Čijunė Sugihara

Čiunė Sugihara, taip pat Sempo Sugihara (jap. 杉原千畝 = Sugihara Chiune, 1900 m. sausio 1 d. Mine – 1986 m. liepos 31 d. Kamakuroje) – Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, 1939–1940 m. rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas.^[1] Taip elgdamasis jis rizikavo savo karjera, nes oficialiai tam neturėjo Japonijos vyriausybės pritarimo.

Čijunė Sugihara jap. 杉原千畝
Gimė	1900 m. sausio 1 d. Minas, Gifu prefektūra, Japonija
Mirė	1986 m. liepos 31 d. (86 metai) Kamakura, Kanagavos prefektūra, Japonija
Tautybė	japonas
Sutuoktinis (-ė)	Klaudia Semionovna Apollonova (1919–1935)​ Yukiko Kikuchi ​(susituokė 1936)
Veikla	diplomatas, konsulinis pareigūnas
Žinomas (-a) už	išgelbėjo apie 6000 žydų nuo Holokausto
Vikiteka	Čijunė Sugihara

Čekoslovakijos pasas su viza, kurį 1940 metais išdavė diplomatas Sugihara.

Sugihara ant Lietuvos pašto ženklo (2004).

Viena iš Chiunės Sugiharos išduotų tranzitinių vizų

Buvęs konsulato pastatas Kaune (Sugiharos namai), kuriame dabar yra Č.Sugiharos muziejus ir VDU Japonistikos centras. Žydi japoniškos vyšnios

Paminklinė lenta prie buvusio konsulato Kaune

Sakuros Čijunei Sugiharai Vilniuje. Sugiharos našlė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus

Atminimo lenta Kaune, Daukanto g.29

Lietuvoje

1939 m. Čiunė Sugihara iš Helsinkio atvyko į Kauną ir profesoriaus Juozo Tonkūno išnuomotame name įsteigė Japonijos konsulatą. Oficialiai jis tapo pasiuntinybės Rygoje filialo konsulu ekonominiams ryšiams su Lietuvos įmonėmis plėtoti, o neoficialiai diplomatiniais ir žvalgybos tikslais rinko informaciją apie padėtį pasienyje, sovietų kariuomenės dislokaciją.

1939 m. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai okupavus Lenkiją, nemaža dalis Lenkijos žydų pabėgėlių Lietuvoje bandė gauti vizas, norėdami išvykti į užsienį. Be vizų kelionės buvo pavojingos, o surasti diplomatinę atstovybę, kuri sutiktų išduoti vizą, buvo itin sunku. Šimtai pabėgėlių kreipėsi į Japonijos konsulatą Kaune su prašymais išduoti vizą į Japoniją.

Tuo metu Japonijos vyriausybė laikėsi neutralumo politikos žydų klausimu. Išduodant imigracines vizas reikalauta, kad būtų laikomasi imigracijos formalumų, o asmenys turėtų pakankamai lėšų pragyvenimui. Dauguma pabėgėlių neatitiko šių reikalavimų. Č. Sugihara 3 kartus konsultavosi su Japonijos Užsienio reikalų ministerija (URM) dėl tolesnio elgesio, instrukcijų. Ministerija kiekvienąkart atsakydavo, jog be išimties visi norintys gauti vizą privalo turėti trečiosios valstybės vizą, kad vėliau galėtų išvykti iš Japonijos.

1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. Č. Sugihara kartu su žmona konsulate pradėjo išdavinėti vizas asmenine iniciatyva. Jis daugelį kartų ignoravo taisykles išduoti 10 dienų galiojančias tranzitines vizas į Japoniją. Atsižvelgiant į jo pareigas (jis nebuvo diplomatinis atstovas-ambasadorius, o tik konsulinis pareigūnas) bei Japonijos URM praktiką, tarnybos kultūrą, tai buvo beprecedentinis atvejis. Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta. Per dieną dirbdamas iki 18 valandų, jis išduodavo ranka pasirašytas vizas, viršydamas įprastinę mėnesio statistiką. Vizos buvo išduodamos ir šeimos galvoms, turėjusioms teisę kartu vykti su visa šeima.

1940 m. rugsėjo 4 d. konsulatas buvo uždarytas. Liudininkų teigimu, paskutinėmis akimirkomis prieš išvažiuojant į Vokietiją, konsulas pildęs vizas netgi traukinyje Ryga–Berlynas, kurias pasirašytas mesdavęs pro traukinio langą. Tikslus išduotų vizų skaičius nežinomas. Manoma, kad buvo išduota apie 2 139–10 000 vizų.

1947 m., atvykęs į Japoniją, Č. Sugihara atsistatydino. Japonijos vyriausybė jam išmokėjo išeitinę kompensaciją ir suteikė pensiją. 1985 m., prieš pat mirtį, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Atminimas Lietuvoje

1991 m. Vilniuje Č. Sugiharos vardu pavadinta gatvė, 1992 m. liepos 28 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kieme atidengtas paminklas^[2].

1999 m. Lietuvos ir Belgijos mokslo bei verslo žmonių iniciatyva įkurta viešoji įstaiga „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“ (pirmininkas Ramūnas Garbaravičius). Fondas siekia skleisti pilietinės visuomenės ir tolerancijos idėjas bei skatinti šalies piliečius nesitaikyti su ksenofobijos apraiškomis. Nuo 2001 m. kiekvienais metais fondo valdyba renka Tolerancijos žmogų. Apdovanojimą yra gavę šie asmenys:^[3]

• 2001 m.: Tomas Šernas
• 2002 m.: Irena Veisaitė
• 2003 m.: Algimantas Čekuolis
• 2004 m.: Saulius Beržinis
• 2005 m.: Arūnas Peškaitis
• 2006 m.: Robertas Povilaitis
• 2007 m.: Jurga Šeduikytė
• 2008 m.: Mykolas Drunga
• 2009 m.: Tomas Venclova
• 2010 m.: Andrius Navickas
• 2011 m.: Daiva Čepkauskaitė
• 2012 m.: Sigitas Parulskis
• 2013 m.: Andrius Mamontovas
• 2014 m.: Donatas Puslys
• 2015 m.: Valdas Balčiūnas
• 2016 m.: Vanda Juknaitė
• 2017 m.: Marius Ivaškevičius
• 2018 m.: Gintaras Varnas
• 2019 m.: Eugenijus Bunka
• 2020 m.: Paulius Gritėnas
• 2021 m.: Viktorija Voidogaitė
• 2022 m.: Valdemaras Klumbys
• 2023 m.: Janina Bucevičė

Buvusiame Japonijos konsulato pastate (Vaižganto g. 30, Kaune) įrengtas Memorialinis Sugiharos namų muziejus su ekspozicija lankytojams, rengiami seminarai moksleiviams ir jaunimui, edukacinės programos. 2008 m. ekspozicija buvo labai atnaujinta ir modernizuota Japonijos vyriausybės lėšomis. Kasmet Sugiharos namus aplanko apie 7000 turistų iš Japonijos ir daugiau kaip 2000 turistų iš kitų užsienio šalių ir Lietuvos.

Fondo atstovams pasirašius bendradarbiavimo sutartį su VDU, 2000 m. gegužės 19 d. to paties pastato antrajame aukšte įkurtas VDU Japonistikos studijų centras, kuriame buvo dėstoma japonų kalba, vykdomi tyrimai, susiję su Japonija ir Rytų Azijos regionu. Vėliau centro veikloms išsiplėtus ir nebeišsitenkant senajame pastate, 2016 m. rudenį jis buvo perkeltas į naujas patalpas V. Putvinskio gatvėje.

2001 m. spalio 2 d., minint Č. Sugiharos 100-ąsias gimimo metines, Vilniuje, dešiniajame Neries krante prie Baltojo tilto, pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja – Japonijos dovana Lietuvai. Pamėnkalnio gatvėje atidengtas paminklinis akmuo. Sakuros taip pat pasodintos Prezidentūros kieme, Č. Sugiharos gatvėje bei skverelyje prie Sapiegos ligoninės. 7 sakuros pasodintos ir Kaune, prie buvusio Japonijos konsulato. Jubiliejaus proga išleistas proginis vokas, sukurti atminimo medaliai. 2003 m. balandžio 24 d. Nemuno saloje Kaune pasodintas 100 sakurų parkas.

2004 m. išleistas Č. Sugiharai skirtas pašto ženklas (dail. Kostas Katkus).

2005 m. japonų kūrybinė grupė Lietuvoje sukūrė vaidybinės dokumentikos filmą „Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių“ su japonų ir lietuvių aktoriais, pasakojantį apie Č. Sugiharos diplomatinę ir humanistinę veiklą. Sugiharos istorija pristatoma ir 2018 m. VDU Azijos studijų centro sukurtame dokumentiniame filme „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“.^[4]

2015 m. suintensyvėjo Sugiharos atminimo įamžinimas Kaune. Buvo sukurtas turistinis maršrutas „Sugiharos kelias“, į kurį įtraukiamos su šia asmenybe bei su Japonija susiję vietos. Tarp jų yra Sugiharos muziejus, Metropolio viešbutis, Geležinkelio stotis (kur Sugihara išdavinėjo vizas), P. Mažylio gimdymo namai (kur gimė Sugiharos sūnus Harukis), Azijos studijų centras ir pan. 2017 m. miestiečių iniciatyva įkurta Sugiharos grupė Kauno ir Japonijos ryšių plėtrai, kuri rūpinosi abiejų šalių santykių plėtojimu. Jai priklausė įvairios institucijos, dirbančios verslo, kultūros, politikos, švietimo srityse. 2019 m. jos pagrindu susikūrė Kauno-Japonijos draugystės asociacija. Nuo 2017 m. rudens organizuojama Sugiharos savaitė.

Atminimas Japonijoje

1992 m. Yaotsu, Gifu prefektūroje, atidengtas memorialas ir pastatytas muziejus. Sugiharai skirtos atminimo vietos yra Tokijo, Nagojos, Curugos miestuose.

Literatūra

• Chiune Sugihara. Visas for life (sud. Linas Venckauskas). – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 84 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-213-7
• Yutaka Taniuchi, The miraculous visas – Chiune Sugihara and the story of the 6000 Jews, New York, Gefen Books, 2001. ISBN 978-4897985657
• Seishiro Sugihara & Norman Hu, Chiune Sugihara and Japan’s Foreign Ministry : Between Incompetence and Culpability, University Press of America, 2001. ISBN 978-0761819714
• Amleto Vespa, Secret Agent of Japan : A Handbook to Japanese Imperialism, London, Victor Gollancz, 1938.
• Herman Dicker, Wanderers and Settlers in the Far East, New York, Twayne Publishers, 1962.
• Abraham Kotsuji, From Tokyo to Jerusalem, Torath HaAdam Institute, 1975.
• David Kranzler, Japanese, Nazis and Jews, Hoboken, NJ, Ktav Publishing House, 1976.
• John J. Stephan, The Russian Fascists. Tragedy and Farce in Exile, 1925–1945, London, Hamish Hamilton, 1978.
• Beth Hatefutsoth, Passage Through China : The Jewish Communities of Harbin, Tientsin and Shanghai, Tel Aviv, The Nahum Goldmann Museum of the Jewish Diaspora, 1986.
• Samuil Manski, With God’s Help, Northwestern University, 1990.
• Solly Ganor, Light One Candle. A Survivor’s Tale from Lithuania to Jerusalem, New York, Kodansha International, 1995.
• Eric Saul, Visas for Life : The Remarkable Story of Chiune & Yukiko Sugihara and the Rescue of Thousands of Jews, San Francisco, Holocaust Oral History Project, 1995.
• George Passelecq & Bernard Suchecky, L’Encyclique cachée de Pie XI. Une occasion manquée de l’Eglise face à l’antisémitisme, Paris, La Découverte, 1995.
• David S. Wyman (ed.), The World reacts to the Holocaust, Baltimore & London, The Johns Hopkins University Press, 1996.
• Yaacov Liberman, My China : Jewishi Life in the Orienr 1900–1950, Jerusalem, Gefen Books, 1998.
• Pamela Rotner Sakamoto, Japanese Diplomats and Jewish Refugees, Westport, CT, Praeger Pnblishers, 1998.
• John Cornwell, Hitler’s Pope. The Secret History of Pius XII, New York, Viking, 1999.
• Alison Leslie Gold, A Special Fate. Chiune Sugihara, New York, Scholastic, 2000.
• Astrid Freyeisen, Shanghai und die Politik des Dritten Reiches, Wurzburg, Verlag Königshausen & Neumann, 2000.
• Dom Lee & Ken Mochizuki, Passage to Freedom. The Sugihara Story, New York, Lee & Low Books, 2003.
• David Alvarez & Robert A. Graham, Nothing sacred. Nazi Espionage against the Vatican 1939–1945, London, Frank Cass, 2003.
• Vincas Bartusevičius, Joachim Tauber u. Wolfram Wette, Holocaust in Litauen. Krieg, Judenmorde und Kollaboration im Jahre 1941, Wien, Böhlau Verlag, 2003.
• Alvydas Nikzentaitis, The Vanished World of Lithuanian Jews, Amsterdam, Editions Rodopi B.V. , 2004.
• Carl L. Steinhouse, Righteous and Courageous, Bloomington, Indiana, AuthorHouse, 2004.
• Samuel Iwry, To Wear the Dust of War: From Bialystok to Shanghai to the Promised Land ; An Oral History, London, Palgrave Macmillan, 2004.
• Tessa Stirling, Daria Nałęcz & Tadeusz Dubicki, Intelligence Co-operation between Poland and Great Britain during World War II, vol.1, London, Vallentine Mitchell, 2005.
• Walter Schellenberg, The Memoirs of Hitler’s Spymaster, London, André Deutsch, 2006.
• Mordecai Paldiel, Diplomat heros of the Holocaust, KTAV Publishing House, NJ, 2007.
• Alfred Erich Senn, Lithuania 1940 : Revolution from above, Amsterdam, Editions Rodopi B.V., 2007.
• Martin Kaneko, Die Judenpolitik der japanischen Kriegsregierung, Berlin, Metropol Verlag, 2008.
• Reinhard R. Deorries, Hitler’s Intelligent Chief, New York, Enigma Books, 2009.
• Michaël Prazan, Einsatzgruppen, Paris, Ed du Seuil, 2010.
• Miriam Bistrović, Anitisemitismus und Philosemitismus in Japan, Essen, Klartext Verlagsges, 2011.
• J.W.M. Chapman, The Polish Connection: Japan, Poland and the Axis Alliance. Proceedings of the British Association for Japanese Studies, v. 2, 1977.
• Teresa Watanabe, “Japan’s Schindler also saved thouands Archyvuota kopija 2012-12-05 iš Archive.is projekto”, Los Angels Times, March 20, 1994.
• Dina Porat, “The Holocaust in Lithuania: Some Unique Aspects”, in David Cesarani （ed.）,The Final Solution : Origins and Implementation, London, Routledge, 1994, pp.159-175.
• J.W.M. Chapman, “Japan in Poland’s Secret Neighbourhood War” in Japan Forum No.2, 1995.
• Ewa Pałasz-Rutkowska & Andrzej T. Romer, “Polish-Japanese co-operation during World War II ” in Japan Forum No.7, 1995.
• Takesato Watanabe, “The Revisionist Fallacy in The Japanese Media1-Case Studies of Denial of Nazi Gas Chambers and NHK’s Report on Japanese & Jews Relations Archyvuota kopija 2012-01-14 iš Wayback Machine projekto.”in Social Scienes Review, Doshisha University, No.59,1999.
• Sabine Breuillard, “L’Affaire Kaspé revisitée” in Revues des études slaves, vol.73, 2001, pp.337-372.
• Gerhard Krebs, Die Juden und der Ferne Osten, NOAG 175–176, 2004.
• Gerhard Krebs, “The Jewish Problem in Japanese-German Relations 1933–1945” in Bruce Reynolds (ed.), Japan in Fascist Era, New York, 2004.
• Jonathan Goldstein, „The Case of Jan Zwartendijk in Lithuania, 1940“ in Deffry M. Diefendorf (ed.), New Currents in Holocaust Reseach, Lessons and Legacies, vol. VI, Northwestern University Press, 2004.
• Hideko Mitsui, “Longing for the Other: traitors’ cosmopolitanism” in Social Anthropology, Vol 18, Issue 4, November 2010, European Association of Social Anthropologists.
• George Johnstone, “Japan’s Sugihara came to Jews' rescue during WWII” in Investor’s Business Daily, 8 December 2011.

Šaltiniai

1. „Japan's Abe seeks Baltic support against North Korea“ (anglų). AFP. 14 January 2018. Suarchyvuotas originalas 2019-07-29. Nuoroda tikrinta 14 January 2018.
2. Paminklas Japonijos diplomatui Čijunei Sugiharai
3. Tolerancijos žmogus Archyvuota kopija 2019-02-07 iš Wayback Machine projekto., Sugiharos Namai
4. Kaunas. Sugiharos ir Japonijos zenklai (2018), IMDB

Nuorodos

• Straipsnis ritoja.lt apie Čiunę Sugiharą

Vikiteka: Čijunė Sugihara – vaizdinė ir garsinė medžiaga