Betygala

Betygala – miestelis Raseinių rajono savivaldybėje, 16 km į rytus nuo Raseinių. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Miestelis radialinio plano. Svarbiausi statiniai: neobarokinė Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčia (pastatyta 1930 m.), Vytauto paminklas centrinėje aikštėje (pastatytas 1930 m., skulptorius – Petras Aleksandravičius; restauruotas 1980 m.), Betygalos Maironio gimnazija, biblioteka, Betygalos muziejus (krašto istorijos, dailininko J. Kuzminskio, geologijos ekspozicijos), paštas (LT-60010). Yra bendruomenės namai (buvęs valsčiaus pastatas).^[4]

Paminklinis akmuo miestelio 750-osioms metinėms

Vytauto Didžiojo paminklas miestelio centre

Betygala
[[Vaizdas:Betygala3.JPG|{{#if:|270px]] Betygalos centras, seniūnija
Betygala
55.362°š. pl. 23.367°r. ilg. / 55.362; 23.367 (Betygala)
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija	Betygalos seniūnija
Gyventojų (2021)	406
Vikiteka	Betygala
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Betýgala Kilmininkas: Betýgalos Naudininkas: Betýgalai Galininkas: Betýgalą Įnagininkas: Betýgala Vietininkas: Betýgaloje
Istoriniai pavadinimai	lenk. Betygoła, rus. Бетгола, rus. Бетигола, rus. Бетыгола[2][3]

Etimologija

Pavadinimas galbūt kilęs iš asmenvardžio Betys ar panašaus (plg. pavardės Bė́ta, Beteikà), ir žodžio gãlas („vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga); kraštas, siena; riba“).^[5]

Liaudies etimologija pasakoja, kad legendinis Palemonas kartą su savo vyrais plaukęs aukštyn Dubysos upe. Maždaug ties Ariogala jis paklausęs: „Ar yra galas?“ Paplaukęs kiek aukščiau, jis išsirinko vietą nakvynei ir įsitikinęs tarė: „Bet yra galas“. Taip nuo Palemono žodžių ir atsirado pavadinimai Ariogala ir Betygala.^[6]

Geografija

Miestelis įsikūręs viršutinėje terasoje, kairiajame Dubysos krante, prie kelio  3504  Ariogala–Betygala–Šiluva , šalia Vieviršės (Vieviržės) ir Lelyko upelių, Dubysos RP.

Istorija

Prie miestelio stūkso Betygalos piliakalnis ir alkas, apylinkėse gausu senkapių. Priklausė Lietuvių žemių konfederacijai. Pirmą kartą Betygala paminėta 1253 m. rugpjūčio 21 d., kai popiežius Inocentas IV patvirtinto karaliaus Mindaugo aktą, pagal kurį pusė Betygalos žemės buvo atiduota Livonijos ordinui. Kita pusė 1254 m. liepos 12 d. aktu perduota vyskupui Kristijonui.

XIII–XIV a. netoli Betygalos, Dubysos intako Vaškutės dešiniajame krante stovėjo Betygalos pilis, viena iš svarbesnių žemaičių gynybinių pilių. 1384 m. ir 1386 m. Betygala minima kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Per Žemaitijos krikštą 1416 m. Ldk Vytautas Didysis skyrė lėšų pirmajai Betygalos bažnyčiai pastatyti, vienai pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje. 1505 m. Betygala užrašyta vietos klebonijai, 1638–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijos kapitulai. 1516 m. gavo turgaus privilegiją.

1579 m. minima Betygalos parapinė mokykla. 1867 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, veikusi iki 1915 m. 1919 m. Betygalos valsčiaus taryba nutarė atkurti Betygaloje pradžios mokyklą, nuo 1945 m. progimnazija, nuo 1948 m. Betygalos vidurinė mokykla, nuo 1987 m. Betygalos Maironio vidurinė mokykla.

1706 m. ties Betygala įvyko kautynės su švedais, kurie nusiaubė miestelį. 1708–1711 m. nuo maro išmirė visi Betygalos gyventojai; kad miestelis atsigautų, 1723 m. Ldk Augustas II pakartojo turgaus privilegiją. XIX a. miestelis priklausė Kauno apskričiai.^[7]

1908–1914 m. Betygaloje veikė Blaivybės draugijos skyrius, kuris 1912 m. turėjo 179 narius, t. y. apie pusę gyventojų. 1910–1914 m. Betygala garsėjo naminių gyvulių parodomis. 1913 m. dalis miestelio išsiskirstė į vienkiemius. 1926 m. įsteigta pieninė, 1928 m. – pašto agentūra. 1928 m. pastatytas Tautos kryžius, 1950 m. sudegintas, 1989 m. atstatytas. 1931 m. pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas, išsaugotas per TSRS okupaciją. 1945–1948 m. Betygaloje veikė slapta moksleivių antitarybinė organizacija.^[8]

Pokario metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Žebenkšties partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė (specializacija – pienas ir mėsa). 1948 m. atidaryta biblioteka, kultūros namai. 2003 m. patvirtintas Betygalos herbas, pasodintas retųjų rūšių klevų skveras.

2012 m. paskelbtas saugomu miestelyje augantis Mikalojaus Daukšos ąžuolas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIII–XVIII a.	Betygalos valsčiaus centras	?
1861–1915 m.		Kauno apskritis
1919–1950 m.		Raseinių apskritis
1950–1962 m.	Betygalos apylinkės centras	Ariogalos rajonas
1962–1995 m.		Raseinių rajonas
1995–	Betygalos seniūnijos centras	Raseinių rajono savivaldybė

Gyventojai

Bendruomenės namai, buvęs valsčiaus pastatas

1638 m. Betygaloje buvo 12 dūmų.

Demografinė raida tarp 1841 m. ir 2021 m.
1841 m.	1862 m.*[3]	1891 m.*[2]	1897 m.sur.	1923 m.sur.[9]	1959 m.sur.[10]	1975 m.[11]
483	97	100	370	334	454	414
1979 m.sur.[12]	1984 m.[13]	1989 m.sur.[14]	2001 m.sur.[15]	2011 m.sur.[16]	2021 m.sur.[17]	-
508	519	547	559	488	406	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

• Betygaloje palaidoti poeto Maironio tėvai ir seserys.

Betygaloje gimė:

• Juras Andriukaitis, energetikas, bankininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.
• Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis, kunigas, gydytojas epidemiologas.
• Vincas Girnius, politinis bei visuomenės veikėjas.
• Antanas Algirdas Jurgaitis, veterinarijos gydytojas, biomedicinos mokslų daktaras.
• Jonas Kuzminskis, grafikas, čia įrengęs kolūkio dailės galeriją, vėliau tapusią muziejumi.
• Antanas Pocius, choro dirigentas ir pedagogas.
• Antanas Juška, pedagogas ir Raseinių rajono garbės pilietis.

Galerija

• 
  Betygalos panorama nuo piliakalnio
• 
  Betygalos bažnyčia
• 
  Betygalos (Pilkalnio) kapinės
• 
  Betygalos senosios kapinės
• 
  Vytauto paminklas
• 
  Vieviršės upokšnis Betygaloje

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Бетыгола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 3А (6) : Бергер — Бисы. С.-Петербургъ, 1891., 644 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 255 psl.
4. „Objekto Nr. 37965 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
5. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
6. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 34
7. Betygoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 162 psl. (lenk.)
8. Vidmantas Daugintas ir kiti. Betygala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 129 psl.
9. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
10. Betygala. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 215 psl.
11. Betygala. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1977. T.II: Bangladešas-Demokratinis, 125 psl.
12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
13. Betygala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 240
14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
15. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
17. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

• Betygala. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 554 psl.
• Betygala ir seniūnijos piliakalniai Archyvuota kopija 2006-06-29 iš Wayback Machine projekto.
• Tėvų žemė Archyvuota kopija 2005-09-29 iš Wayback Machine projekto.
• Krašto muziejus Archyvuota kopija 2007-03-10 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
	Skirmantiškė – 7 km Berteškiai 4 km		KRAKĖS – 26 km Ilgižiai III – 10 km
			Požečiai – 5 km ARIOGALA – 13 km