Tilžės taika

Tilžės taika – 1807 m. sudarytas taikos susitarimas^[2] tarp Prancūzų imperatoriaus Napoleono Bonoparto, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III^[3].

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Adolfas Roenas (1799-1864) Tilžės taika^[1]

Nikolas Gosė. Napoleonas ir karalienė Luiza 1807 m. liepos 6 d.

Istorija

Į Tilžės taikos pasirašymą atvedė 1806 m. įsiplieskęs Prancūzijos-Prūsijos karas, išprovokuotas Napoleono teritorinių manipuliacijų su Hanoverio karalyste. 1806 m. žaibiškai okupavęs Prūsiją, Napoleonas privertė bėgti Prūsijos karalių su dvaru ir vyriausybe į Rytprūsius, kuriuos gynė Prūsijos sąjungininkės IV antiprancūziškoje koalicijoje – Rusijos imperijos kariuomenė. 1806 m. gruodį užėmęs Lenkiją, Napoleonas, siekdamas galutinai palaužti Prūsiją, patraukė į Rytprūsius, tačiau mūšyje prie Prūsų Yluvos 1807 m. vasario 7 d.–8 d. buvo sustabdytas Rusijos kariuomenės. Atnaujinus karo veiksmus, 1807 m. birželio 14 d. Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos, ir imperatoriai Napoleonas I bei Aleksandras I sutarė sudaryti taiką.

Birželio 25 d. Tilžėje prasidėjo taikos derybos, o liepos 7 d., imperatoriams susitikus ant plausto Nemuno upėje, buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono I ir Aleksandro I. Liepos 9 d. prie sutarties diktato sąlygomis buvo priversta prisidėti Prūsija.

Sutarties sąlygos

Pagal Tilžės taikos sąlygas:

• Prūsija, išsaugota tik Aleksandro I įsikišimo dėka, buvo paversta iš esmės Prancūzijos satelitine valstybe, kuriai iš anksčiau valdytų teritorijų buvo paliktos tik žemės į rytus nuo Elbės upės; iš Prūsijos atimtose teritorijose Napoleonas I sukūrė Varšuvos didžiąją hercogystę su Saksonijos karaliumi soste, Vestfalijos karalystę su Jeronimu Bonapartu soste ir prancūzų kontroliuojamą Dancigo respubliką;
• Rusija slapta prisijungė prie 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleono paskelbtos Britų salų kontinentinės blokados, nors vėliau dalyvavo blokadoje be didelio entuziazmo;
• Napoleonas sutiko paremti Rusiją Turkijoje (per 1806–1812 m. karą su Turkija; Rusija gavo Besarabiją), už kurią perdavė Prancūzijai Jonijos salas ir Dalmatijos pakrantę;
• imperatoriai sutarė, kad Švedija turėtų prisidėti prie kontinentinės blokados (1808 m. rugsėjo 27 d.–spalio 27 d. Erfurto kongrese Napoleonas ir Aleksandras pastarąjį sutarimą pakartojo).

Tilžės taika faktiškai išardė IV antiprancūziškąją koaliciją, tad Napoleonas po jos liko karo padėtyje tik su Didžiąja Britanija. Nepaisant Erfurto kongrese siekto išlaikyti prancūzų – rusų aljanso, Aleksandras I, spaudžiamas rusų dvarininkijos, po kelerių metų ėmė keisti poziciją. 1810 m. jis paskelbė vadinamąjį Gruodžio įsaką dėl naujų neutralios prekybos nuostatų. Formaliai įsakas Rusijos santykiuose su Britanija nieko nekeitė – tiesioginė prekyba su ja ir toliau buvo draudžiama, tačiau kai kurie įsako paragrafai gerokai suvaržė prancūziškų gaminių įvežimą. Bet kokiu atveju tai keitė santykius tarp Rusijos-Britanijos-Prancūzijos. Napoleonas sulaužė Tilžės taiką 1812 m. birželio 24 d. su savo „Grande Armée“ įsiveržęs į Rusiją.

Šaltiniai

1. Auteur / Exécutant ROEHN Adolphe Titre ENTREVUE DE NAPOLEON 1ER ET D’ALEXANDRE 1ER SUR LE NIEMEN.25 JUIN 1807
2. Tilžės taika. Visuotinė lietuvių enciklopedija
3. Treaties of Tilsit | European history | Britannica