From Wikipedia, the free encyclopedia
Valstybės siena – linijos, sudarančios valstybės teritorijos ribas sausumoje, vidaus vandenyse, žemės gelmėje ir oro erdvėje.[1]
Valstybės sienos paprastai nustatomos gretimų valstybių sutartimis. Aprašomos, nubrėžiamos žemėlapiuose (delimitacija) ir pažymimos vietoje pasienio stulpais ar kitokiais ženklais (demarkacija). Jūrų valstybės siena eina išorine teritorinių vandenų (paprastai 3-12 jūrmylių pločio) riba. Nustatant sienas, paprastai atsižvelgiama į vietos ypatumus (kalnagūbrius, upes ir panašiai).
Valstybės sienos, išvestos pagal reljefo ypatumus, vadinamos orografinėmis; išvestos pagal dienovidinius arba lygiagretes (pvz., tarp Libijos ir Egipto, Egipto ir Sudano) – astronominėmis; išvestos tiesios linijos tarp dviejų taškų (pvz., tarp Libijos ir Čado, Alžyro ir Malio) – geometrinėmis.
Valstybės vidaus įstatymais ir tarptautiniais susitarimais nustatomas pasienio režimas, incidentų sureguliavimo tvarka, sienos pervažiavimo tvarka, pasienio upių ir vandenų naudojimo tvarka.
Pagal LR Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą skiriami:
Pirmoji įvardinta rašytiniame šaltinyje Lietuvos siena yra Rusios ir Lietuvos siena, aprašyta Kvedlinburgo metraštyje, mininčiame dvi lygiavertes valstybes ir 1009 m. kovo 9 d. įvykį jų pasienyje, kuomet šv. Brunonas Kverfurtietis Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą ir su 18 saviškių iškeliavo į dangų. Vėliau Lietuvos siena nustatinėta ne kartą, pavyzdžiui, XV a. pabaigoje su Vokiečių ordinu.
1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos Respublikos valstybingumą, valstybės siena nuolat keitėsi, todėl keitėsi ir jos apsauga. Valstybės sieną saugojo muitinių sargybos, nepriklausoma milicija, kariuomenės daliniai, buvo ir nesaugomų valstybės sienos ruožų.
1924 m. sausio 1 d. valstybės sienos apsaugą perėmė Pasienio policija, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Valstybės sienos apsauga buvo padalinta į barus, kurie sutapo su apskričių ribomis.
Sienos su kiekviena kaimynine valstybe apsaugos būdai pastebimai skyrėsi. Lietuvos ir Latvijos ekonominio gyvenimo sąlygos mažai skyrėsi, todėl sienos apsauga buvo minimali: 576 km ilgio sieną saugojo iš viso 200 pasieniečių.
Sausumos siena su Vokietija, ėjusi Šakių ir Vilkaviškio apskritimis ir beveik nesikeitusi daugiau kaip 500 metų, buvo pagrindinis kontrabandos kelias, todėl šią sienos atkarpą – apie 70 km – taip pat saugojo 200 pasieniečių.
Baltijos jūra tapo nuolatine pasieniečių ir kontrabandininkų ginkluotų susirėmimų vieta, nes čia buvo plukdomos įvairios kontrabandinės prekės. Valstybės siena su Lenkija buvo sudėtingiausia, nes iki 1920 m. pabaigos vyko ginkluoti susirėmimai, kol nebuvo nustatyta neutralioji linija, 1923 m. – demarkacijos ir nuo 1929 m. – administracijos linija. Tačiau ir toliau, iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, ši valstybės sienos atkarpa buvo nerami.
Tokia Lietuvos valstybės siena išliko iki Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m., kai pasienio policijos pareigūnai buvo išvaikyti arba represuoti. Sieną su Vokietija ėmė kontroliuoti TSRS kariuomenė. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva patyrė antrąją sovietinę okupaciją, o tuometinės Sovietų sąjungos pasienio kariuomenė saugojo tik dabartinę sieną su Lenkija. Lietuvai praradus nepriklausomybę, buvo sugriauta ir egzistavusi valstybės sienos apsaugos sistema.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo būtina užtikrinti valstybės sienos saugumą bei neliečiamumą. Tų pačių metų spalį prie tuometinio Krašto apsaugos departamento pradedama formuoti Pasienio apsaugos tarnyba. Nuo lapkričio mėnesio pradėta ekonominė valstybės sienos apsauga: prie visų pagrindinių krašto kelių įrengti 64 pasienio kontrolės punktai.
1991 m. gegužės 19 d. Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje tarnybos metu nušautas Krakūnų pasienio posto pamainos viršininkas Gintaras Žagunis. Tai pirmasis Lietuvos pasienietis, žuvęs po Nepriklausomybės atkūrimo.
1991 m. liepos 31 d. įvyko Medininkų žudynės – sovietų ypatingos paskirties milicijos būrys (OMON) sušaudė septynis Lietuvos valstybės sienos gynėjus, muitininkus ir policininkus, vykdžiusius tarnybą šalies pasienyje su Baltarusija.
1992 m. Pasienio apsaugos tarnyba pervardyta į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Krašto apsaugos ministerijos (VSAT), o 1994 m. liepos 18 d. Vyriausybės nutarimu, Valstybės sienos apsaugos tarnyba reorganizuota į Pasienio policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM).
1993–1997 m. pasirašytos sutartys su kaimyninėmis valstybėmis – Latvija, Baltarusija, Lenkija ir Rusija dėl valstybių sienų nustatymo ir delimitavimo.
Nuo 2001 m. gegužės 1 d. Pasienio policijos departamentas reorganizuotas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie VRM.
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pradėjo saugoti išorinę Europos Sąjungos sieną su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi bei Baltarusija.
Nuo 2011 m. vasaros siena demarkuota su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi Vištyčio ežere ir Matlaukio tvenkinyje pastatant sienos ženklus su prieš tai esančiais sienos apsaugos zonos ženklais.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
