pietryčių Azijoje išsivystė atskirai, o ne atėjo iš Afrikos. Bet kokiu atveju, maždaug prieš 35 000 metų šiuolaikiniai žmonės gyveno tarp dab. Mongolijos ir Ramiojo vandenyno. Nors yra teigiančių, kad rasta žmonių apsigyvenimo Amerikos žemyne požymių, datuojamų 40 000 metų senumu, daugumos mokslininkų priimta versija yra toji, kad žmonės apgyvendino Šiaurės Amerikos šiaurės vakarų pakrantes pereidami Beringo sausumos tiltą prieš maždaug 15 000 metų.[27] Šiaurės Amerika tuo metu buvo užklota dviejų didžiulių ledynų skydų ir ledynams greitai traukiantis prieš maždaug 13 000 metų žmonės pasiekė Didžiąsias lygumas. Jų materialinis palikimas vadinamas Kloviso kultūra. Peru teritorijoje žmonių veiklos pėdsakai datuojami 14 000 metų senumu.[28] Per sąlyginai trumpą laiką, per maždaug 500 metų, žmonės prieš 11 000 metų (9000 m. pr. m. e.) paplito po visą žemyną iki Patagonijos.[29] Prieš maždaug 40 000 metų žmonės arba plaustais, arba kanojomis iš Sundos salų pasiekė Sahulą.[30] Taip sprendžiama iš archeologinių radinių. Prieš maždaug 32 000 metų žmonės apsigyveno Bismarko salyne, prieš 28 000 metų − Saliamono salose, bent prieš 31 000 metų − Tasmanijoje, kuri tuo metu buvo sujungta sausuma su Australija.[31]
DNR tyrimų palyginimas su archainių žmonių atskleidė, kad šiuolaikinių žmonių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose DNR kode yra 1−4 % neandertaliečių kodo, iki 6 % Australijos ir Melanezijos aborigenų kodo sutapo su Denisovo žmogaus kodu. Šis faktas (neskaitant pačio tyrimų metodo kritikos) būtų argumentas žmonių išsivystymo ne vienoje vietoje versijos naudai, tačiau taip pat gali rodyti, kad šiuolaikiniai žmonės su kitais artimais hominidais susilaukė vaisingų palikuonių, ir gal keletas jų perėjo į šiuolaikinių žmonių bendruomenes. Manoma, kad neandertaliečiai išnyko prieš maždaug 30 000 metų, pigmėjų ūgio Homo floresiensis − prieš maždaug 12 000 metų. Tikėtina, kad dėl besikeičiančių klimato sąlygų jie nebegalėjo išgyventi, arba nebegalėjo konkuruoti dėl maisto su pranašesniais šiuolaikiniais žmonėmis. Neatmestina, kad šiuolaikiniai žmonės daugelį archainių žmonių nužudė tarpusavio kovose. Prieš maždaug 15 000 metų buvo išrastas lankas ir strėlės, leidę atakuoti priešus ar medžiojamus žvėris iš toli.[32] Dėl šylančio klimato išnyko stambūs, žmonių medžiojami žinduoliai. Iškelta versija, kad žmonės prie to irgi nemažai prisidėjo. Manoma, kad visame pasaulyje apie 8 000 m. pr. m. e. gyveno maždaug 5 mln. šiuolaikinių žmonių ir jie buvo likę vienintele iš homo šeimos. Atsitraukus ledynams pakilo vandenynų lygis, pasikeitė klimato sąlygos ir daugelis žmonių grupių tapo izoliuotos, pradėjo išsiskirti atskiros žmonių kultūros, priklausiusios nuo maisto resursų, gamtinių sąlygų. Žmonių skaičius augo lėtai, nes net ir palankiomis sąlygomis vienam žmogui išgyventi buvo reikalingas bent 1 m²ylios (apie 2,5 kv. km) plotas.[33] Įrankiai tapo labiau specializuoti, išrasti įrankiai jūrų žinduolių medžioklei.
Afrikos Nilo slėnyje žmonės gyveno nuolatinėse stovyklose, užsiėmė žvejyba, medžiokle, augalų rinkimų. Kiti žmonės telkėsi apie Zambezės upę ir Didžiuosius Afrikos ežerus.[34] Šiuolaikinių bušmenų kilmę galima atsekti iš praeities savanos medžiotojų-rinkėjų. Anksčiausi žinomi piešiniai, datuojami 25 000 metų senumu, rasti Apollo 11 urve dab. Namibijoje.[35] Pietryčių Azijos žmonės buvo priklausomi nuo bambuko ir medienos naudojimo, ten gyvavo Hoabinio kultūra.[36] Europa buvo padengta tankiais miškais ir žmonės gyveno ties upėmis, ežerais bei jūrų pakrantėse, užsiėmė žvejyba, medžiokle, rinkimu. Vystėsi materialinė kultūra, apie 5000 m. pr. m. e. Skandinavijoje žmonės buvo laidojami su brangiomis įkapėmis.[37] Apie 4000−3500 m. pr. m. e. datuoti pirmieji žmonių veiklos požymiai Kuboje ir Dominikoje.[38] Apie 2000 m. pr. m. e. žmonės apsigyveno Arkties vandenyno pakrantėje ir Kanados šiaurės salose (Iki Dorseto ir Dorseto kultūros).[39] Apie 1000 m. pr. m. e. Beringo sąsiaurio regione išsivystė dabartinių eskimų protėvių kultūra. Jie prekiavo vėplių iltimis, geležimi. Maždaug tuo pat metu Kanados šiaurėje iki Grenlandijos pradėjo plisti Tulės kultūros žmonės. X a. pab. Labradoro pusiasalį pasiekė vikingai iš Europos. Ramiojo vandenyno salos buvo apgyvendintos vėliausiai iki modernių laivybos priemonių atsiradimo. Apie 1500 m. pr. m. e. lapitai išrado dvigubo korpuso kanojas ir išmoko orientuotis pagal žvaigždes. Per sekančius tūkstantį metų jie pasiekė Fidžio, Tongos ir Samoa salas. Markizų salos apgyvendintos apie 400 m., Velykų sala pasiekta apie 500 m., Havajų salos apgyvendintos iki 700 m., Taitis − iki 800 m. Naujojoje Zelandijoje žmonės apsigyveno apie 1250 m., kur apie 1400 m. susiformavo maorių kultūra.[40]
Vietinės žmonių populiacijos ilgainiui įgijo savitus fizinius, kultūrinius ir lingvistinius bruožus. Kai kurie jų lengvai paaiškinami, pvz., dėl gaunamo Saulės spinduliavimo skirtingose platumose gyvenančių žmonių oda yra skirtingos spalvos dėka melanino organizme gamybos intensyvumo. Arba, šiaurinėse platumose žmonių figūros kresnos ir apvalesnių apimčių, nes tai padeda išsaugoti vidinę kūno šilumą.[41] Kiti požymiai sunkiau paaiškinami, pvz., rytų azijiečių papildomos odos raukšlės buvimas virš akių vokų.[42]
1930-aisiais Vere Gordon Childe (1892–1957) pasiūlė sampratas apie dvi žmonių visuomenės vystymosi fazes, kurias pavadino Neolito revoliucija, perėjimą prie ūkininkavimo, ir Miestų revoliucija, gyvenviečių išaugimą į miestus.[43] Žemdirbystė ir gyvulininkystė atsirado kelių tūkstantmečių laikotarpiu skirtinguose regionuose. Bet jos neatsirado iš niekur. Neabejotina, kad medžiotojai-rinkėjai buvo pastebėję, kad išbarstytos sėklos išdygsta į naujus augalus, ir, kad kai kurie gyvūnai yra jaukūs. Manoma, kad prieš 15 000 metų žmonės pirmuosius prisijaukino šunis.[44] 8000 m. pr. m. e. datuojamos liekanos Gitarero urve Anduose rodė, kad žmonės augino pupas.[45] Manoma, kad ūkininkavimo išsivystymą lėmė vis didėjantis žmonių skaičius ir dėl to didėjanti rizika patirti badą esant sausroms ar pasikeitus medžiojamų gyvūnų įpročiams.[46] Žmonės kaupė maisto išteklius, išmoko džiovinti mėsą, bet to nepakako ilgesniam laikui.
Manoma, kad pirmieji ūkininkauti pradėjo žmonės Artimuosiuose Rytuose ir tai paskatino sausros. Abu Chureiros gyvenvietė prie Eufrato upės yra perėjimo iš medžiotojų-rinkėjų į ūkininkavimo visuomenę pavyzdys. Joje 10500−9000 m. pr. m. e. laikotarpiu gyvenantys žmonės medžiojo vietove kasmet migruojančias gazeles.[47] Pasikeitus migracijos keliui vietovė buvo apleista. 8500 m. pr. m. e. toje pačioje vietovėje įsikūrė nauja gyvenvietė su namais iš saulėje džiovinto purvo (molio) plytų ir tiesiomis gatvelėmis. Jos gyventojai iš pradžių vertėsi medžiokle, bet apie 8000 m. pr. m. e. staiga perėjo prie naminių avių ir ožkų ganymo ir kviečių, ankštinių ir kitų augalų auginimo. Tokių gyvenviečių Sirijoje ir Levante buvo ne viena ir apie 6500 m. pr. m. e. jos tarpusavyje prekiavo. Vietovėse buvo rasta obsidiano, gana reto mineralo, ir buvo galima nustatyti konkrečias vietoves Turkijoje ir kitur, iš kur jis buvo atgabentas.[48] Ūkininkavimo atsiradimas lėmė gyventojų skaičiaus spartų augimą. Ikipuodininkystės kultūros Jerichonas tikriausiai buvo pirma gyvenvietė, pavadintina miestu. Apie 8000 m. pr. m. e. jis užėmė 9 akrų (3,6 ha) plotą iš avilio formos namų ir buvo apsuptas siena, tikriausiai saugojantis plėšikų.[49] Ali Košo gyvenvietėje Mesopotamijoje apie 6000 m. pr. m. e. naudota laukų drėkinimo sistema. Maždaug 4400 m. pr. m. e. Azijos stepėse prijaukinti arkliai, kurie ilgainiui tapo svarbiais judėjimo pagalbininkais.[50]
Kviečiai ir miežiai pradėti auginti Nilo slėnyje apie 6000 m. pr. m. e. Manoma, kad nepriklausomai nuo Artimųjų Rytų Sacharos medžiotojai prisijaukino laukinius jaučius ir apie 6000 m. pr. m. e. pradėjus Sacharai sausėti jie persikėlė į Nilo slėnį susiliedami su vietos gyventojais.[53] Nabta Plaja yra vienas anksčiausių sėslių gyvenviečių pavyzdžių Sacharoje.. Apie 3500 m. pr. m. e. gyvulių ganytojai palei Nilą pasiekė Sudaną ir dar po 500 metų − Rytų aukštumas. Jie pašarui augino pirštūnes, sorgus. Užsachario Afrikoje vykdyta žemdirbystė apie 2000 m. pr. m. e., tačiau labiau į pietus pradėta skverbtis po dar 2000 metų, kai paplitus geležiniams įrankiams tapo įmanoma iškirsti didelius miškų plotus.[54] Nuo Graikijos apie 6000 m. pr. m. e. ūkininkavimas pradėjo plisti Europoje.[55] Europoje gyvulių ganytojai ir augalų, daugiausiai kviečių ir miežių, augintojai, priklausę juostinės keramikos kultūrai, paprastai kūrėsi prie užliejamų upių slėnių ir plečiantis gyvenvietėms kėlėsi į aukštesnes vietas. Jie išdegindavo mišką, po to sodindavo kultūras ir nualinę dirvą keldavosi į kitą plotą.[56] 4000 m. pr. m. e. ūkininkavimas tapo dominuojančia žmonių veikla Europoje, įskaitant Britų salas. Apie 2600 m. pr. m. e. ūkininkai naudojo jaučių traukiamą plūgą, kirpo avis, melžė pieną.[57] Šio laikotarpio materialinė kultūra vadinama virvelinės keramikos kultūra. Paplito mirusių protėvių kultas, susietas su gyvenamąja vietove. Mirusiesiems pagerbti buvo statomi megalitai. Apeigoms vadovavę žmonės įgydavo reikšmingesnę padėtį bendruomenėje pradedant luominį išsisluoksniavimą.[58] Ūkininkavimas paskatino keramikos išsivystymą. Žinoma, kad Kinijoje keraminiai puodai jau gaminti prieš 18300−13800 metų, o Japonijoje bent nuo prieš 12500 m. pr. m. e., ten puodai naudoti žuviai laikyti.[59] Atsiradus poreikiui saugoti didelius kiekius maisto vandeniui nelaidūs moliniai puodai buvo pranašesni už pintus krepšius ir ilgaamžiškesni nei odiniai krepšiai.
Žinoma, kad apie 6000 m. pr. m. e. ūkininkauta Mergarhoje (dab. Pakistanas), tačiau neaišku, ar ūkininkavimas Indijoje išsivystė nepriklausomai. Apie 5000 m. pr. m. e. mergarhiečiai pradėjo auginti medvilnę.[60] Tikėtina, kad pietryčių Azijoje jamsai auginti apie 8000 m. pr. m. e. Anksčiausi duomenys rodo, kad ryžiai kultivuoti Jangdzės slėnyje apie 7000 m. pr. m. e. Apie 5000 m. pr. m. e. įsikūrusiuose Jangšao kultūros kaimuose šiaurės Kinijoje auginti sora, soja ir šilkmedžiai.[61] Apie 2000 m. pr. m. e. ją pakeitė Lungšano kultūra. Amerikoje žmonės apie 2750 m. pr. m. e. Tehuakano slėnyje augino kukurūzus ir sukultūrino šimtus kitų augalų, tarp kurių pupos, bulvės, burnočiai, moliūgai.[62] Amerikoje nebebuvo likę stambių žinduolių ir tarp prijaukintų gyvūnų pateko lamos, kalakutai, jūrų kiaulytės. Apie 1500 m. pr. m. e. kukurūzų auginimas paplito Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, apie 800 m. pr. m. e. pasiekė Peru. Per sąlyginai trumpą laikotarpį, apie 8000 metų, žmonės daugiausiai maistu pradėjo apsirūpinti ūkininkaudami. Medžiotojų-rinkėjų bendruomenės liko dominuoti ūkininkavimui netinkamose ypač šaltose ar karštose vietovėse, jūrų pakrantėse ir Australijoje.
Vertinama, kad 10 000 m. pr. m. e. pasaulyje gyveno 5−8 mln. medžiotojų-rinkėjų, o 1 mūsų eros metais − 1−2 mln. medžiotojų-rinkėjų ir 250 mln. žemdirbių, iš kurių tik menka dalis buvo klajojantys gyvulių augintojai. Maisto perteklius ir sėslus gyvenimo būdas išaugino gimstamumą. Dėl didėjančio gyventojų skaičiaus nuolat nepakako dirbamos žemės ir tai skatino ieškoti būdų, kaip padidinti derlingumą (drėkinimo kanalų kasimas, selekcija, sėjomaina). Derliaus dydis priklausė nuo potvynių, liūčių ir sausrų, o tai skatino astronominius stebėjimus ir kalendoriaus atsiradimą. Laukų ribų, derliaus ir duoklės skaičiavimai skatino matų ir geometrijos atsiradimą, atitinkamai atsirado poreikis ženkliniam žymėjimui, kuris pradėtas naudoti apie 3500 pr. m. e. Mesopotamijoje. Seniausi išlikę rašto dokumentai yra įvairūs apskaitos įrašai. Prijaukinti nešuliniai gyvūnai (asilas, kupranugaris, lama) palengvino prekybą. Peržengus tam tikrą populiacijos dydžio ribą nebepakako gentinės santvarkos normų, kai visus klausimus spręsdavo vadas ir keli jo patarėjai. Atsirado poreikis biurokratijai ir taisyklių nustatymams (teisei). Miestuose išsiskyrė amatininkų ir valdininkų sluoksniai. Tai skatino sudėtingesnės visuomenės sąrankos − valstybės, išsivystymą. Vystėsi gyventojų išsisluoksniavimas pagal turtą.
Iš kitos pusės, tankiai gyvenami miestai tapo infekcinių protrūkių šaltiniu ir dėl augančios populiacijos visuomenę vis tiek ištikdavo badmečiai. Radiniai Čatal Hiujuke rodo, kad darbas laukuose buvo sunkus ir monotoniškas, ką liudija sukrypę rankų ir stuburų kaulai. Su agrarinės visuomenės atsiradimu siejamas patriarchato įsigalėjimas daugelyje visuomenių. Moterys gimdydavo dažnai ir jų socialinė vieta buvo apribota daugiausiai namais. Anksčiausiai žinomame Hamarabio teisyne (apie 1775 m. pr. m. e.) nustatyta, kad eilinės moters gyvybės praradimas vertas 30 sidabro šekelių, o eilinio vyro akies netekimas − 60 šekelių. Agrarinės visuomenės, kuriose apie 90 % žmonių dirbo žemės ūkyje, įsigalėjo pasaulyje iki XVIII a. vidurio, kuomet Anglijoje pradėjo klostytis pramoninis ūkis.
Stounhendžas, megalitinis statinys, apie 3000−2000 m. pr. m. e.
Juostinės keramikos kultūros puodas, 5400−4000 m. pr. m. e.
Jangšao kultūros puodas, apie 4000 m. pr. m. e.
Arimas plūgu, pavaizduotas 1200 m. pr. m. e. datuotame sienų piešinyje iš Sen. Egipto
Žmonių visuomenėse išskiriamos keturios socialinės sąrankos:[63]
- Pirminė banda.[64] Požymiai: sudaro nuo 25 iki 100 žmonių, gyvenama palapinėse laikinose stovyklose, menkas socialinis pavaldumas, religines funkcijas, jei jų būdavo, atlikdavo šamanai. Taip gyveno visi medžiotojai-rinkėjai. Šiuolaikiniai pavyzdžiai: eskimai, bušmenai, Australijos aborigenai.
- Pirminė bendruomenė.[65] Požymiai: sudaro iki kelių tūkstančių žmonių, socialinių santykių pagrindas − giminės ryšis, gyvenama sėsliai nuolatinėse palapinėse, namuose, statomos kulto vietos, įrengiamos kapavietės, religines apeigas atlieka seni žmonės (žyniai), naudojamas kalendorius. Taip gyveno neolito ir archainiai žemdirbiai ir gyvulių ganytojai. Šiuolaikiniai pavyzdžiai: pueblai, nuerai, dinkai, Naujosios Gvinėjos kalniečiai.
- Gentis. Požymiai: sudarė nuo kelių tūkstančių iki 20 tūkstančių žmonių, valdymas sutelktas vieno vado rankose, kuris atlieka ir religinio lyderio funkcijas. Jo postas paveldimas. Susidaręs elitinių karių luomas, darbo pasiskirstymas, bendrų gėrybių pertekliaus paskirstymas. Gyvenama įtvirtintose gyvenvietėse, statomos šventyklos. Taip gyveno daugelis metalus mokėjusių apdirbti bendruomenių. Šiuolaikiniai pavyzdžiai: Havajų, Taičio, Tongos gentys, Šiaurės vakarų Amerikos indėnų gentys.
- Valstybė. Požymiai: paprastai sudaro daugiau nei 20 000 žmonių, valdžia sutelkta valdovo ar renkamo atstovo rankose, kariuomenė, biurokratija, mokesčiai, teisė, atskiros religinės institucijos. Gyvenama miestuose, statomi visuomeniniai pastatai, rūpinamasi valdomos teritorijos apsauga. Taip gyvavo visos ankstyvosios civilizacijos ir gyvuoja šiuolaikinės valstybės.
Pirmieji valstybiniai dariniai išsivystė Mesopotamijoje ir Egipte. Žemdirbiai apsigyveno pietinėje užliejamoje Mesopotamijos lygumoje atėję iš šiaurės Chalafo kultūros gyvenviečių. Apie 3000 m. pr. m. e. jie išmoko panaudoti ratą vežimui sukonstruoti. Jų gyvenvietės, priskiriamos Ubaido kultūrai ilgainiui išaugo į miestus, tarp kurių Eridu, Uras, Urukas, Lagašas, Uma ir kiti. Juose klestėjimo laikotarpiais gyvendavo 4000−5000 žmonių. Civilizaciją sukūrę žmonės vadinami šumerais. Miestus supo iki 5 km ilgio drėkinimo kanalai, buvo auginami miežiai, datulės, gyvuliai. Miestuose buvo viešieji pastatai − zikuratai, kurie atliko administracinio, religinio centro ir derliaus sandėlių funkciją. Miestuose dirbo akmens ir metalo apdirbėjai, audėjai. Ankstyvoji šumerų visuomenė tikriausiai buvo lygiateisiška, tačiau, sprendžiama, kad apie 3200 m. pr. m. e. stambūs žemvaldžiai pradėjo dominuoti, kapuose pradėti rasti skirtumai tarp vargšų ir turtingųjų. Socialinių skirtumų atsiradimas tikriausiai lėmė monarchijų susidarymą apie 2900 m. pr. m. e. Ilgainiui moterys prarado teises, išskyrus kai kurias religines funkcijas. Apie 2700 m. pr. m. e. Urukas išaugo į miestą su 50 000 gyventojų. Iš pradžių naudoję raštą, pavadintą dantiraščiu, tik apskaitos įrašams, šumerai jį ištobulino iki galimybės užrašyti bendrinę kalbą. Rašoma buvo įspaudžiant ženklus į drėgno molio lenteles bei vėliau jas išdžiovinant. Apie 2100 m. pr. m. e. datuojamas anksčiausias žmonijos istorijoje epinis poezijos kūrinys − „Gilgamešo epas“. Šumerų miestai kariavo tarpusavyje ir juos apie 2340 m. pr. m . e. nukariavo Akado karalystė.
Apie 3200 m. pr. m. e. egiptiečiai išrado hieroglifų raštą. Šiuos ženklus jie galėjo užrašyti ant beveik tuo pat metu išrasto papiruso lakštų. Egipto derlingos žemės driekėsi siauru ruožu palei Nilo upę. Svarbiausi centrai buvo Nakada, Nekchenas ir Maadis. Po karų tarp įvairių centrų apie 3100 m. pr. m. e. Aukštutinio Egipto valdovas (faraonas) Narmeras nukariavo Žemutinį Egiptą. Šiam įvykiui pažymėti tikriausiai sukurta Narmero paletė. Faraonai skelbėsi dievais ir vadovavo religinėms apeigoms. Faraonų ir pomirtinio gyvenimo kultas pasireiškė milžiniškų piramidžių statybomis 2700−2200 m. pr. m. e. laikotarpyje. Statybos įtvirtino faraono valdžią ir buvo vienijančiu veiksniu tarp gyventojų. Kaip nustatyta, gyventojams buvo atsilyginama už darbą ne žemdirbystės sezono metu, kas galėjo būti dar vienas veiksnys, kuriantis gyventojo-valstybės santykį. Statyboms reikėjo matematikos ir inžinierinių žinių, organizavimo sugebėjimų. Istorijoje išsaugotas pirmosios piramidės architekto ir vyriausiojo žynio vardas Imhotepas. Didelė valstybė buvo suskirstyta į provincijas, nomus, ir valdymas organizuotas per vietos valdytojus, nomarchus. Kultūrinių mainų paveikta apie 3000 m. pr. m. e. Kretos saloje susikūrė Mino civilizacija, kuri pradėjo nykti, tikriausiai dėl gamtinių priežasčių, apie 1500 m. pr. m. e.
Indo upės slėnyje žmonės taip pat turėjo įvaldyti vandens kanalų kasimo būdus. Žinomi 5−6 Indo slėnio miestai, kurie suklestėjo apie 2600 m. pr. m. e. Iš jų svarbiausi buvo Mohendžas Daras ir Harapa, abu pastatyti ant dirbtinai suformuotų kalvų. Iš jų Mohendžas Daras buvo didžiausias ir užėmė 250 hektarų plotą, jame gyveno apie 35000−40000 gyventojų, Harapa užėmė 150 ha plotą ir joje gyveno apie 23500 gyventojų.[66] Beveik nieko nežinoma apie šiuos žmones, jų raštas buvo neiššifruotas. Miestai pradėjo nykti po 2000 m. pr. m. e. ir galutinai apleisti apie 1700 m. pr. m. e. Archeologiniai radiniai rodo, kad šios visuomenės turėjo sudėtingą socialinę struktūrą, būdingą civilizacijoms. Tarp jų sunykimo priežasčių tikėtinos gamtinės katastrofos. Kinijoje valstybingumo pagrindu tapo besiplečiančios neolito gyvenvietės Jangdzės upės slėnyje. Pasak kinų legendų, šalį suvienijo Sia dinastija, bet tam jokių patvirtinimų nėra. Manoma, kad valstybiniai dariniai Kinijoje turėjo egzistuoti maždaug 2000 m. pr. m. e. Pirmoji tikrai žinoma kinų valdovų dinastija buvo Šangų dinastija, pradėjusi valdyti šiaurinę Kiniją apie 1600 m. pr. m. e.
Amerikos žemyne pirmąją civilizaciją sukūrė olmekai apie 1200 m. pr. m. e. ir ji sunyko apie 400 m. pr. m. e. Olmekų patirtį tikriausiai perėmė Majų civilizacija, klestėjusi 200−800 m. Teotihuakono mieste su Saulės piramide vienu metu galėjo gyventi 120 000 gyventojų.[67] Pietų Amerikos Andų kalnų regione maždaug nuo 1000 m. pr. m. e. gyvavo religiniais centrais paremta Čavino kultūra, kuri išnyko 200 metais. 1700−1500 m. pr. m. e. daugelis senųjų civilizacijų patyrė naujai išrastais, arklių tempiamais karo vežimais puolančių genčių antplūdžius. Hiksai nukariavo Egiptą, kasitai įsiveržė į Mesopotamiją, arijai į Indiją, o Egėjo jūros regione pradėjo dominuoti Mikėnų kariai-važnyčiotojai. Ir vėliau senieji civilizacijų centrai patyrė antplūdžius iš Azijos gilumos, iš kurių reikšmingiausia buvo indoeuropiečių migracija.
700−400 m. pr. m. e. užgimė keletas religinių judėjimų, kurie keitė iš gentinės santvarkos paveldėtus tikėjimus. Apie 600 m. pr. m. e. Irano plynaukštėje Zoroastras pradėjo zoroastrizmo religiją. Apie 500 m. pr. m. e. Palestinoje apibendrinta judaizmo religija. 700−500 m. pr. m. e. laikotarpyje vedų tekstų ir brahmanų veiklos pagrindu klostėsi hinduizmas. Upanišadų tekstai pasižymėjo filosofiškumu. Sidharta Gautama (apie 542–483 m. pr. m. e.) atmetė brahmanų mokymą ir kastų sistemą, jo mokymo pagrindu plėtojosi budizmas. Kinijoje VI a. pr. m. e. suklestėjo filosofinė mintis. Iš garsiausių filosofų buvo Konfucijus, konfucianizmo pradininkas. Taip pat Kinijoje susiklostė daoizmo ir legizmo minties kryptys. Senovės Graikijos Atėnų mieste apie 500 m. pr. m. e. išsivystė demokratinė valdymo forma. Senovės Graikijoje buvo daug miestų-valstybių, jos kultūrą Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse platino išeiviai-kolonistai. Senovės Graikijos menas, filosofai ir mokslininkai, tarp kurių Platonas, Aristotelis, padarė didžiulę įtaką būsimos Vakarų civilizacijos raidai. Aleksandro Didžiojo užkariavimai išplatino helenistinę kultūrą Egipte ir Artimuosiuose Rytuose.
- Fagan, Brian M.; Durrani, Nadia; People of the Earth: An Introduction to World Prehistory. Routledge; 15th edition, 2018. ISBN: 978-1-315-19329-8 (ebk)
- Ackermann, Marsha E., et al. Encyclopedia of World History: vol 1. Facts On File, Inc., 2008. ISBN 978-0-8160-6386-4
- The Encyclopedia of World History : Ancient, Medieval and Modern, ed. Peter N. Stearns. Clarke & Co Ltd., 2001. ISBN: 978-0227679685
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
