Kino teatras
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kino teatras − pastatas ar patalpų kompleksas, kurio pirminė paskirtis yra rodyti kino filmus. Paprastai filmai rodomi specialiose kino salėse, projektuojant juos ant ekrano, tačiau plinta ir skaitmeniniai filmų formatai. Kai kurie kino teatrai integruoti į pramogų centrus su kavinėmis, žaidimų automatais, poilsio zonomis arba patys paversti tokiais centrais. Mažesnės, tik iš vienos patalpos susidedančios kino rodymo vietos kartais vadinamos tiesiog kino salėmis.
Pirmoji šaltiniuose užfiksuota kino peržiūra JAV įvyko 1894-ųjų birželį Ričmonde, Indianos valstijoje. Čarlzas Dženkinsas (Charles Francis Jenkins), naudodamas savo paties sukurtą projektorių – fantoskopą (angl. phantoscope), pademonstravo vaizdo įrašo rodymą savo šeimos nariams, draugams bei reporteriams. 1895 m. pabaigoje Dženkinsas ir jo partneris Tomas Armatas (Thomas Armat) patobulino fantoskopą ir rodė filmus naujų produktų bei technologijų parodoje – „Cotton States“. Fantoskopas vėliau buvo parduotas Tomui Edisonui (Thomas Edison), kuris pakeitė projektoriaus pavadinimą į „Edisono Vitaskopas“ (Edison‘s Vitascope). 1896 m. balandžio 23 d., Edisonas, naudodamas vitaskopą pradėjo demonstruoti filmus „Koster and Bial‘s“ muzikos rūmuose[1]. Vis dėlto, pirmoji, specialiai kino peržiūroms skirta salė buvo „Vitascope Hall“, įkurta Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje, 1896 m. liepos 26 d.
Vėlesnis Tomo Edisono verslo sprendimas buvo parduoti keletą vitaskopinių projektorių. Tai įvyko 1896 m. balandį ir gegužę. Bafalo mieste, Niujorko valstijoje, broliai Mičelas ir Mo Markai (Mitchell Mark, Moe Mark) įkūrė teatrą, pavadinimu „Edison‘s Vitascope Theater“, kurį pristatė publikai 1896 m. spalio 19 d. Prie jų prisidėjo ir Rudolfas Vagneris (Rudolf Wagner), kuris atvyko į Bafalą po kelerių metų darbo Edisono laboratorijose. Šis 72 vietų teatras buvo sukurtas specialiai filmų rodymui. Teris Ramzis (Terry Ramseye) savo knygoje „Milijonas ir viena naktis“ (A Million and One Nights (1926) [p.276]), pamini, kad tai buvo vienas pirmųjų nuolatinių ir išskirtinių kino teatrų. Bafalo laikraštyje, (1932 m. lapkričio 2 d. „Buffalo News“ numeryje) buvo rašoma, jog teatre buvo apie 90 vietų, o įėjimo mokestis buvo 3 centai. Teatras veikė dvejus metus ir buvo pirmasis nuolatinis, tikslingai įkurtas kino teatras pasaulyje. Kalifornijoje pirmas nuolatinis kino teatras buvo „Tally‘s Electric Theater“, atidarytas 1902 metais Los Andžele.[2]
Filmų ir kino teatrų pajamoms sparčiai augant, nepriklausomi steigėjai bei kino kompanijos įsitraukė į kuo įmantresnių ir patrauklesnių kino teatrų steigimo lenktynes. Viskas išaugo į unikalius architektūrinius darinius – kino sales, kurios turėjo prašmatnų dizainą, didžiulį ekraną ir, nuo 1953-ųjų pradžios, stereo garso sistemas. Kino teatrai buvo vienos iš pirmųjų vietų, kuriose buvo integruotos oro kondicionavimo sistemos. Jos leido lankytojams jaustis kur kas maloniau, ypač vasarą. 1931 m. buvo sukurtos kėdės, kurias buvo galima patogiai patraukti atgal, kad būtų patogu žmonėms, norintiems išeiti. Tokio tipo kėdės tapo standartu beveik visuose JAV kino teatruose.[3]
Kelios kino studijos, sukūrusios kino teatrų tinklus, pasiekė vertikalią integraciją. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose 5 didžiausi kino teatrų tinklai buvo valdomi kino studijų: „Paramount“, „Warner“, „Loewis“ (kuris priklausė „Metro-Goldwyn-Mayer“), „Fox“ ir „RKO“. 1948 m. JAV aukščiausiojo teismo įsakymu visi tinklai buvo panaikinti, siekiant palaikyti konkurencingą kino teatrų rinką.
Aštuntajame dešimtmetyje pradėjo plisti pornografijos kino teatrai, tačiau pigios video kasetės, skirtos žiūrėjimui namuose, privertė nutraukti veiklą daugelį šio tipo teatrų. Vėliau žmonėms paprasčiau ir patogiau tapo filmus žiūrėti namuose – filmai buvo rodomi per kabelinę televiziją, VHS kasetes, išleidžiami DVD. Devintajame dešimtmetyje filmų žiūrėjimo namie populiarumas nusmukdė kino teatrų paklausą, tačiau kino teatrų industrija į tai sureagavo ir ėmėsi veiksmų. Buvo pradėta kurti daugiau didesnių salių, gerinamos garso sistemos, suteikiama daugiau patogumo ir užtikrinama geresnė užkandžių bei gėrimų kokybė. Nepaisant to, didėjančios galimybes žiūrėti aukštos kokybės filmus namie toliau mažino kino teatrų populiarumą. Ši problema yra aktuali ir dabar, nes žmonės turi vis daugiau galimybių filmus kokybiškai žiūrėti namuose (HDTV, HD DVD, Blu Ray, namų kino sistemos ir kt.).
3D technologija leidžia žiūrėti filmus trimatėje erdvėje. Šiems filmams žiūrėti naudojami specialūs akiniai. Yra keletas 3D vaizdavimo metodų, pagrindiniai iš jų yra anaglifas (angl. anaglyph) ir poliarizuotas (angl. polarized). Anaglifas – tai metodas, kai dėvimi akiniai su raudonu ir mėlynu stiklais. Filmas modeliuojamas raudona ir mėlyna spalvomis, akys mato skirtingus vaizdus, o mūsų smegenys sukuria 3D efektą, tačiau šis metodas toli gražu nėra tobulas. Pagrindiniai šios technikos trūkumai – prastas spalvų išskyrimas, sunkiai įžvelgiamos detalės bei „vaiduokliavimas“ (angl. ghosting), kuomet vaizdas, turintis pasirodyti kairėje akyje, šmėžuoja ir dešinėje. Kur kas tobulesnis yra 3D metodas, naudojant poliarizuotus akinius, kurie leidžia vaizdą perteikti skirtingomis pozicijomis, t. y. vieni vaizdai perduodami horizontaliai, o kiti – vertikaliai.[4] Pirmieji 3D filmai pasirodė dar trečiajame XX a. dešimtmetyje. Žymesnis 3D filmų suaktyvėjimas buvo šeštajame dešimtmetyje ir dabar – dvidešimt pirmajame amžiuje.
IMAX yra plačiajuostė kino filmo projekcijos sistema. Juosta yra daugiau nei dešimt kartų didesnė nei tradicinis 35 mm kadro dydis, tuo pačiu ir jos vaizdo kokybė yra žymiai geresnė negu tradicinio filmo. IMAX sistemą naudojantys kino teatrai naudoja didesnius negu įprasta ekranus bei specialius projektorius. Standartinis IMAX ekrano dydis yra 22 m pločio ir 16 m aukščio, tačiau jie gali būti ir dar didesni.
IMAX sistema yra kanadiečių išradimas, todėl ir pirmasis šią sistemą pradėjęs naudoti kino teatras yra „Ontario Place“ Toronte, Kanadoje. 2012 m. rugsėjo mėn. duomenimis, pasaulyje buvo 689 IMAX kino teatrai, išsiskirstę per 52 šalis. Skaičiuojama, kad nuo pirmojo IMAX kino teatro atsidarymo 1970-aisiais metais, tokio tipo filmus yra matę jau daugiau nei milijardas žmonių.[5]
Tradicinis kino teatras paprastai apima auditoriją, kurioje eilėmis išdėstytos patogios kėdės, fojė su bilietų pardavimo mašinomis ar kasomis bei gėrimų ar užkandžių aparatus arba barus, kuriuose galima ko nors nusipirkti. Amfiteatrai kartais taip pat yra paverčiami kino teatras, pastatant ekraną priešais žiūrovų sėdimas vietas bei salėje įrengiant projektorių. Tokia amfiteatro transformacija rengiama rodant specialius pristatymus bei filmus. Tokio kino teatro požymius galima atpažinti ir viename seniausių Samuelio Rothafelo (Samuel Roxy Rothafel) kino teatrų.
Dauguma ankstyvųjų kino teatrų jau turėjo balkonus, kurie buvo kiek aukščiau nei dauguma salėje esančių sėdimų vietų. Salės gale dažniausiai būdavo kėdės, didesnės, platesnės ir minkštesnės už kitas salėje esančias kėdes. Vietos tokiose kėdėse taip pat kainavo brangiau. Dažnas ir įprastas kėdžių sustatymas nedidelio nuolydžio auditorijose – šachmatais išdėstytos kėdės. Tai leidžia žiūrovui jaustis laisviau, komfortabiliau ir nesiremti į priešais esančias kėdės. 1920 m. kino teatruose su plačiaekraniais monitoriais išpopuliarėjo „Stadiono susodinimas” – stačiai išdėstytos aukštyn kylančios kėdžių eilės, nusidriekdavo nuo pat ekrano iki stadiono lubų. Toks sėdėjimo būdas leisdavo žiūrovams matyti viską, kas vyksta priešais juos.
Kino teatruose kėdžių eilės salėse dažnai yra atskiriamos vienu ar dviem platesniais praėjimais kas maždaug 20 kėdžių. Tai leidžia žiūrovams lengviau pasiekti savo sėdimas vietas. Priklausomai nuo eilės pasvirimo kampo, praėjimai tarp kėdžių taip pat turi laiptelius. Senesniuose kino teatruose salės gale esančiose kėdėse buvo įmontuojamos lemputės tam, jog būtų lengviau tamsoje rasti savo sėdimą vietą. Taip pat, lemputėmis ženklinamas gali būti kiekvienas praėjimo takelio laiptelis bei posūkis, tam, kad būtų galima išvengti paklydimų ar užkliuvimų užtamsintose kino teatro salėse.
Multipleksai – dideli kino salių pastatai (10–30 ekranų), kuriuose yra ir kitų komercinės paskirties erdvių: barų, restoranų, parduotuvių ir pan. Kai kada skirstomi į multipleksus (2–16 salių) ir megapleksus (16 ir daugiau).
Kanada buvo pirmoji šalis pasaulyje, kuri pristatė kino teatrą su dviem kino salėmis. 1957 m. Kanados kino teatro savininkas Netas Teiloras (Nat Taylor) modernizavo „Elgin“ kino teatrą Otavoje – tai tapo pirmąja vieta, kur buvo siūloma žiūrėti dvi skirtingas filmų programas vienu metu. Po kurio laiko Teiloras, kuris yra laikomas multiplekso išradėju, Toronto „Eaton“ prekybos centre atidarė tuo metu didžiausią pasaulyje kino teatrą su 18 kino salių.[6]
Jungtinių Amerikos Valstijų multipleksų pionieriumi laikomas Stenlis Durvudas (Stanley Durwood), kuris 1963 m. suprato, kad tinkamai suderinęs filmų paleidimo laikus bei naudodamasis ta pačia įranga, gali vienu metu rodyti filmus skirtingose auditorijose. „Ward Parkway“ – prekybos centras Kanzase, Misūryje, kuriame buvo įrengtas pirmasis JAV multipleksas. Nuo 1960-ųjų multipleksai tapo įprastu reiškiniu ir didelė dalis kino teatrų buvo perprojektuoti taip, kad turėtų bent keletą kino salių ir tuo pačiu metu dalintųsi bendru fojė. Didžiosios kino teatrų salės buvo dalinamos į mažesnes dalis, o kartais net ir į mažesnius teatrus. 1970-aisiais didžioji dalis 1920-ųjų kino salių buvo paverstos multipleksais. Šiandien kino teatrai su viena sale beveik išnyko, o tie, kurie išliko, dažniausiai naudojami nepriklausomo ar mažo biudžeto kino peržiūroms, festivaliams ar kitiems renginiams.
Populiarūs filmai dažnai rodomi tame pačiame multiplekse, bet skirtingose salėse. Toks veiklos modelis sumažina siūlomų filmų įvairovę, tačiau pasiūlo daugiau galimybių žiūrovams, renkantis seanso laiką, ir leidžia kino teatrui daugiau vietų skirti rėmėjams. Dvi ar trys kino salės gali būti sukurtos padalinant vieną, jau egzistuojantį kino teatrą. Vis dėlto, naujai statomi multipleksai įprastai turi bent šešias ar aštuonias kino sales, o kartais net dvylika, keturiolika ar daugiau. Dideli multipleksai su 20 ar daugiau kino salių yra vadinami megapleksais. Deja, terminų naudojimas nėra visiškai apibrėžtas, jį apsunkina ir tai, kad Jungtinėje Karalystėje žodis „Megaplex“ tapo „Virgin Cinema“ prekės ženklu. Pirmuoju megapleksu įprastai laikomas „Kinepolis“ Briuselyje, Belgijoje, kuris atsidarė 1988-aisiais su 25 kino salėmis ir net 7500 sėdimų vietų. Pirmuoju nuo pamatų pastatytu megapleksu JAV tapo 1995-aisiais pastatytas „AMC Grand 24“ Dalase, Teksase.
Drive-in – tai vieta, kur filmai žiūrimi lauke, į specialią aikštelę priešais ekraną atvažiavus automobiliu. Filmai dažniausiai žiūrimi per priekinį mašinos stiklą, vis dėlto, kai kurie žmonės mieliau renkasi sėdėti lauke ar ant mašinos stogo. Garsas transliuojamas per mobilias kolonėles, įrengiamas stovėjimo aikštelėje arba FM radijo dažniu, kad žiūrovai galėtų klausytis automobilyje. Tokio tipo kino teatrai dėl gamtos sąlygų dažniausiai veikia tik sezoniškai ir po saulėlydžio. Drive-in formatas buvo atrastas JAV, kur tapo ypač populiarus 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose. Šiandien tokių kino teatrų JAV suskaičiuojama tik apie 400.
Kai kurie kino teatrai po atviru dangumi yra tiesiog sutvarkytos erdvės, kur žiūrovai sėdi ant kėdžių ar tiesiog antklodžių ir žiūri filmus, rodomus ant laikinai įrengtų kino ekranų ar net tam tinkamų pastatų sienų.
Kai kurie alternatyvūs filmų peržiūros būdai buvo ypač populiarūs praeityje. Devintajame deš. pasirodžius VHS vaizdajuostėms atsirado video salonai. Tai buvo maži kambariai, kur žmonės tiesiog žiūrėjo filmus per televizorių, dideliu ekranu. Tokie salonai buvo ypač populiarūs Sovietų Sąjungoje, kur platinimo įmonės lėtai taikėsi prie kintančių poreikių ir kino teatrai negalėjo rodyti tuo metu populiarių Holivudo ar Azijos filmų.
Filmai taip pat yra dažnai rodomi skrydžių metu per didelius ekranus visiems arba mažesnius, skirtus mažesnėms keleivių grupėms. Kartais oro linijų kompanijos taiko mokestį už ausines, kurios reikalingos norint girdėti filmų garsą. Filmai taip pat rodomi traukiniuose bei autobusuose.
Mažiausias kino teatras pasaulyje pavadinimu „Cabiria Cine-Cafe“ užima 24 m² plotą, bei talpina 18 žiūrovų. Jį pastatė Renata Karneiro Agostina da Silva (Renata Carneiro Agostinho da Silva) Brazilijoje 2008 m. 2010 m. sausį šis kino teatras buvo įtrauktas į pasaulio Gineso rekordų knygą.
Kino teatrai gali būti skirstomi pagal tai, kokius filmus arba kada juos rodo.
Įprastai vienas bilietas yra skirtas vienam kino filmui. Kartais du filmai gali būti žiūrimi už vieno kainą (dvigubas kinas) su pertrauka tarp jų. Atskiri bilietai trumpametražiams filmams būna retai. Dažniausiai trumpametražis filmas būna rodomas prieš vaidybinį filmą arba trumpametražiai filmai rodomi kartu vienas po kito, pvz., filmų festivaliuose.
Kino istorijoje daug kino teatrų jau yra parodę nemažai trumpametražių filmų prieš rodant vaidybinį filmą kino seanso metu. Tai gali būti netgi kronikos, veiksmo filmai ar trumpametražės komedijos, dokumentikos, miuziklai, pvz., „Looney Tunes“ ir „Mickey Mouse“ trumpos serijos buvo sukurtos tam, kad būtų specialiai rodomos prieš filmą. Kai kurie kino teatrai pradėjo rodyti tęstinius kino šou, kur tas pats filmas buvo rodomas visą dieną, žiūrovams ateinant ir išeinant kada jie nori. Kronikos ir dokumentikos, žinių apžvalga prieš kino filmus prarado įdomumą 1960 m., sulig televizijos populiarėjimu. Dabar populiariausia medžiaga prieš filmus dažniausiai yra komercinės bei reklaminės kilmės.
Tradiciniuose šių laikų kino teatruose prieš rodant filmus, rodomos komercines reklamos, filmų anonsai ir tik po jų rodomas pats filmą. Reklamos rodomos kiek anksčiau tam, kad žmonės, kurie nori išvengti jų peržiūrų, galėtų ateiti vėliau ir taip nevėluoti į filmą. Kai kurie kino teatrai daro pertraukas kino seansų metu. Tokiose šalys kaip Olandija, pertraukėlės filmo metu yra įprastas reiškinys, tuo tarpu Šiaurės Amerikoje to niekada nebūna, netgi ilgų filmų metu.
Pabaigoje ekrane rodant kūrybinės grupės sąrašą, žmonės jau gali išeiti iš kino salės net jam ir nepasibaigus – tai yra priimtina. Tokiu metu dažnai šviesos salėje jau yra įjungiamos. Kai kuriuose filmuose ekrane bėgant kūrybinės grupės žmonių vardams taip pat yra rodomos scenos iš filmo kūrimo, nepavykę kadrai arba kas nors nufilmuota specialiai tokiam rodymui.
Prieš įsivyraujant plačiaekranių erai, ekranai būdavo didelės užuolaidos, kurias apšviesdavo projektoriai ir buvo rodomi filmai. Kai kurie kino teatrai, kuriems pritrūkdavo užuolaidų, ekranus pasigamindavo netgi iš plastikinių plokščių.
Šiuolaikiniai gerai įrengti kino teatrai turi „vidinius” projektorius, kurie leidžia vienam ar daugiau projektorių ir garso įrenginių veikti tuo pačiu metu. Tokie projektoriai yra sujungiami elektroniniu arba mechaniniu būdu. Tokia įranga gali būti naudojama rodyti 3D filmams ar netgi įterpti kelis garso takelius į filmą vienu metu. Toks garsų sukibimas buvo naudojamas stereofoninėms garso sistemoms prieš pradedant naudoti magnetinį filmų įrašymą.
Kartais kino teatruose galima išvysti tiesioginę skaitmeninę transliaciją operos, koncerto ar kito renginio ar įvykio. Pavyzdžiui, visame pasaulyje jau vyksta reguliarios „Metropolitan” teatro operų transliacijas. Jas galima išvysti ir Lietuvoje, „Forum Cinemas“ kino teatruose.
Tam, kad gautų vietą kino salėje ir galimybę žiūrėti filmą kino lankytojas turi nusipirkti bilietą. Vietos kine paprastai būna dviejų tipų: laisvo pasirinkimo ir iš anksto numatytų sėdėjimo vietų .[7] Pirmuoju variantu kino žiūrovas nusipirkęs bilietą pats pasirenka savo sėdėjimo vietą jau būdamas kino salėje, o antruoju variantu žiūrovas perka bilietą su konkrečia sėdėjimo vieta kino salėje. Kino teatrai Šiaurės Amerikoje paprastai naudoja laisvo susėdimo sistemą, tuo tarpu Europoje beveik vienodai populiarios yra abi vietų padalijimo sistemos. Susėdus pagal iš anksto numatytų vietų sistemą, žmogus gali persėsti į kitą, laisvą vietą, jeigu jam taip yra patogiau ir niekas kitas nėra nusipirkęs bilieto į tą vietą. Tuo tarpu sėdant pagal laisvą sistemą visi žmonės perka vienodus bilietus ir būdami kino teatre patys išsirenka jiems patogią vietą, tačiau kartais žiūrovai gali būti priversti pakeisti savo vietą tam, kad vienoje vietoje galėtų atsisėsti kartu atėjusi kompanija ar pora.
Kino teatrų bilietų kainos dažniausiai būna skirtingos: bilietai pigiau parduodami mažesnio lankomumo metu ir yra brangesni tuomet, kai yra didesnis lankytojų skaičius. Paprastai kino salės būna pilnesnės savaitgaliais ir penktadieniais, tuo tarpu savaitės pradžioje žiūrovų yra žymiai mažiau. Todėl Australijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose valstybėse bilietų kainos savaitės pradžioje yra mažesnės. Dažniausiai ypatingos akcijos daromos antradieniais, kadangi šią dieną paprastai yra sulaukiama mažiausiai kino mėgėjų.[8] Taip pat kainos neretai yra mažesnės pirmadieniais ar sekmadienio rytais. 2010 m. vidutinė kino bilieto kaina JAV buvo 7,89 $.[9]
Bilietų kainos priklauso ne tik nuo kino rodymo laiko. Paprastai senjorai, vaikai ir studentai gali nusipirkti bilietus su nuolaida. Taip pat didieji kino teatrai, tokie kaip „AMC Theaters“, gali siūlyti mažesnes kainas dėl savo užimamos rinkos dalies ir populiarumo. Tokie teatrai dažnai siūlo ir įvairias lojalumo korteles, kaip „Forum Cinemas“ kino klubo narių kortelės, kurios leidžia lankytojams gauti įvairias nuolaidas ir specialius pasiūlymus. Pigesnius kino bilietus dažnai siūlo ir nebe naujus filmus rodantys kino teatrai. Besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija, populiarus kitoks bilietų kainų išskyrimas. Bilietų kaina priklauso nuo vietų atstumo iki ekrano – arčiau esančios vietos yra pigesnės, tuo tarpu toliau esančios – brangesnės.
Kino teatrai vis labiau pradeda siūlyti išskirtines vietas salėse, kuriose sėdintys žiūrovai yra nuolat aptarnaujami: nuolat pripildomos jų gėrimų stiklinės ir kukurūzų spragėsių pakuotės, taip pat siūlomas baro meniu ir netgi odinės kėdės. „Vue” kino teatro salės yra geras tokias paslaugas (dar vadinamas „auksine klase“) teikiančio kino teatro pavyzdys. Tokiomis paslaugomis savo klientus aprūpina ir britiškas kino teatras „Odeon”. Lietuvoje tokių kino salių paslaugų kol kas nėra.
Kai kuriais atvejais kino teatre gali būti taikomi amžiaus apribojimai. Tai reiškia, jog į kai kuriuos filmus asmenys yra leidžiami tik nuo tam tikro amžiaus arba su tėvų ar suaugusiųjų palyda. Atsakingos valdžios institucijos visus kino teatruose rodomus filmus prieš premjeras įvertina, nustato įvairius apribojimus ir išduoda leidimus rodyti. Kartais kuriamos net specialios filmo versijos tam, kad jis galėtų būti rodomas ir jaunesnei publikai.
Kino studijos/filmų platintojai JAV paprastai stengiasi išsiderėti kuo didesnį procentą nuo bilietų pardavimo pajamų pirmosiomis filmo rodymo savaitėmis tuo pačiu suteikdami didesnes pajamas kino teatrams iš vėlesnių filmo rodymų.[10] Tai daroma todėl, kad didžiausias filmo populiarumas yra tik jam pasirodžius. Pagal pirmųjų savaičių ar netgi pirmojo savaitgalio žiūrimumo rodiklius galima daryti išvadas apie būsimą filmo populiarumą visame pasaulyje (nes Holivudo premjeros dažniausiai vyksta JAV) bei būsimas pajamas iš filmo rodymo namuose (DVD) ar televizijose. Jei tik pasirodęs filmas buvo sėkmingas – jis bus sėkmingas ir populiarus ir toliau, tačiau jeigu filmas nesužibėjo tik pasirodęs – tikriausiai jis nebus populiarus ar itin pelningas ir ateityje.[11]
Vaikščiojimas į kino teatrus asocijuojasi su pasimatymais, kukurūzų spragėsių valgymu ir yra laikomas gana brangiu malonumu.
Kartais poros lankosi kino teatruose norėdamos pasimėgauti vienas kito kompanija intymioje aplinkoje. Tamsa kino teatro salėje užtikrina tam tikrą privatumą ir kuria lengvą įtampą, kuri daugelį porų žavi bei jaudina. Deja, buvimas kino salėje su kitais žmonėmis reikalauja tam tikro susilaikymo ir pagarbos jų atžvilgiu, tačiau tai daugelio porų nuo lankymosi kino teatruose nesustabdo. Atrama rankoms, esanti tarp kėdžių gali tapti trukdžiu kai kurioms poroms. Kartais kino teatruose būna „įsimylėjėlių kėdės“ – kėdės, skirtos dviem, neturinčios rankų atramų per vidurį. Daugumoje modernių kino teatrų įmontuotos kėdės, kuriose atrama rankoms gali būti pakeliama, jei kartu sėdinčiai porai ji trukdo, arba nuleidžiama, jei reikia pasidėti gėrimus ar maistą. Kai kuriuose kino teatruose, pavyzdžiui, „Parkway“ kino teatre, esančiame Oklando mieste, Kalifornijoje, norint, jog lankytojams būtų itin patogu, yra pastatytos sofos.
Kino teatruose dažniausiai galima nusipirkti įvairių užkandžių bei gėrimų. Populiariausi yra kukurūzų spragėsiai, gaivieji gėrimai, bulvių traškučiai bei įvairūs saldumynai. Nors užkandžiai sudaro tik 20 % kino teatro įplaukų, tačiau jų pelningumas – 40 %.[12][13]
Kartais gali būti draudžiama į kino teatrus atsinešti savo užkandžius bei gėrimus tam, jog kino teatrai užsidirbtų iš vietoje su antkainiu parduodamų prekių, daug brangesnių nei netoliese esančiose parduotuvėse. Kai kuriuose kino teatruose yra draudžiama užkandžiauti pačioje kino salėje, o siūloma tai daryti kino teatro fojė, tuo tarpu kituose kino teatruose valgymas pačioje kino salėje yra itin palaikomas bei skatinamas. Tam sukuriami ant rankų atramų esantys gėrimų laikikliai ar vietoje parduodamos didelės porcijos kukurūzų spragėsių bei gaiviųjų gėrimų. Kino teatruose parduodamas maistas yra nesveikas ir tai plačiai aptariama jau daugelį metų. „Sony Pictures“ savininkas Maiklas Lyntonas (Michael Lynton) griežtai pasisako prieš nesveiko maisto pardavinėjimą kino teatruose ir siūlo tam sveikesnes alternatyvas, tokias kaip riešutus, skrudintus dribsnius su medumi ar džiovintas daržoves.
Dažniausiai didžiausią žiūrovų nepasitenkinimą kelia telefoniniai skambučiai seansų metu, tačiau tai ne vienintelė priežastis, galinti įplieksti konfliktus. Pavyzdžiui, viename Merilendo valstijos kino teatrų filmas „Alisa stebuklų šalyje“ turėjo būti sustabdytas dėl to, jog seanso metu įsivyravo stiprus konfliktas. Jis prasidėjo, kuomet viena paauglė sąmoningai uždėjo koją ant kėdės prieš save, kurioje sėdėjo mažametis vaikas. Vaiko tėvas supykęs taip įsiaudrino, jog vietos policijos buvo išvestas iš kino salės.
2011 metų vasario mėnesį Latvijoje, filmo „Juodoji gulbė“ metu, vienas vyras buvo nušautas, kaip buvo teigiama dėl to, jog per garsiai valgė savo kukurūzų spragėsius.[14]
2008 m. liepos 18 d., filmas „Tamsos riteris“ turėjo būti nukeltas valandai dėl to, jog įsiplieskė aršios kovos dėl vietų kino salėje užsiėmimo. Kadangi situacija darėsi panaši į riaušes, turėjo būti iškviesta policija viskam suvaldyti.
Lietuvoje kinas pirmą kartą parodytas 1897 m. liepos 3 d., Vilniaus Botanikos sodo koncertų salėje. Buvo rodomas Tomo Edisono „gyvosios fotografijos“ seansas. Tuomet bilietai nebuvo labai pigūs, tačiau kinas susilaukdavo nemažo žmonių susidomėjimo. Deja, kino teatrų tuo metu dar nebuvo ir filmai buvo rodomi ant senos baltos drobės, pakabintos ant sienos atsitiktinėse patalpose, sandėliuose ar kluonuose. Tokių keliaujančių kino teatrų buvo palyginus daug, norint tokį surengti, tereikėjo nusipirkti kino projekcijos aparatą ir juostų. Taip 1914 m. po Lietuvą sėkmingai keliavo filmų rodytojas vilnietis knygnešys Kaminskas.[15]
Pirmasis kino teatras Lietuvoje buvo „Iliuzija“, atidarytas 1905 m. Vilniuje, Didžiosios gatvės kiemelyje esančiame name. Susidomėjimas kinu buvo labai didelis, 1907 m. Kaune atsidarė kino teatrai: „L.Boviu“, „Oazė“, o 1907–1911 m. kino teatrai jau veikė ir Šiauliuose, Druskininkuose, Telšiuose, Jurbarke, Marijampolėje ir kituose miestuose. Vilniuje 1908 m. dabartiniame Gedimino prospekte buvo atidarytas kino teatras „Fantazija“ – tai buvo pirmasis specialiai kinui skirtas pastatas. Kaimuose ir nedideliuose miestuose kinas buvo rodomas daržinėse, parapijų salėse. Buvo rodomi ne tik trumpametražiai filmukai, bet ir kino kronika bei mokslinės juostos. Remiantis ano meto statistika, 1912 m. visuose Vilniaus kino teatruose parduota 380 tūkst. bilietų. Daugėjant žiūrovų skaičiui, brango bilietai, 1922 m. už pirmosios vietos bilietą mokėdavo 50–60 centų, po metų kainos padvigubėjo.
I pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką ir kino teatrų tinklo plėtotėje: vokiečių okupacijos metais jie buvo uždaryti, po karo jų būklė buvo prasta: kinas rodomas senuose ir netvarkytuose pastatuose, projektoriai nuolat gesdavo, žiemą teatrų niekas nešildydavo.[16] 1940 m. Lietuvoje jau buvo 40 kino teatrų.
Sovietmečiu pastatyti žymesni kino teatrai:[17]
2012 m. lapkritį Lietuvoje veikė 27 kino teatrai, kurių 11 gebėjo filmus rodyti 3D formatu.
Seniausias veikiantis Lietuvoje yra „Romuvos“ kino teatras Kaune. Daugiausiai (6) kino centrų valdo Suomijoje įkurtas „Forum Cinemas“: du Vilniuje ir po vieną Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje (viso 38 kino salės).
Vilniuje veikia Lenkijos kino operatorius „Multikino“, Kaune – „Cinamon“. Mažesnių kino centrų yra Visagine, Palangoje, Varėnoje ir kitur.
1965–2002 m. veikė kino teatras „Lietuva”.
Iki 2000 m. gausiai lankytas, buvo įdiegta moderni technika. Jame vyko „Kino pavasaris“, „Reklamos naktis“, regioniniai kino festivaliai. Apsilankė keliasdešimt žymių kino industrijos atstovų.
Didžiausias kino teatras Lietuvoje (iki 2 294 žiūrovų). Statyba truko 10 mėnesių, kainavo >40 mln. litų. Įrengta moderni vaizdo ir garso technika: didžiausias šalyje kino ekranas (plotas – 184,8 m²), įrengta „Dolby” garso įranga, po 250€ kainavusios kėdės.[18]
Pirmasis Lietuvoje 7 salių kino centras „Multikino“, talpinantis 1600 žiūrovų, Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Ozas“, atidarytas 2010 m. spalį. Jis priklauso antram pagal dydį Lenkijos kino centrų operatoriui „Multikino S.A.“, valdančiam 21-ną kino centrą 15-oje Lenkijos miestų, vieną Latvijoje, Rygoje, ir vieną Vilniuje. Šio kino teatro išskirtinumas Lietuvoje – visose salėse įrengta audio sistema „Dolby Digital Martin Audio“. Kokybę ir komfortą taip pat užtikrina kino projekcinė įranga „Barco“. Visose salėse yra instaliuoti 35 mm projektoriai, o keturiose salėse – skaitmeninio kino projektoriai „Dolby 3D Digital Cinema“ [19].
1963 m. atidarytas kino teatras „Planeta“. 1993 m. reorganizuotas į Vilniaus kino centrą, o 1997 m. pervadintas į „Skalvijos“ kino centrą. Iki 2002 m. kovo veikė 2 salės. 2002 m. balandį pakeista veiklos koncepcija.
Nuo 2003 m. „Skalvijos“ kino centras kasmet rengia Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF).
Kino centras bendradarbiauja su Goethe’s institutu, Lenkijos institutu Vilniuje, Prancūzų institutu Lietuvoje, periodiškai rengia edukacinio pobūdžio peržiūras, kuriose rodomi skirtingų šalių filmai originalo kalba.[20]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
