Žolelių ir vaisinės arbatos

Žolelių ir vaisinės arbatos – gėrimai, gaminami užplikius įvairių prieskoninių, vaistinių augalų dalis, džiovintų vaisius, uogas bei jų lapus, pumpurus, stiebus, šaknis ir žiedlapius.

Džiovintos žolelės arbatai

Anglų kalboje šioms arbatoms įvardinti vartojamas atskiras žodis tisane, kilęs iš graikiško gr. πτισάνη = ptisanē. Taip jos atskiriamos nuo tea, kuriuo įvardijama tikroji arbata, gaminama iš kininio arbatmedžio lapų. Iš šių lapų gaminamos Juodosios, žaliosios ir kt. tipų arbatos.

Žolelių arbatos mėgstamos ir tose šalyse, kur auginami arbatmedžiai ir yra tvirtos „tikrosios“ arbatos tradicijos: Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Jos gali pakeisti arbatas tada, kai nepageidaujamas tonizuojantis teino poveikis.

Vakarų tradicija

Mėtų arbata

Iki kiniškos arbatos tradicijos paplitimo Europoje, žolelių arbatos buvo pagrindinis gėrimas. Žolelių arbatos patiekiamos tiek karštos, tiek šaltos. Dėl juose esančių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir organinų rūgščių, jos naudojamos liaudies medicinoje.^[1] Pastarosios gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, ramina nervų sistemą.^[2]

Arbatą iš augalų, turinčių mažai skoninių ir aromatinių medžiagų, gali būti aromatizuota žiupsneliu mėtų lapų, ramunėlių, čiobrelių, liepų, kraujažolių žiedais, dėti esencijų (aviečių, kriaušių, žemuogių). Vietoje arbatžolių galima vartoti įvairius šviežius ir džiovintus vaisius, uogas: avietes, žemuoges, juoduosius serbentus ir kitas tinkamai paruoštas augalų dalis: obelų lapus, rožių ir jazminų vainiklapius ir daugelį kitų. Arbatai puikiai tinka obuolių ir kriaušių džiovinimo atliekos (žievelės, sėklinės), taip pat vaisų bei uogų sulčių gaminimo atliekos. Jos karštai išdžiovinamos, kad truputį paskrustų, supilamos į dėžutes ir laikomos sausoje vietoje.

Rytų Azijos tradicijos

Korėjietiška miežinė arbata

Tolimuosiuose Rytuose žolelių arbatos irgi yra geriamos. Ypač jos mėgstamos korėjiečių virtuvėje. Tokios arbatos neretai gaminamos iš spragintų grūdų. Galimi įvairūs variantai:

• Iš miežių: (jap. mugicha, kor. 보리차 = boricha) – geriama karšta arba šalta. Šalta miežių arbata labai tinka karštomis vasaros dienomis
• Iš kukurūzų: ( kor. 옥수수차 = oksusucha) – pasižymi švelniu saldumu
• Iš ryžių: ( kor. 숭늉 = sungnyung) – skiriasi nuo japoniškos genmaičia, nes pastaroji sudėtyje turi žaliosios arbatos, o ryžiai naudojami tik kaip priedas;
• Iš miglinių šeimos augalo Coix lacryma-jobi: (kor. 율무차 = yulmucha, jap. 鳩麦茶 = hatomugicha)
• Iš grikių: (jap. 蕎麦 = sobacha)

Arbatos gaminamos iš kitų augalų. Tokios arbatos dažniausiai geriamos saldintos ir vadinamos "saldžiąja arbata" (甜茶). Žinomiausios iš jų:

• Iš chrizantemų: (kin. 菊花茶 júhuāchá) – naudojama ir kaip vaistas nuo peršalimo
• Iš hortenzijų porūšio: (jap. 甘茶 amacha) – tradiciškai geriama per Budos gimtadienį
• Iš ženšenio: (kor. 인삼차 insamcha) – tradicinė korėjiečių arbata
• Iš kvapiosios citrinos: (kor. 유자차 yujacha)
• Iš imbiero: (kor. sengamcha) – dažniausiai geriama su medumi
• Iš medaus: (kor. bolkulcha)

Kitos tradicijos

• Kinrožių arbata – naudojama Šiaurės Afrikoje;
• Rooibos – raudonoji arbata. Kilusi Pietų Afrikos Respublikoje;
• Matė – iš paragvajinio bugienio gaminama arbata. Kilusi Pietų Amerikoje.

Šaltiniai

1. „Tisane - Definition from the Free Merriam-Webster Dictionary“. Merriam-webster.com. 2012-08-31. Nuoroda tikrinta 2014-05-04.
2. „Žolelių arbatos: kokia gydo, o kokia geriau nepiktnaudžiauti“. „Lietuvos sveikata“. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.