Hiksai

Hiksai – Senovės Egipto 15-osios dinastijos valdovai, kilę iš išeivių iš Palestinos. Hiksais dažnai vadinami bendrai semitų kilmės svetimšaliai, įsigalėję Nilo deltoje Antruoju tarpuvaldžiu (apie 1650−1550 m. pr. m. e.).

Hiksų valdymo laikotarpio Egiptas. Geltonai pažymėta hiksų (15-os dinastijos) valdoma teritorija, rudai − Kušo karalystė, ir rožine spalva − 16-os dinastijos teritorijos.

Hiksais juos pavadino istorikas Manetonas (III a. pr. m. e.), I a. žydų istorikas Juozapas Flavijus tvirtino, kad jie buvo žydai. Egiptiečiai juos vadino heka khaswt („svetimšaliai valdovai“). Išeiviai iš Palestinos migravo į Nilo deltą Viduriniosios karalystės antroje pusėje (apie 1800−1650 m. pr. m. e.). Anksčiau buvo manoma, kad jų įsiveržimas buvo staigus, tačiau dabar linkstama tikėti, kad jie ilgainiui, silpstant faraonų centrinei valdžiai, paveržė politinę galią rytinėje Nilo deltos dalyje. Hiksų sostinė buvo Avaris. Hiksų karalių dinastija Senovės Egipto istorijoje atitinka 15-ąją dinastiją. Semitiški vardai nurodo jų neegiptietišką kilmę. Ilgainiui jų įtaka pasiekė vakarinę Nilo deltos dalį. Hiksų valdoma teritorija apėmė Memfį ir nusitęsė į pietus palei Nilą iki Asjuto. Aukštutinį Egiptą valdė 16-osios, labai menkai žinomos, dinastijos valdovai, kurie tikriausiai buvo hiksų vasalais. Apie 1580 m. pr. m. e. Aukštutinį Egiptą su Tėbų miestu pradėjo valdyti 17-osios dinastijos faraonai, kurie buvo ypač priešiškai ir kovingai nusiteikę hiksų atžvilgiu. Kermoje Nubijoje rasta antspaudų, kurie priskiriami anksčiausiai žinomam hiksų faraonui Saličiui. Tai gali rodyti, kad hiksai buvo sudarę karinę sąjungą su nubiečiais prieš Tėbų valdovus, apie ką rašoma ir Kamosio steloje iš vieno žygio prieš hiksus.

Naujosios karalystės laikotarpiu hiksų valdovai buvo ignoruojami, jų valdymas traktuotas kaip bandymas primesti svetimšalių kultūrą egiptiečiams, tačiau archeologiniai radiniai to nerodo. Manoma, kad tokį traktavimą lėmė egiptiečių neapykanta jiems. Hiksų laikotarpio meno normos atitiko Viduriniosios karalystės normas. Jie daugiausiai garbino dievą Setą, kuris tikriausiai tapatintas su Sirijos audros dievu Hadadu. Kitos garbintos dievybės buvo azijietiškos kilmės Anat ir Astartė. Hiksų valdovai perėmė įprastą egiptiečių faraonams karališkųjų vardų ir titulų kanoną. Turino karalių sąrašas rodo, kad hiksai vėliau egiptiečių visgi buvo pripažįstami legitimiais valdovais. Jie palaikė prekybinius ryšius su Artimaisiais Rytais ir Egėjo jūros graikų salomis. Jų valdymo pradžioje buvo vis daugiau naudoti arkliai ir išrastos karo vežėčios, kas leido naudoti naujas karo taktikas. Pradėtas naudoti lenktas kardas − chopešas, kartu su naujais galvos šalmais ir kūno šarvais. Galbūt šios naujos kariavimo priemonės kaip tik ir padėjo Tėbų 17-ajai dinastijai paimti valdžią Žemutiniame Egipte ir iš naujo suvienyti šalį. Tai padarė faraonas Amosis I apie 1550 m. pr. m. e.

Literatūra

Vikiteka: Hiksai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 136
• Encyclopaedia Britannica, 2016 03 23