Melburnas
sostinė Viktorija, Australija From Wikipedia, the free encyclopedia
Melburnas (angl. Melbourne) – miestas Australijos pietryčiuose, Port Filipo įlankos pakrantėje, prie Jaros upės žiočių. Antras pagal dydį miestas Australijoje (po Sidnėjaus), Viktorijos valstijos sostinė. Miesto aglomeracija užima 9 993 km² plotą, turi 5,2 mln. gyventojų (2023 m.).
| Melburnas angl. Melbourne | |
|---|---|
 | |
 | |
  Melburnas | |
| Valstybė |  Australija |
| Valstija |  Viktorija (Australija) |
| Įkūrimo data | 1835 m. rugpjūčio 30 d. |
| Gyventojų | 5 207 145 |
| Plotas | 9 993 km² |
| Tankumas | 521 žm./km² |
| Altitudė | 31 m |
| Tinklalapis | |
 Vikiteka | Melburnas |
Įkurtas 1835 m. rugpjūčio 30 d. laisvųjų naujakurių iš Van Dimeno žemės (dabartinė Tasmanija),[2] 1847 m. suteiktos didžiojo miesto teisės. 1851 m. Viktorijos valstijoje radus aukso ir prasidėjus aukso karštligei, sparčiai augo ir iki XIX a. pabaigos tapo vienu iš didžiausių ir turtingiausių pasaulio metropolių. Po Australijos Sandraugos įkūrimo 1901 m. tapo laikinąja jos sostine iki 1927 m., kai Federacinis Parlamentas, o vėliau ir kitos vadžios įstaigos, persikėlė į Kanberą. Iki Covid-19 pandemijos Melburnas buvo vienas sparčiausiai augančių Australijos didmiesčių.[3]
Melburno oro uostas – antras pagal judrumą Australijoje, jūrų uostas – didžiausias pagal konteinerių pervežimus.[4] Dvi pagrindinės geležinkelio stotys mieste – Flinderso Gatvės (priemiestinių traukinių) ir Sadern Kroso (tarpmiestinių, regioninių ir priemiestinių traukinių). Melburnas turi didžiausią Australijoje miesto greitkelių sistemą ir tankiausią priemiestinių geležinkelių tinklą. Melburno tramvajų tinklas – didžiausias pasaulyje.[5]
Melburnas vadinamas Australijos kultūros ir sporto sostine.[6][7] Mieste gimė Australijos impresionistinė dailė, australiškasis futbolas, Australijos filmų ir televizijos industrija. Melburnas įtrauktas į UNESCO literatūros miestų sąrašą, laikomas vienu iš pasaulio pagrindinių gatvės meno ir gyvosios muzikos centrų.[8][9] Mieste vyko 1956 m. vasaros olimpinės žaidynės ir 2006 m. Sandraugos žaidynės, kasmet rengiamas Australijos atvirasis teniso čempionatas ir Formulės 1 Australijos Grand Prix varžybos.
Ankstyvoji istorija ir kolonijos įkūrimas
Melburno apylinkės gyvenamos žmonių jau 31–40 tūkst. metų.[10] Prieš europiečių atvykimą XIX a. pr. Port Filipo įlankos pakrantėse ir Jaros upės slėnyje gyveno beveik 2 tūkst. Australijos aborigenų: Wurundjeri, Boonwurrung ir Wathaurong genčių žmonės; šios gentys priklausė Kulin genčių sąjungai.[11]
Pirmoji europiečių gyvenvietė (nuteistųjų kolonija) dabartinės Viktorijos valstijos teritorijoje įkurta 1803 m. netoli dabartinio Melburno, pusiasalyje tarp Port Filipo įlankos ir Baso sąsiaurio, bet dėl išteklių trūkumo gyvavo tik keletą mėnesių ir buvo perkelta į Van Dimeno žemę (šių laikų Tasmaniją), kur įkurtas Hobartas.[12] Kai Van Dimeno žemėje pradėjo trūkti ganyklų, Jaros upės pakrantėje, dabartinio Melburno imigracijos muziejaus vietoje, 1835 m. įsikūrė dvi naujakurių grupės iš Van Dimeno žemės: viena, vadovaujama verslininko Džono Batmano, kuris gyvenvietės įkūrimui buvo nusipirkęs iš vietinių aborigenų 2 430 km² žemės, kita – Džono Foknerio. 1836 m. gyvenvietėje buvo 13 pastatų, gyveno 142 europiečiai vyrai ir 35 moterys.[13]
Netrukus Naujojo Pietų Velso kolonijos valdžia susirūpino nelegaliu gyvenvietės statusu: gyvenvietė neturėjo valdžios, registruotų nuosavybės teisių, oficialaus pavadinimo. 1836 m. gubernatorius Ričardas Berkas paskelbė gyvenvietę Naujojo Pietų Velso kolonijos Port Filipo apygardos administraciniu centru, o 1837 m. matininkui Robertui Hodlui nurodė sudaryti gyvenvietės planą. Tuometinio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Viljamo Lamo – Melburno vikonto – garbei gyvenvietė pavadinta Melburnu. Didėjant gyventojų skaičiui, 1842 m. Melburnui suteiktos miesto (Town) teisės, miestas padalintas į 4 rajonus. 1847 m. Anglijos karalienės Viktorijos įsaku Melburnui suteiktos didžiojo miesto (City) teisės, įkurta Melburno vyskupija.[13] 1851 m. liepos 1 d. Port Filipo apygarda atsiskyrė nuo Naujojo Pietų Velso ir tapo Viktorijos kolonija, Melburnas tapo kolonijos sostine.[14]
Viktorijos aukso karštligė
1851 m. radus aukso prie netolimų Bendigo ir Balarato miestų, prasidėjo aukso karštligė, ir Melburnas, pagrindinis kolonijos uostas, patyrė spartų augimą. Per trejus metus miesto gyventojų skaičius išaugo nuo 20 tūkst. iki 80 tūkst., o 1865 m. Melburnas gyventojų skaičiumi pralenkė Sidnėjų.[15] Daugiausia imigrantų atvyko iš Europos ir Kinijos. Kūrėsi lūšnynai, Jaros pietiniame krante išaugo laikinas palapinių miestelis, įkurtas seniausias Australijoje kinų kvartalas.
Miestui turtėjant ir augant buvo statomi valdžios ir visuomeniniai pastatai. XIX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose pastatyti Viktorijos parlamento rūmai, Iždo pastatas, Senasis Melburno kalėjimas, Viktorijos barakai, Valstijos biblioteka, Melburno universitetas, Centrinis paštas, Muitinė, Melburno rotušė, Šv. Patriko katedra. Ūkio pakilimui pasibaigus, kai kurių pastatų statyba užsitęsė, kai kurie taip ir liko nebaigti. Priemiesčiuose augo gyvenamųjų namų rajonai su terasiniais ir atskirai stovinčiais namais, didingomis rezidencijomis, pagrindinėse gatvėse kūrėsi parduotuvės. Melburnas tapo finansiniu centru su keletu bankų, Karališkąja pinigų kalykla, pirmąja Australijoje vertybinių popierių birža (1861 m.).[16]
1860 m. pasibaigus aukso karštligei, Melburno augimą skatino žemės ūkio produkcijos, ypač vilnos, eksportas per uostą ir aukštų tarifų saugomo industrinio sektoriaus vystymas. Nuo šeštojo dešimtmečio pradėti tiesti geležinkeliai į Viktorijos periferijas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pastatyti Aukščiausiojo teismo, Gubernatoriaus rūmai, Karalienės Viktorijos turgaus pastatai. Miesto centrinėje dalyje steigėsi parduotuves ir biurai, dirbtuvės ir sandėliai, pagrindinėse gatvėse buvo statomi viešbučiai, bankai.
XIX amžiaus pabaigos ekonominis pakilimas ir krizė
XIX a. devintajame dešimtmetyje dėl išaugusio vartotojų pasitikėjimo, lengvai prieinamų paskolų ir augančių nekilnojamo turto kainų miestas patyrė statybų bumą. Melburnas tapo antru pagal dydį Britų imperijos miestu po Londono ir vienu iš turtingiausių pasaulio miestų.[17]
1880 m. Melburne vyko Pasaulinė paroda, tam tikslui pastatyti Karališkieji parodų rūmai. Tais pačiais metais įrengta pirmoji telefono linija, 1881 m. – elektrinis apšvietimas, 1885 m. – lyninis tramvajus.[18] 1888 m. Karališkuosiuose parodų rūmuose vyko antroji, Šimtmetinė paroda, dar didesnio masto nei pirmoji. Ruošiantis parodai, praplėsti esantys viešbučiai, pastatyti nauji, tarp kurių žymiausi, iki šių laikų neišlikę, 500 kambarių Federal Hotel ir Palace Hotel.
Po ūkio pakilimo, XIX a. pab. sekė ekonominė depresija. Bankrutavo mažesnieji bankai, statybos bendrovės, daugiau kaip šimtas įmonių. Melburnas liko žymiu finansiniu centru, bet ekonominiu šalies lyderiu tapo Sidnėjus. Visą dešimtmetį iki pat XX a. pr. mieste beveik nieko nebuvo pastatyta. Žymiai sumažėjo ir gyventojų skaičiaus augimas: iki 1891 m. per dešimtmetį Melburnas išaugo 200 tūkst., po 1891 m. – tik 6 tūkst. gyventojų per dešimtmetį.[19]
Australijos sostinė
XX a. pr. miestas vėl pradėjo atsigauti. Po Australijos Sandraugos įkūrimo 1901 m. sausio 1 d. Melburnas tapo laikinąja šalies sostine. Pirmasis Federacinis Parlamentas sušauktas 1901 m. gegužės 9 d. Karališkuosiuose parodų rūmuose, vėliau perkeltas į Viktorijos parlamento rūmus, kur veikė iki pat 1927 m., kai buvo pastatyta Kanbera. Australijos Generalinis gubernatorius rezidavo Melburno Vyriausybės rūmuose iki 1930 m., o daugelis tarptautinių organizacijų būstinių liko Melburne dar ilgiau.[20]
Po Antrojo pasaulinio karo ir iki šių laikų
Po Antrojo pasaulinio karo į miestą pradėjo plūsti emigrantai iš pokarinės Europos, daugiausiai iš Didžiosios Britanijos, Italijos, Vokietijos, pietinių ir rytinių Europos valstybių, o nuo 1975 m., kai šalyje panaikinti rasiniai apribojimai, – ir iš kitų žemynų.[22]
Panaikinus pastatų aukščio apribojimus, nuo šeštojo dešimtmečio keitėsi Melburno miestovaizdis: miesto centre pradėti statyti dangoraižiai. Modernizavus miesto kelių tinklą, vystėsi rezidenciniai priemiesčiai, sumažėjo gyventojų miesto centre, nuosavas automobilis tapo pagrindine transporto rūšimi mieste.[23] Miesto periferijoje susidarė keletas svarbių ekonominių zonų, sumažėjo miesto centro prekybinė ir pramoninė svarba.[19] Melburno kultūrinį gyvenimą pagyvino Viktorijos menų centro atidarymas 1984 m. Nuo 1996 m. vystomas Doklandso (Docklands) rajonas šalia centro: buvusi pramoninė uosto ir geležinkelio teritorija užstatoma šiuolaikiniais visuomeniniais ir gyvenamaisiais pastatais.[24]
XXI a. pr. Melburnas buvo sparčiausiai augantis Australijos didmiestis.[25] 2006 m. miesto augimas peržengė miesto plėtrai numatytas ribas, šios ribos nuo to laiko nuolat didinamos.
Melburnas išsidėstęs Australijos žemyno pietrytinėje ir Viktorijos valstijos pietinėje dalyje prie Port Filipo įlankos, lygiame reljefe, iškilusiame virš jūros lygio iki 120 m. Miesto centras Jaros žemupyje (Melburno savivaldybė) užima 38 km², aglomeracija – 9 993 km² plotą.[26] Į vakarus nuo miesto plyti plokščios, nederlingos lygumos, susiformavusios kainozojaus eroje, bazalto lavos srautams užpylus upių slėnius. Rytuose – geologiškai senesnis banguoto paviršiaus regionas su smiltainio, skalūnų ir konglomerato uolienomis, derlingesniu dirvožemiu ir vešlesne augmenija. Miesto išsidėstymas – asimetriškas, dėl gamtinių sąlygų Melburnas labiau išsiplėtęs į rytinę nei vakarinę pusę. Miestas užima visą rytinę Port Filipo įlankos pakrantę iki pat Nepino kyšulio, 97 km nuo Jaros žiočių; į vakarus nuo Jaros užstatyta teritorija įlankos pakrante tęsiasi tik 16 km.[27]
Į vakarus nuo centro miestas tęsiasi Meribernongo (Marybyrnong) upe ir jos intakais iki Sanberio (Sunbury), į pietvakarius – iki Mažosios upės (Little River), kuri jį skiria nuo Džilongo, į šiaurę – Jaros intakais iki Kreigiberno (Craigieburn) ir Vitlesio (Whittlesea), į rytus – Jaros upe iki Jaros Slėnio regiono ir Dandenongo kalnagūbrių, į pietryčius – per Dandenongo upokšnio slėnį iki Pakenhamo (Pakenham) ir Vakarų Gipslando (West Gippsland) regiono, į pietus – per Frankstoną (Frankston) iki Morningtono (Mornington) pusiasalio.
Pagrindiniai Melburno paplūdimiai yra pietinėje ir pietrytinėje miesto dalyje prie Port Filipo įlankos Port Melburne, Albert Parke, Sent Kildoje, Elvude (Elwood), Braitone (Brighton), Sandringame (Sandringham), Mentone (Mentone) ir Frankstone bei vakariniuose priemiesčiuose Altonoje ir Viljamstaune (Williamstown). Artimiausi paplūdimiai banglenčių sportui – už 85 km nuo centro, Baso sąsiaurio pakrantėje Rajuje (Rye), Sorente (Sorrento) ir Portsyje (Portsea).[28][29]
Klimatas
.jpg)
Pagal Kiopeno klimato klasifikaciją Melburnas yra vidutinių platumų jūrinio klimato zonoje (Cfb). Miestui būdingos šiltos, kartais karštos vasaros ir vėsios žiemos, gana tolygiai per metus pasiskirstę krituliai. Dėl miesto padėties tarp karštų žemyninių ir šaltų okeaninių oro masių, dažni nepastovūs orai. Šių oro masių temperatūrų skirtumai ryškiausi pavasarį ir vasarą, dėl jų neretai susiformuoja stiprūs šaltieji atmosferos frontai, dėl kurių įtakos susidaro audros, perkūnijos, kruša, stiprios liūtys arba staiga žymiai atvėsta oras. Žiemos pastovesnės, bet gana drėgnos ir dažnai debesuotos.
Vidutinė metinė oro temperatūra +15,1 °C. Šilčiausi mėnesiai – sausis ir vasaris su vidutine oro temperatūra +20,2 °C, šalčiausias – liepa su +9,8 °C vidutine oro temperatūra. Aukščiausia temperatūra, +46,4 °C, užregistruota 2009 m. vasario 7 d., žemiausia, -2,8 °C, – 1869 m. liepos 21 d. Vasarą, pučiant iš žemyno karštiems šiauriniams vėjams, oro temperatūra gali pakilti daugiau kaip +40 °C. 2009 m. vasarį tokia aukšta temperatūra išsilaikė tris dienas, dėl to Melburno apylinkėse ir kitur Viktorijoje kilo niokojantys krūmynų gaisrai („Juodasis šeštadienis”).[31] Žiemos Melburne kiek šaltesnės nei kitose Australijos žemyninės dalies valstijų sostinėse, pasitaiko šalnų, rūko. Sniegas – retas, dažniau iškrenta aukštesnėse altitudėse miesto pakraščiuose. Miesto centre sniegas paskutinį kartą registruotas 1986 m.
Vidutinė vandens temperatūra Port Filipo įlankoje prie Melburno svyruoja nuo +14,6 °C rugsėjį iki +18,8 °C vasarį.[32]
Per metus mieste vidutiniškai iškrenta 648,3 mm kritulių. Daugiausiai kritulių, 66,0 mm, iškrenta spalį, mažiausiai, 46,8 mm, – sausį. Krituliai mieste pasiskirstę netolygiai – nuo 425 mm vakarinėje dalyje (Litl Riveryje) iki 1250 mm per metus rytinėje dalyje (Džembruke).
 Melburno klimatas  | |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mėnuo | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru | Metinis |
| Vid. aukščiausia °C | 26,0 | 25,8 | 23,9 | 20,3 | 16,7 | 14,1 | 13,5 | 15,0 | 17,3 | 19,7 | 22,0 | 24,2 | 19,9 |
| Vid. temperatūra °C | 20,2 | 20,2 | 18,6 | 15,6 | 12,7 | 10,5 | 9,8 | 10,9 | 12,7 | 14,7 | 16,6 | 18,6 | 15,1 |
| Vid. žemiausia °C | 14,3 | 14,6 | 13,2 | 10,8 | 8,7 | 6,9 | 6,0 | 6,7 | 8,0 | 9,6 | 11,2 | 13,0 | 10,2 |
| Krituliai mm | 46,8 | 48,0 | 50,1 | 57,3 | 55,7 | 49,5 | 47,5 | 50,0 | 58,0 | 66,0 | 60,3 | 59,1 | 648,3 |
| Duomenys: Melburno klimatas[33] | |||||||||||||
Miesto centras statytas pagal matininko Roberto Hodlo 1837 m. parengtą stačiakampio gatvių tinklo miesto planą (Hoddle Grid). Hodlo planas tuo metu buvo per didelis 4 tūkst. gyventojų miestui, gatvės per plačios. Gubernatorius Berkas iš pradžių plano nepatvirtino, bet buvo Hodlo įtikintas, kad plačios gatvės bus į naudą gyventojų sveikatai ir pravers miestui išaugus. Vis dėlto, Berkas liepė kas antrą gatvę žymiai susiaurinti, dėl to vėliau, XX a. viduryje, miesto tarybai teko atpirkti iš savininkų 4 pėdų pločio ruožus abiejose siaurųjų gatvių pusėse, kad jas praplatintų.[13]
Hodlo planas su 200 × 200 m dydžio kvartalais sudaro Melburno centrinio verslo rajono (miesto centro) gatvių tinklo pagrindą, pietuose siekia Jaros upę. Pagrindinės gatvės – 30 m pločio, jų ilgis vakarų–rytų kryptimi – viena mylia (1,6 km), šiaurės–pietų kryptimi – pusė mylios (0,8 km). Pastaraisiais dešimtmečiais centrinis verslo rajonas peržengė Hodlo plano ribas ir išsiplėtė į gretimus Doklandso ir Sautbanko (Southbank) rajonus. Skirtingai nuo kitų Australijos miestų, Melburno centrinio verslo rajonui netaikomi pastatų aukščio apribojimai. Dėl to mieste yra didžiausia dangoraižių koncentracija šalyje ir aukščiausias pagal architektūrinį aukštį Australijos dangoraižis – 317 m aukščio Australia 108 rezidencinis pastatas Sautbanke.[34] Be dangoraižių miesto centre ir apylinkėse, yra ir nemažai išsaugotų istorinių pastatų, iš kurių žymiausi Karališkieji parodų rūmai, Melburno rotušė ir Parlamento rūmai. Centre yra pagrindinės Melburno geležinkelio stotys, valdžios ir finansų įstaigos, teismai, anglikonų ir katalikų katedros, meno ir pramogų centrai, muziejai. Atskiri Berko ir Svonstono gatvių ruožai skirti tik pėstiesiems.
Pagal 2016 m. gyventojų surašymą, Melburno centras buvo tankiausiai gyvenama miesto dalis Australijoje – 19 500 gyv./ km².[35] Tolstant nuo centro, gyventojų tankumas mažėja. Kaip ir kiti Australijos didmiesčiai, Melburnas XX a. vystėsi pagal principą „ketvirtadalis akro namui ir sodui kiekvienai šeimai“. Toks principas skatino rezidencinių priemiesčių augimą ir nuosavų automobilių, kaip pagrindinės transporto priemonės, naudojimą. Dėl to nuo centro labiau nutolusių rajonų ir priemiesčių urbanistinė struktūra pritaikyta važiuojančiųjų automobiliais poreikiams. Dėl miesto asimetriško išsidėstymo, Melburno geografinis (demografinis) centras yra 10 km į pietryčius nuo miesto centro, Glen Airiso (Glen Iris) priemiestyje.
Dėl parkų ir sodų gausos Melburnas laikomas Australijos sodų miestu, o Viktorija – sodų valstija.[37][38] Parkai užima ketvirtadalį miesto centro ir aplinkinių rajonų teritorijos. Dauguma jų įrengti XIX a. viduryje, kai kitų Australijos miestų valdžia rūpinosi komercine plėtra, o ne gyvenimo kokybe.[39] Garsiausias Melburno parkas – 36 ha ploto Karališkieji botanikos sodai, įkurti 1846 m. Kiti svarbesni parkai: į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Karltono sodai centro šiaurėje, Ficrojaus sodai (Fitzroy Gardens) ir Lobių sodai (Treasury Gardens) Rytų Melburne, Flagstafo sodai (Flagstaff Gardens) centro vakaruose, Birarung Maro (Birrarung Marr), Aleksandros sodai (Alexandra Gardens) ir Karalienės Viktorijos sodai (Queen Victoria Gardens) centro pietryčiuose.[40] Parkų gausu ir jaunesnėse miesto dalyse. Miesto pakraščiuose yra penki nacionaliniai parkai.
Miesto dalys
Melburnas suskirstytas į šimtus rajonų (priemiesčių);[A] miesto aglomeraciją sudaro 31 savivaldybė (Local Government Area).[41] 27 savivaldybės turi miesto (city) statusą, keturios – grafystės (shire) statusą.
Gyvenamieji namai
Melburnui charakteringa aukšta nuomojamų būstų paklausa ir didėjančios būstų pardavimo bei nuomos kainos. Dėl augančios paklausos mieste trūksta visų rūšių gyvenamųjų būstų. Miesto 2001–2030 m. raidos planas numato esamų teritorijų tankesnį užstatymą, jų pritaikymą viešojo transporto naudojimui. Melburno pakraščiuose didesni žemės sklypai dalinami į mažesnius, gyvenamųjų namų statybai atgaivinamos apleistos buvusios pramoninės zonos. 2021 m. mieste buvo 1,98 mln. būstų, iš jų 1 207 tūkst. atskirų namų (68 %), 289 tūkst. – terasinių namų (16 %) ir 278 tūkst. – butų (16 %). 67 % būstų – nuosavi, 30 % – nuomojami.[42] Nuosavi namai – aukštos kokybės, dauguma statyti pokario metais ir XX a. pabaigoje. Trūksta nuomojamų ir socialinių būstų. Socialiniai būstai finansuojami valstijos ir federalinės vyriausybės; jų mieste nedaug, daugiausia tai XX a. septintajame dešimtmetyje statyti daugiaaukščiai.
- A Australijoje priemiesčiais (suburbs) vadinamos visos miesto dalys už centro ribų.
Melburno centrui būdinga mišri senoji ir naujoji architektūra. Per dangoraižių statybos bumą miestas išsaugojo didelę dalį Viktorijos laikų istorinių pastatų: prie gatvių buvo paliekami senieji pastatai ar jų fasadai, dangoraižiai ir kiti šiuolaikiniai pastatai buvo statomi už jų. Dėl senojo architektūrinio paveldo išsaugojimo Melburnas labiau nei kiti Australijos didmiesčiai panašus į Europos miestus, todėl laikomas „Europietiškiausiu Australijos miestu“.[43]
Žymiausi istoriniai Melburno pastatai – eklektinė senoji Šv. Jokūbo anglikonų katedra (pradėta statyti 1839 m. – vienas seniausių Melburno pastatų), nebaigti neoklasicistiniai Parlamento rūmai (1856, 1929 m.), neorenesansinis centrinis pašto pastatas (1859 m., nuo 2005 m. prekybos centras), internacionalinio stiliaus rotušė (1867 m.), eklektiniai Karališkieji parodų rūmai (1880 m.), įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, Venecijos stiliaus neogotikinis ES&A banko pastatas su išskirtiniu interjeru (1883 m.) ir senasis vertybinių popierių biržos pastatas (1888 m.), neogotikinis „A.C. Goode House“ komercinis pastatas (1891 m.), eklektinė Šv. Pauliaus (1892 m.) ir neogotikinė Šv. Patriko (1897 m.) katedros, neobarokinė pirtis (1903 m.), moderno stiliaus Flinderso Gatvės geležinkelio stotis (1909 m.), neoklasicistinė Atminimo šventovė karo aukoms atminti (1934 m.). Iš neišlikusių pastatų pažymėtini „Federal Hotel“ viešbutis (1890 m., nugriautas 1973 m.) ir 12 aukštų komercinis „APA Building“ pastatas, baigtas statyti 1889 m, tuo metu buvęs trečias pagal aukštumą pasaulyje[44] (nugriautas 1980 m.).
Iš šiuolaikinių statinių pažymėtini „ICI House“ dangoraižis (1958 m.), Melburno menų centras (1981 m.), konsolinis Bolto tiltas (1999 m.), Australijos šiuolaikinės dailės centras ACCA (2002 m.) su teatro pastatu.
2020 m. Melburne buvo daugiau kaip 750 daugiaaukščių pastatų,[45] iš jų 47 – dangoraižiai (aukštesni nei 150 m pastatai). Dar 20 dangoraižių buvo statomi. Pagal dangoraižių skaičių Melburnas buvo pirmoje vietoje Australijoje ir 26 vietoje pasaulyje. Pagal paskirtį daugiausia rezidencinių dangoraižių (43 %), biurams skirtų (28 %) ir mišraus naudojimo (24 %).[46] Žymiausi dangoraižiai – „Rialto“ (1986 m.), „120 Collins Street“ (1991 m.), „Eureka“ (2006 m.), „Australia 108“ (2020 m.).
Gyvenamieji namai – įvairių stilių. Senesniuose miesto rajonuose arčiau centro vyrauja Viktorijos laikų terasiniai ir sublokuotieji namai, neorenesansinio, tiudorų neogotikos ir Jurgių neoklasicizmo stiliaus rezidencijos. Šių gyvenamųjų namų daugiausia Karltone, Ficrojuje, Turake (Toorak). Toliau nuo centro nutolusiems rajonams ir miesto pakraščiams būdingi atskirai stovintys namai su gana dideliais vidiniais kiemais.
Miesto valdžia padalinta tarp valstijos vyriausybės ir 31 savivaldybės, kurios sudaro Melburno aglomeraciją. Melburnas neturi politinio ar reprezentacinio vadovo, miestą atskirais atvejais neoficialiai, kaip pirmas tarp lygiaverčių savivaldybių vadovų, reprezentuoja Melburno savivaldybės meras, ypač kitose šalyse ar valstijose.[47]
Savivaldybės atsakingos už 1989 m. Savivaldybių įstatyme (Local Government Act 1989) joms nustatytas veiklos sritis: miestų planavimą, atliekų tvarkymą. Už viešąjį transportą, pagrindinių kelių priežiūrą, eismo organizavimą, viešosios tvarkos palaikymą, mokyklas, sveikatos apsaugos įstaigas, didelių infrastruktūros projektų planavimą ir kitas funkcijas, kurias kitose šalyse paprastai atlieka savivaldybės, atsakinga Viktorijos valstijos vyriausybė.[48] Valstijos vyriausybė turi teisę nepaisyti savivaldybių priimtų sprendimų, pavyzdžiui, miestų planavimo srityje. Vyriausybė reziduoja Parlamento rūmuose, Springo gatvėje.
2023 m. birželį Melburno aglomeracijoje buvo 5 207 145 gyventojai; per metus gyventojų skaičius padidėjo 167 484 arba 3,3 % – šiek tiek daugiau, nei vidutiniškai visose Australijos valstijų ir teritorijų sostinėse (3,0 %).[1] Iki pandemijos pradžios Melburnas buvo vienas sparčiausiai augančių Australijos didmiesčių, pagal tuometines prognozes spėta, kad 2026–2040 m. Melburnas gyventojų skaičiumi aplenks Sidnėjų ir taps didžiausiu Australijos miestu.[49][50] Pagal kitus statistinius duomenis, lyginant miestų dydį vientisoje urbanizuotoje teritorijoje („Significant Urban Area“ statistinė teritorija), Melburnas nuo 2023 m. gyventojų skaičiumi jau lenkia Sidnėjų.[51]
Po Antrojo pasaulinio karo miestas plėtėsi į pakraščius, gyventojų tankumas aglomeracijoje mažėjo. Nuo XX a. pab. vyriausybės pastangomis miesto teritorijos didėjimas stabdomas, didinamas užstatymo tankumas ir įsisavinami plotai turimoje miesto teritorijoje, todėl gyventojų tankumas mieste didėja, ypač centre, jo apylinkėse ir vakariniuose priemiesčiuose (rajonuose). Pagal 2018 m. duomenis, Melburno centras buvo tankiausiai gyvenama miesto dalis Australijoje ir kartu su Karltono, Pietų Jaros, Ficrojaus ir Kolingvudo (Collingwood) rajonais – tankiausiai gyvenamos miesto dalys Viktorijos valstijoje.[52]
Tautinė sudėtis
| Gimimo šalis (2021)[53] | |
|---|---|
| Gimimo vieta | Skaičius |
| Australija | 2 947 151 |
| Indija | 242 635 |
| Kinija | 166 023 |
| Anglija | 132 912 |
| Vietnamas | 90 552 |
| Naujoji Zelandija | 82 939 |
| Šri Lanka | 65 152 |
| Filipinai | 58 935 |
| Italija | 58 081 |
| Malaizija | 57 345 |
| Graikija | 44 956 |
| Pakistanas | 29 067 |
| Pietų Afrika | 27 056 |
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, pagal kilmę Melburno gyventojai buvo pasiskirstę taip:
- Anglai (25,6%)
- Australai (23,4%)
- Kinai (8,3%)
- Airiai (8,3%)
- Škotai (7,1%)
- Italai (6,6%)
- Indai (5,3%)
- Graikai (3,5%)
- Vokiečiai (2,9%)
- Vietnamiečiai (2,4%)
- Filipiniečiai (1,7%)
- Olandai (1,5%)
- Maltiečiai (1,4%)
- Lenkai (1,1%)
- Šrilankiečiai (1,0 %)
- Libaniečiai (1,0%)
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 40,1 % gyventojų buvo gimę už Australijos ribų, tik 34,6 % gyventojų abu tėvai buvo gimę Australijoje. Pagal imigrantų proporciją Melburnas buvo dešimtoje vietoje tarp pasaulio didmiesčių. Daugiausia miesto gyventojų, gimusių už Australijos ribų, buvo iš Indijos (4,9 %), Kinijos (3,4 %), Anglijos (2,7 %), Vietnamo (1,8 %) ir Naujosios Zelandijos (1,7 %). 2021 m. mieste buvo 32 953 arba 0,7 % aborigenų kilmės gyventojų.[42]
Kalba
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 61,1 % Melburno gyventojų namuose vartojo tik anglų kalbą. Iš kitų kalbų namuose daugiausia vartotos kinų mandarinų (4,3 %), vietnamiečių (2,3 %), graikų (2,1 %), pandžabų (2,0 %) ir arabų (1,8 %) kalbos.[42]
Religija
2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, 42,6 % Melburno gyventojų buvo krikščionys. Katalikais save nurodė 20,8 %, anglikonais – 5,5 %, musulmonais – 5,3 % gyventojų. 36,8 % gyventojų buvo netikintys (daugiausia Australijoje), 5,8 % – religijos nenurodė.[42][53]
Mieste yra katalikų (Šv. Patriko katedra) ir anglikonų (Šv. Pauliaus katedra) vyskupijų centrai.
Didžiausią Melburno ekonomikos dalį sudaro finansų, pramonės, mokslo, informacinių technologijų, švietimo, logistikos, transporto ir turizmo sektoriai. Miesto ekonomikos augimo tempas – sparčiausias tarp didžiųjų šalies miestų. Melburno ekonomika vidutiniškai išauga po 3 % per metus ir sudaro beveik penktadalį Australijos bendrojo vidaus produkto (19,3 % 2018–2019 finansiniais metais). Per pastaruosius 25 metus investicijų dėka miestui pavyko pereiti iš ekonomikos, priklausančios nuo mažėjančio industrinio sektoriaus, į diversifikuotą ekonomiką su augančiais finansinių ir draudimo paslaugų bei profesionaliųjų, mokslo ir techninių paslaugų sektoriais.[54] Melburne savo pagrindines būstines turi 5 iš 7 didžiausių pagal rinkos vertę Australijos korporacijų: „BHP Group“ (kasyba), „Rio Tinto Limited“ (kasyba), „CSL Limited“ (biotechnologijos), „National Australia Bank“ (finansinės paslaugos) ir „Australia and New Zealand Banking Group Limited“ (finansinės paslaugos).[55][56] Mieste įsikūrusios Australijos verslo taryba (Business Council of Australia) ir Australijos profesinių sąjungų taryba (Australian Council of Trade Unions), pagrindines būstines turi du iš keturių didžiausių Australijos bankų ir valstybinis Ateities fondas (Future Fond). Melburnas yra pagrindinis šalies pensijų fondų centras. Pagal Globalinių finansinių centrų indeksą Melburnas yra 21 vietoje pasaulyje ir antras tarp Australijos miestų (po Sidnėjaus).[57]
Melburnas po Sidnėjaus yra antras pagal dydį Australijos pramonės centras.[58] Svarbiausios pramonės šakos pagal dirbančiųjų skaičių – metalo apdirbimas ir mašinų gamyba, statyba. Mieste yra tekstilės, maisto, popieriaus gamybos, tipografijos, chemijos, baldų ir statybinių medžiagų pramonės įmonių, vystomos biomedicinos ir biotechnologijų šakos, gaminami kompiuteriai. Gamyklas Melburne turi „Boeing“, „Kenworth“, „Iveco“, „Cadbury“, „Bombardier Transportation“, „Jayco“ ir kitos užsienio bendrovės. Iki gamyklų uždarymo 2016–2017 m., Melburne buvo gaminami Australijos rinkai skirti „Ford“ ir „Toyota“ automobiliai bei „General Motors“ automobilių varikliai.[59] Mieste yra dvi didžiausios Australijos farmacijos bendrovės, Rytų Hotorno (Hawthorn East) rajone įsikūrusi antra pagal dydį Australijos mažmeninės prekybos bendrovė „Coles Group“, Skorsbio (Scoresby) priemiestyje – „Nintendo“ kompiuterinių žaidimų bendrovės Australijos filialas. Informacinių technologijų ir ryšių sferoje dirba daugiau kaip 60 tūkst. darbuotojų – trečdalis visų šioje srityje šalies dirbančių žmonių.
Nedarbo lygis mieste atitinka šalies vidurkį (5,4 % 2017 m.).[60] Mažiausia bedarbių 2018 m. buvo miesto pietiniuose rajonuose (3,4 %), daugiausia – vakariniuose (6,5 %).[61] Daugiausia darbuotojų – miesto centre, bet darbo vietų sparčiau daugėja priemiesčiuose. Centre vyrauja paslaugų sektorius – bankų, draudimo, mažmeninės prekybos, pramogų, nuomos, geležinkelių transporto paslaugos. Miesto centras sukuria apie 30 % Melburno bendrojo vidaus produkto.[54]
Pagal „Economist Intelligence Unit“ sudarytą reitingą, Melburnas 7 metus iš eilės (2011–2017 m.) buvo išrinktas geriausiu miestu gyventi pasaulyje. 2018 ir 2019 m. Melburnas užėmė reitinge antrą vietą, nusileisdamas Vienai.[62]
.jpg)
Per metus (nuo 2018 m. balandžio iki 2019 m. kovo) Melburną aplankė 10,8 mln. vietinių ir 2,9 mln. užsienio turistų – beveik trečdalis visų Australijos užsienio turistų; Melburnas buvo antras pagal turistų lankomumą šalies miestas po Sidnėjaus. Turizmas miestui atnešė 19 mlrd. Australijos dolerių pajamų. Daugiausia turistai lankė prekybos centrus miesto viduryje, Federacijos aikštę, „Southgate“ restoranų, prekybos ir pramogų rajoną Sautbanke, Karalienės Viktorijos turgų, „Crown Melbourne“ lošimų ir pramogų centrą, Doklandso rajoną ir stadioną, Sent Kildos rajoną, Viktorijos nacionalinę galeriją, Melburno muziejų ir Karališkuosius parodų rūmus, Melburno kriketo stadioną.[64] Per 10 metų vietinių turistų padaugėjo 70 %, užsienio – 114 %.[65] Turistų lankomi ir Melburno zoologijos sodas, akvariumas, Melburno menų centras, Šv. Pauliaus katedra, rotušė, Jaros upės krantinė, Berko bulvaras, miesto teatrai, Ficrojaus sodai, Lunaparkas, Parlamento rūmai, „Eureka“ dangoraižis, Atminimo šventovė.
Pagal Boston Consulting Group konsultavimo įmonės atliktą tyrimą, dėl gausių istorinių ir šiuolaikinių kultūros objektų, ištisus metus vykstančių kultūros renginių bei stipraus ir nepriklausomo menų sektoriaus, miestas įvertintas kaip pagrindinis Australijoje, trečias Azijos–Ramiojo vandenyno regione ir dvyliktas pasaulyje kultūrinio turizmo centras. Kultūrinis turizmas yra antras pagal svarbumą atvykusiųjų į Melburną kelionės tikslas po giminių ir draugų lankymo. Daugiausia kultūrinių turistų atvyksta iš Viktorijos regionų ir Naujojo Pietų Velso, o svarbiausias ir sparčiausiai augantis užsienio kultūrinių turistų srautas – iš Kinijos.[6]
Transportas
Kaip ir daugumoje kitų Australijos miestų, pagrindinė susisiekimo priemonė Melburne yra automobiliai. Labiausiai nuo automobilių transporto priklauso miesto pakraščiai. Mieste yra 3,6 mln. registruotų nuosavų automobilių ir 22 320 km kelių ir gatvių; pagal kelių ir gatvių ilgį vienam gyventojui Melburnas yra vienas iš pirmaujančių pasaulio miestų.[66] Melburnas turi didžiausią Australijoje miesto greitkelių sistemą, atskiri greitkelių ruožai (iš viso 61 km) – mokami. Pagal 2016 m. gyventojų surašymo duomenis, 66,9 % Melburno darbuotojų į darbą vyko automobiliu, 15,6 % – viešuoju transportu.[67]
Miesto viešąjį transportą sudaro traukiniai, tramvajai, autobusai ir taksi. Flinderso Gatvės geležinkelio stotis 1927 m. buvo judriausia pasaulyje, Melburno tramvajų tinklas XX a. penktajame dešimtmetyje aplenkė Sidnėjaus ir tapo didžiausiu pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo dėl didėjančio nuosavų automobilių naudojimo viešojo transporto, ypač tramvajų ir autobusų, reikšmė pradėjo mažėti, o XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje visuomeninio transporto paklausa pasiekė žemiausią tašką. Nuo 1996 m., augant darboviečių skaičiui Melburno centre, viešojo transporto dalis keleivių pervežimuose vėl didėja. Nuo 1999 m. viešojo transporto paslaugas teikia privačios bendrovės.
Melburno geležinkelių tinklą sudaro 16 linijų ir 218 stočių bei stotelių. Tinklo šerdis – Miesto (Sičio) kilpa (City Loop), iš dalies po žeme įrengta žiedinė geležinkelio linija, juosianti miesto centrą, nuo kurios palaipsniui atsišakoja visos linijos į miesto pakraščius ir kitus miestus. Flinderso Gatvės geležinkelio stotis – judriausia mieste ir visoje Australijoje, aptarnauja visus Melburno priemiestinius traukinius. Sadern Kroso (Southern Cross) geležinkelio stotis – antra pagal judrumą mieste, aptarnauja regioninius ir tarpmiestinius traukinius. Dalis geležinkelio linijų – standartinės vėžės (1435 mm), dalis – Viktorijos plačiosios vėžės (1600 mm). Visi miesto geležinkeliai – elektrifikuoti. „Metro Trains Melbourne“ privati bendrovė aptarnauja priemiestinius maršrutus, valstybinė „V/Line“ – keletą priemiestinių maršrutų ir regioninius maršrutus į Balaratą, Bendigą, Džilongą, Simorą, Traralgoną, Araratą, Meriborą, Ičuką, Svon Hilį, Olberį, Bernsdeilį, Vornambulą ir Šepartoną. Valstybinės „NSW TrainLink“ bendrovės „New South Wales XPT“ traukinys dukart per parą kursuoja į Sidnėjų, privačios „Journey Beyond“ bendrovės „The Overland“ traukinys dukart per savaitę – į Adelaidę. 2018–2019 finansiniais metais priemiestiniais traukiniais pervežta 243,2 mln., regioniniais – 21,0 mln. keleivių.[68] Melburno geležinkeliais naudojasi ir krovininiai traukiniai, kai kurios linijos skirtos tik jiems.
_in_Bourke_St_on_route_96,_2013.JPG)
Melburnas turi didžiausią pasaulyje 250 km ilgio (2019 m.) dvikelį tramvajų tinklą su 1700 stotelėmis, 475 tramvajais ir 25 maršrutais. Apie 75 % tinklo nutiesta gatvėmis, maždaug ketvirtadalis – atskirai nuo kitų transporto rūšių (tradicinio ir greitojo tramvajaus linijos).[5] Melburno tramvajai laikomi miesto kultūrinio paveldo dalimi ir turistiniu objektu. Žiediniu maršrutu apie miesto centrą kursuoja nemokami turistiniai istoriniai tramvajai, vakarais miesto maršrutais leidžiami tramvajai-restoranai.[66] Tramvajų tinklas pradėtas tiesti 1885 m. Iš pradžių tramvajus traukdavo tarp bėgių įrengtais lynais, 1906 m. pasirodė pirmieji elektriniai tramvajai. Nuo 1925 iki 1940 m. lynu traukiamų tramvajų sistema pamažu pakeista elektrine. 2018–2019 finansiniais metais tramvajais pervežta 205,4 mln. keleivių.[68] Tramvajus aptarnauja „Yarra Trams“ operatorius.
Miesto autobusai kursuoja beveik 300 maršrutų, daugiausia į tolimesnius priemiesčius ir miesto rajonus, kurių nesiekia traukinių ir tramvajų tinklas. Autobusų maršrutus aptarnauja daugiau kaip 20 operatorių, kurių didžiausias – „Transdev Melbourne“ (apie 30 % visų maršrutų). 2018–2019 finansiniais metais miesto autobusais pervežta 121,8 mln. keleivių.[68]
Melburno uostas yra į vakarus nuo miesto centro, Jaros žiotyse ir Port Filipo įlankos pakrantėje. Didžiausias uostas Australijoje pagal konteinerių pervežimus.[4] Pagrindinis kruizinių laivų ir keltų į Tasmaniją terminalas yra Port Melburno rajone, Port Filipo pakrantėje. Jaros žemupiu ir Port Filipo įlanka kursuoja miesto keltai ir vandens taksi.[66]
Melburnas turi keturis oro uostus. Melburno oro uostas Talamarino (Tullamarine) priemiestyje – pagrindinis mieste ir antras pagal judrumą Australijoje po Sidnėjaus oro uosto. Oro uoste pagrindines bazes turi skrydžių bendrovės „Jetstar Airways“ ir „Tiger Airways Australia“, antrines – „Qantas“ ir „Virgin Australia“. Iš Avalono oro uosto prie Džilongo vykdomi tarptautiniai ir vietiniai skrydžiai, jame įsikūrusi „Jetstar Airways“ antrinė bazė. Abu oro uostus su miestu jungia autobusų ir taksi transportas. Morabino oro uostas miesto pietryčiuose daugiausiai skirtas bendrajai aviacijai, bet aptarnauja ir vietinius skrydžius į Devonportą ir Kingo salą. Esendono oro uostas, iki 1970–1971 m. buvęs pagrindiniu Melburno oro uostu, skirtas bendrajai aviacijai, vietiniams skrydžiams ir krovininiam transportui.
Nuo 2010 m. mieste veikia dviračių dalijimosi sistema. Mieste įrengti dviračių takai ir dviračiams skirtos juostos gatvėse.
Inžineriniai tinklai
Melburnui vandenį tiekia „Melbourne Water“ valstybinė bendrovė, kuri atsakinga ir už nuotekų tvarkymą, pagrindinių geriamo vandens telkinių, Vontagio vandens gėlinimo įmonės ir 70 km ilgio Šiaurės–Pietų vandentiekio priežiūrą. Geriamas vanduo miestui telkiamas tvenkiniuose aglomeracijos teritorijoje ir už jos ribų, didžiausias iš jų – Tomsono upės tvenkinys Viktorijos Alpėse, užtikrinantis beveik 60 % miestui reikiamo vandens.[69]
Gamtines dujas miestui ir valstijai tiekia „AusNet Services“, „Multinet Gas“ ir „Australian Gas Networks“ bendrovės, elektrą – „Citipower“, „Powercor“, „Jemena“, „United Energy“ ir „AusNet Services“ bendrovės.
Nuo 2016 m. atskirose miesto vietovėse prieinamas nemokamas viešasis WiFi ryšys.
.jpg)
Mieste yra septyni valstybiniai universitetai.
Melburno universitetas – vienas garsiausių šalyje, antras pagal senumą po Sidnėjaus universiteto, įkurtas 1853 m. Pagal „Times Higher Education“ žurnalo sudarytą 2020 m. reitingą, Melburno universitetas buvo 32 vietoje pasaulyje – geriausias iš visų Australijos universitetų.[70] Pagrindiniai universiteto rūmai išsidėstę 36 ha plote į šiaurę nuo miesto centro Parkvilio ir Karltono rajonuose. Fakultetų yra Sautbanke, Bernlyje (Burnley), Veribyje (Werribee) ir kitur Viktorijoje.
Monašo universitetas (Monash University) įkurtas 1958 m., antras pagal senumą Viktorijos valstijoje. Pagal „Times Higher Education“ 2020 m. reitingą, universitetas buvo 75 vietoje. Universiteto pagrindiniai rūmai – Kleitone (Clayton). Turi filialą Malaizijoje.
La Trobo universitetas (La Trobe University) įkurtas 1964 m. Pagrindiniai rūmai – Bandūros (Bundoora) priemiestyje. Turi fakultetų kituose Viktorijos miestuose, Sidnėjuje.
Dikino universitetas (Deakin University) įkurtas 1974 m. Fakultetai Bervude (Burwood), Džilonge, Vornambule.
Viktorijos universitetas (Victoria University) įkurtas 1916 m. (universiteto statusas nuo 1990 m.). Fakultetai miesto centre ir vakaruose, Sidnėjuje.
RMIT universitetas – vienas didžiausių ir turtingiausių Australijos universitetų. Įkurtas 1992 m., sujungus Karališkąjį Melburno technologijos institutą (Royal Melbourne Institute of Technology, įkurtas 1887 m.) ir Filipo technologijos institutą (Phillip Institute of Technology). Pagrindiniai fakultetai – Melburno centre. Turi filialą Vietname.
Svinberno technologijos universitetas (Swinburne University of Technology) įkurtas 1908 m. (universiteto statusas nuo 1992 m.). Pagrindiniai rūmai Hotorne (Hawthorn), filialas Malaizijoje.
Melburnas tradiciškai vadinamas Australijos kultūros sostine.[6] Mieste gausu muziejų, dailės galerijų, teatrų, meno instaliacijų, gatvės meno, gyvos muzikos scenų. Vyksta festivaliai, literatūros, filmų, kompiuterinių žaidimų ir kiti kultūriniai renginiai, rengiami koncertai, mados pasirodymai. Mieste yra apie 85 tūkst. dizainerių.[71]
Muziejai, galerijos
Viktorijos nacionalinė galerija – seniausias, didžiausias ir lankomiausias Australijos dailės muziejus, įkurtas 1861 m. Muziejų kasmet aplanko apie 2,5 mln. lankytojų, pagal lankomumą 2016 m. muziejus buvo 19 vietoje tarp pasaulio dailės galerijų.[72] Australijos impresionizmo dailė, vadinama Heidelbergo mokykla, atsirado XIX a. pab. Melburno apylinkėse, dabartiniame Heidelbergo priemiestyje. Heidelbergo mokyklos tradicijas, plėtodami australiškas temas, po Antrojo pasaulinio karo tęsė ir figūrinės dailės srovės šalininkai. Jų susibūrimo vieta Bulino (Bulleen) priemiestyje – dabar „Heide“ šiuolaikinės dailės muziejus. Miesto centre yra Australijos šiuolaikinės dailės centras, Ijeno Poterio dailės muziejus (Ian Potter Museum of Art) ir kitos galerijos. Melburnas laikomas vienu iš pasaulio pagrindinių gatvės meno centrų.[8] „Lonely Planet“ skaitytojai grafičio meną Melburno skersgatviuose išrinko populiariausiu kultūriniu objektu Australijoje.[73]
Melburno muziejus, įkurtas 1854 m., – didžiausias Pietų pusrutulyje.[74] Gamtos istorijos, mokslo, meno ir kultūros ekspozicijos. Imigracijos muziejus įkurtas 1998 m. neorenesansinio stiliaus Senosios muitinės pastate. „Scienceworks“ – mokslo muziejus su planetariumu, įkurtas 1992 m. specialiai muziejui pastatytame šiuolaikinės architektūros pastate. Australijos kinematografijos centras (Australian Centre for the Moving Image), įkurtas 2002 m., – filmų, videožaidimų, skaitmeninės kultūros ir meno muziejus, lankomiausias kinematografijos muziejus pasaulyje.[71]
Pramogos
Ist Endo teatrų rajone (East End Theatre District) miesto centre susitelkę Melburno istoriniai teatrai: „Athenaeum Theatre“, „Her Majesty's Theatre“, „Princess Theatre“, „Regent Theatre“ ir „Comedy Theatre“. Kiti žymūs teatrai: „The Capitol“ ir „Forum Theatre“ miesto centre bei 3000 žiūrovų talpos art deco stiliaus „Palais Theatre“ Sent Kildoje. Melburno menų rajone (Melbourne Arts Precinct) Sautbanke yra Melburno menų centras (Arts Centre Melbourne) su teatrais, koncertų salėmis ir meno galerijomis, „Melbourne Recital Centre“ koncertų salė ir Sautbanko teatras – Melburno seniausios profesionalų teatro bendrovės „Melbourne Theater Company“ būstinė. Menų rajone įsikūrę ir Australijos baletas, Australijos opera (apie 4 mėnesius per metus, likusį laiką – savo būstinėje Sidnėjaus operos teatre) bei Melburno simfoninis orkestras. „Sidney Myer Music Bowl“ – 1959 m. atidaryta lauko koncertų scena, 1967 m. surinkusi rekordinę 200 tūkst. žiūrovų auditoriją – didžiausią per visą Australijos koncertų istoriją.[75] Melburnas turi daugiausia pasaulyje gyvosios muzikos scenų vienam gyventojui ir vadinamas „pasaulio gyvosios muzikos sostine“.[9]
Nuo 2008 m. Melburnas yra vienas iš UNESCO literatūros miestų.[76] Melburne yra daugiau kaip 300 knygynų, „Penguin Random House“ ir „Lonely Planet“ leidyklų pagrindinės būstinės, „Lonely Planet“ steigėjų vardu pavadintas „Vilerių literatūros centras“ (Wheeler Center). Mieste kasmet vyksta Melburno rašytojų festivalis (Melbourne Writers Festival) ir kiti literatūros festivaliai. Viktorijos valstijos biblioteka – viena seniausių Australijos kultūros įstaigų (1854 m.) ir viena iš daugelio miesto viešųjų ir universitetinių bibliotekų. Melburne įsteigta keletas literatūros apdovanojimų, kurių žymiausi – Melburno literatūros premija (Melbourne Prize for Literature) ir Viktorijos premjero literatūros apdovanojimas (Victorian Premier's Literary Awards). Žymiausi Melburne parašyti romanai – Fergiuso Hiumo (Fergus Hume) „The Mystery of a Hansom Cab“ (1886 m.), Džordžo Džonstono (George Johnston) „My Brother Jack“ (1964 m.), Helenos Garner (Helen Garner) „Monkey Grip“ (1977 m.), Christos Tsiolko „Antausis“ (The Slap, 2008 m., lietuviškas vertimas 2014 m.). Su Melburnu susiję rašytojai ir poetai Rolfas Boldrevudas (Rolf Boldrewood), C. J. Denisas (C. J. Dennis), Žermena Grir (Germaine Greer), Piteris Keris (Peter Carey).
1906 m. Melburne pastatytas pirmasis pasaulyje pilnametražis vaidybinis filmas „The Story of the Kelly Gang“.[77] Plėšikų tema vyravo ir vėlesniuose Melburno filmuose iki 1912 m., kai Viktorijos vyriausybė uždraudė jų gamybą dėl tariamo nusikalstamos veiklos propagavimo.[78] Po šio draudimo ir dėl amerikietiškos produkcijos konkurencijos filmų gamyba Melburne sumažėjo. XX a. vidurio žymiausias Melburne pastatytas filmas – amerikiečių apokaliptinė drama „Paplūdimyje“ (On the Beach, 1959 m.). Melburne pastatyti filmai „Stork“ (1971 m.) ir „Alvin Purple“ (1973 m.) buvo vieni pirmųjų Australijos kino atgimimo, vadinamosios „Naujosios bangos“, filmai. „Piknikas prie Kabančios uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975 m.) ir „Pašėlęs Maksas“ (Mad Max, 1979 m.) pelnė tarptautinę šlovę. 2004 m. Melburne pastatytas filmų ir televizijos studijų kompleksas „Docklands Studios Melbourne“, mieste įsikūrusi ir didžiausia Australijos kino studija „Village Roadshow Pictures“. Iš Melburno kilę aktoriai Keit Blanšet, Reičel Grifits (Rachel Griffiths), Krisas Hemsvortas, Erikas Bana (Eric Bana).
Svarbiausi kasmetiniai festivaliai mieste – Melburno tarptautinis menų festivalis, Melburno tarptautinis komedijų festivalis, Melburno tarptautinis filmų festivalis, Melburno tarptautinis animacijos festivalis, Melburno Fringe festivalis (nepriklausomų menų), „Moomba“ festivalis-karnavalas, Tarptautinė Melburno gėlių ir sodų paroda.
Dėl miesto istorinės reikšmės Australijos sporto raidai, išvystytos sporto infrastruktūros, mieste vykusių ir vykstančių svarbių sporto renginių bei gausaus jų lankomumo, Melburnas vadinamas Australijos sporto sostine.[7] Žurnalas „Sport Business“ 2016 m. Melburną išrinko „Dešimtmečio sporto miestu“.[79]
1956 m. mieste vyko XVI vasaros olimpinės žaidynės, pirmosios už Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ribų. 2006 m. – Sandraugos žaidynės. Mieste kasmet rengiamas Australijos atvirasis teniso čempionatas – vienas iš keturių Didžiojo kirčio turnyrų, nuo 1996 m. Albert Parko trasoje vyksta Formulės 1 Australijos Grand Prix etapai.
.jpg)
Kriketas – viena seniausių sporto šakų Melburne. 1838 m. įkurtas Melburno kriketo klubas, 1853 m. atidarytas Melburno kriketo stadionas. Stadionas buvo pagrindinė sporto arena vasaros olimpinėms žaidynėms 1956 m. ir Sandraugos žaidynėms 2006 m; šiuo metu tai didžiausias kriketo stadionas pasaulyje. Stadione įrengtas Australijos sporto muziejus.[81] „Victoria Bushrangers“ klubas žaidžia „Sheffield Shield” kriketo lygoje, o „Melbourne Stars” ir „Melbourne Renegades” – „Big Bash” T20 (sutrumpinto) kriketo lygoje.
Australiškasis futbolas, kurio istorija prasidėjo Melburne, – populiariausia sporto šaka mieste pagal žiūrovų skaičių ir žiniasklaidos dėmesį. Doklandso stadione įsikūrusi Australiškojo futbolo lygos būstinė, lygoje rungtyniauja devyni Melburno klubai. Lygos superfinalo rungtynės tradiciškai vyksta kriketo stadione.[82]
Krepšinis – populiariausias pagal sportuojančių žmonių skaičių.[83] Nacionalinėje krepšinio lygoje žaidžia „Melbourne United“ klubas, Moterų nacionalinėjė krepšinio lygoje – „Bulleen Boomers“ ir „Dandenong Rangers“ klubai. Iš Melburno kilę australų krepšininkai Endriu Bogutas, Benas Simonsas.
Europietiškojo futbolo A-lygoje žaidžia „Melbourne Victory FC“ ir „Melbourne City FC“ klubai. „Melbourne Rebels“ regbio (rugby union) klubas atstovauja Melburnui tarptautinėse „Super Rugby“ varžybose, „Melbourne Rising“ – Australijos nacionaliniame regbio čempionate. Regbio-13 (rugby league) Nacionalinėje regbio lygoje žaidžia „Melbourne Storm“ klubas. „Suncorp Super Netball“ netbolo lygoje rungtyniauja „Melbourne Vixens“ ir „Collingwood Magpies Netball“ komandos, Australijos ledo ritulio lygoje – „Melbourne Ice“ ir „Melbourne Mustangs“ klubai, Australijos beisbolo lygoje – „Melbourne Aces“ komanda. Mieste populiarus irklavimo sportas, prie Jaros upės įsikūrę keletas irklavimo klubų, išugdžiusių nemažai Australijos olimpiečių. Iki 1991 m. Jaros upėje kasmet vykdavo masinės „Race to Prince's Bridge“ plaukimo varžybos, vėliau atšauktos dėl vandens užterštumo.
1998, 2011 ir 2019 m. Karališkajame Melburno golfo klube vyko Prezidento taurės golfo turnyrai. 2003 m. Doklandso stadione vyko V pasaulio regbio čempionato varžybos. Nuo 1861 m. kasmet lapkritį Flemingtono hipodrome rengiamos žirgų lenktynių Melburno taurės varžybos su milijoniniais priziniais fondais.[84]
Didžiausios Melburno sporto arenos:
| Pavadinimas | Atidarymo metai | Žiūrovų talpa | Pagrindinės sporto šakos |
|---|---|---|---|
| Flemingtono hipodromas | 1840 | 110 000 | Žirgų lenktynės |
| Albert Parko trasa | 1953 | 100 000+ | Formulė 1, „Supercars“ čempionatas |
| Melbourno kriketo stadionas | 1853 | 100 024 | Australų futbolas, kriketas, futbolas |
| Doklandso stadionas | 2000 | 56 347 | Australų futbolas, kriketas, futbolas, regbis-13 |
| Kolfildo hipodromas | 1876 | 50 000 | Žirgų lenktynės |
| Sandauno hipodromas | 1965 | 50 000 | Žirgų lenktynės / automobilių sportas |
| Kolder Parko trasa | 1962 | 44 000 | Automobilių sportas |
| Muni Slėnio hipodromas | 1883 | 40 000 | Žirgų lenktynės |
| Melburno stačiakampis stadionas | 2010 | 30 050 | Futbolas, regbis, regbis-13 |
| Princų parko stadionas | 1897 | 22 000 | Australų futbolas |
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
