From Wikipedia, the free encyclopedia
Rožė – erškėčių (Rosa) genties dekoratyvinis augalas.
Kitos reikšmės – Rožė (reikšmės).| Rosa | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Rožė Perfect Moment | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Rožės dažnai laikomos dieviškumo, tobulo grožio, o raudonosios – meilės simboliu. Vakarų pasaulyje rožė laikoma kilmingiausia gėle. Jos atskirai ar puokštėse dovanojamos įvairiomis progomis.
Kultūrinių rožių žiedai būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žaliųjų rožių (Rosa 'viridis'). Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą.
Seniausi radiniai yra 32-35 mln. metų senumo fosilijos iš Kolorado Uolinių kalnų, kuriose matosi erškėčių lapelių atspaudai. Rožių sukultūrinimo vieta yra Kinija. Konfucijus (551–479 m. pr. m. e.) rašo apie rožių auginimą imperatoriškuosiuose Pekino soduose.
Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį. Romos imperijos laikais Italijoje rožės (Rosa canina, R. gallica, R. alba) augintos parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Po Romos imperijos žlugimo rožių kaip vaistinių augalų auginimas išliko tik vienuolynų soduose.
Karolis Didysis 794 m. savo Capitulare de villis vel curtis imperialibus nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tarp jų ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose.
Rožės buvo baltos arba rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje.
Didelę įtaką rožių veisimui padarė Napoleono žmona Josephine de Beauharnais, kuri surinko pirmąją rožių kolekciją.
Rožių kvepalai yra gaminami iš rožių aliejaus (kartais vadinamo rožių ataro), kuris yra lakiųjų eterinių aliejų mišinys, gaunamas distiliuojant garais susmulkintus rožių žiedlapius. Ši gamybos technika atsirado Persijoje[1] ir išplito po visą Arabiją bei Indiją, vėliau technika buvo pradėta naudoti Rytų Europoje. Bulgarijoje, Irane bei Vokietijoje populiariausios Damasko rožės. Kitose pasaulio dalyse gausiai randamas šimtalapis erškėtis. Kvepaluose naudojamas rožių aliejus yra skaidrus, šviesiai geltonos arba gelsvai pilkos spalvos. Jis yra ekstrahuojamas tirpikliu heksanu ir taip gaunamas tamsesnis aliejus (spalva gali varijuoti nuo tamsiai geltonos iki oranžinės). Išgauto aliejaus svoris gali būti nuo vienos trijų tūkstantųjų dalies iki šešių tūkstantųjų žiedų svorio; pavyzdžiui, vienam gramui aliejaus pagaminti reikia apie dviejų tūkstančių gėlių.
Pagrindinės rožių ataro sudedamosios dalys yra kvapnusis alkoholis, geraniolis, L-citronelolis bei rožių kamparas, bekvapė kieta medžiaga, sudaryta iš alkanų, kurie gamybos metu atsiskiria nuo rožių aliejaus.[2] β-damascenonas taip pat labai prisideda prie išgaunamo kvapo.
Erškėtuogės gali būti valgomos žalios, [3] taip pat iš jų galima gaminti džemą, marmeladą, uogienę, kisielių, sirupą, erškėtrožių sriubą ar plikyti arbatą. Jose gausu daug Vitamino C, PP, B1, B2, K. Erškėčių aliejus yra naudojamas įvairioje kosmetikoje, ar veido priežiūros produktuose.[4]
_bright.jpg)
Rožių vanduo turi savitą skonį ir yra naudojamas Artimųjų Rytų, Persų ir Pietų Azijos virtuvėje - ypač tinka gaminant lukumą(turkišką skanumyną), [5] chalvą, nuga\nugą. Iš rožių žiedlapių ir žiedpumpurių gali būti plikomos žolelių arbatos . Lapai ir nuplautos šaknys taip pat naudojamos arbatos gamyboje.[3] Indijos subkontinente gaminama saldi rožių žiedlapių uogienė vadinama gulkandu. Šioje pasaulio dalyje rožių vaisvandeniai yra tokie pat populiarūs kaip ir rožių skonio šaldyti desertai, pavyzdžiui tradiciški indiški ledai vadinami kulfi.[6][7] Prancūzijoje labai plačiai naudojamas rožių vanduo, kuris dažniausiai gaminamas iš rožių žiedlapių ekstrakto. Gėlių žiedlapiai (be balto ar žalio pagrindo), stiebai ir jauni ūgliai yra valgomi.[3] Norint suteikti maistui kvapo žiedlapiai dar naudojami kaip kvapioji medžiaga.[8][9] Jungtinėje Karalystėje plačiai paplitęs konditerijos gaminys susidedantis iš šokolado ir jį dengiančių kristalizuotų rožės žiedlapių.
Pagal Amerikos federalinį maisto, vaistų ir kosmetikos įstatymą, [10] yra tik tam tikros saugios rožės rūšys, veislės ir dalys:
Rožės naudojamos parfumerijoje. Smilkalai, gaunami iš rožių žiedlapių aliejaus, yra saldūs ir tonizuojantys. Rožių smilkalų kvapas veikia tarsi natūralus antidepresantas, atpalaiduojantis nervų sistemą. Rožių aromatas šalina melancholiją ir skatina susikaupti, įsiklausyti į savo kūno ir sielos impulsus.
Miegančios rožės pasižymi ilgu žydėjimo laikotarpiu, dažniausiai iki 2-3 metų. Toks žydėjimo laikotarpis pasiekiamas naudojant technologiją, kuri susidaro iš 3 etapų: rožės užauginamos įprastu būdu; nuskinta rožė įsisavina tam tikrą stabilizuojantį mišinį, kurį sudaro gamtoje yranti konservavimo medžiaga; konservavimo skystis (glicerolis) pakeičia gėlėje esantį vandenį.
Per ilgą laiką dėl savo grožio bei malonaus kvapo šis augalas tapo simboliu. Senovės Graikijoje rožė buvo siejama su deive Afrodite.[11][12] Epe „Iliada“ Afroditė išsaugojo Hektoro gyvybę naudodama „rožių nemirtingumo aliejų“,[13][11] o archajiškasis graikų lyrikos poetas Ibycus gyrė gražią jaunystę sakydamas, kad Afroditė jį slaugė „tarp rožių žiedų“.[14][11] Antrojo mūsų eros amžiaus graikų rašytojas Pauzanijas rožę siejo su Adonio istorija ir teigė, kad rožė raudona, nes Afroditė susižeidė ant vieno iš jos spyglių ir nudažė gėlę. Raudona nuo jos kraujo.[15][11] Senovės romėnų rašytojo Apulėjaus romano „Auksinis asilas“ vienuoliktoje knygoje yra scena, kurioje deivė Izidė, tapatinama su Venera, nurodo pagrindiniam veikėjui Liucijui, paverstam asilu, valgyti rožių žiedlapius iš rožių vainiko, kurį šventikas nešiojo religinės procesijos metu, kad atgautų savo žmogišką pavidalą.[12]
Po Romos imperijos sukrikščionėjimo rožė pradėta tapatinti su Mergele Marija. Rožės spalva bei tai, kiek rožių yra dovanojama, įgavo simbolinę reikšmę.[16][17][12]
Simboliai pagal spalvas:
Pagal rožių skaičių skiriami šie simboliai:
Rožės simbolis galiausiai paskatino sukurti rožančių krikščionybėje.[18][12]
Nuo 1400 m. pas pranciškonus atsirado Septynių Švenčiausiosios Mergelės Marijos džiaugsmų vainikinis rožinis,[12] o 1400–1500 m. kartūzai propagavo šventų paslapčių, susijusių su rožių simboliu ir rožių sodais idėją.[12]
Albrecht Dürer paveiksle „Rožių girliandų šventė“ (1506 m.) pavaizduota Mergelė Marija, dalijanti savo maldininkams rožių girliandas.[12]
Rožės yra mėgstama meno tema portretuose, iliustracijose, antspauduose, kaip ornamentai arba kaip architektūros elementai. Liuksemburge gimęs Belgijos menininkas ir botanikas Pierre-Joseph Redouté yra žinomas dėl savo akvarelių, kuriose gausu gėlių, ypač rožių.
Prancūzas Henri Fantin-Latour taip pat buvo produktyvus natiurmortų tapytojas, kurio meno kūriniuose dominuoja rožių motyvai. Rožė „Fantin-Latour“ buvo pavadinta menininko vardu.
Impresionistų, tarp jų Claude Monet, Paul Cézanne ir Pierre-Auguste Renoir, paveiksluose taip pat galima rasti rožių. XIX amžiuje menininkai Triesto miestą siejo su tam tikra reta balta rože, laikui bėgant ši rožė tapo miesto simboliu.[19] 1986 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė įstatymą, kuriuo siekiama sukurti rožę[20] – Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinę gėlę.[21]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
