From Wikipedia, the free encyclopedia
Antanas Samuolis (1899 m. birželio 3 d. Puišiuose, Raseinių raj. – 1942 m. vasario 9 d., palaidotas Leisino kapinėse) – Lietuvos tapytojas, vienas talentingiausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio jaunosios kartos atstovų.
 |
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
Septynerius metus trukusi jo kūryba paliko žymų pėdsaką lietuvių tapyboje, praturtino ją dramatiškais vaizdais. Tapė kasdienišką, nenudailintą darbininko gyvenimą bei jo aplinką.
Antanas Samuolis gimė Raseinių rajone, Puišių kaime, keliaujančio po Lietuvą darbininko Vincento Samulevičiaus šeimoje. 1900 m. Samulevičiai apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje, kur aštuonių asmenų šeima vertėsi vargingai iš tėvo, sirgusio džiova, atsitiktinio uždarbio ir nedidelio daržo. 1913 m. Antanas Samuolis baigė dviklasę berniukų mokyklą ir pradėjo dirbti. Ilgai Samuoliai Lietuvoje negyveno. Po Pirmojo pasaulinio karo šeima pasitraukė į Rusiją ir iki 1918 m. gyveno Maskvoje. Būsimasis tapytojas lankė specialią pradžios mokyklą geležinkelininkų vaikams. Tėvas dirbo arklidėje ir 1917 m. mirė nuo kaulų tuberkuliozės. Maskvos Tretjakovo galerijoje būsimasis dailininkas susipažino su rusų tapyba; jam didelį įspūdį padarė M. Vrubelio paveikslai. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, Samuolis buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje tarnavo dvejus (1919–1921) metus. 1920 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, mokėsi Justino Vienožinskio tapybos studijoje, dalyvavo statant naujus mokyklos rūmus.[1]
Dėl lėšų trūkumo Samuoliui mokytis buvo sunku – trūko dažų, teptukų, drobės, kurių neretai teko skolintis, bet jo talentą iš karto pastebėjo studijų draugai, J. Vienožinskis. Patekęs į Kauno meno mokyklos aukštąjį skyrių, Samuolis „pradžioje buvo bepasimetąs, nusivylęs savo sugebėjimais, pamatęs, kad jo kaimynai studentai tarytum mikliau tapo negu jis. J. Vienožinskis laiku taikliai atstatė jo pasitikėjimą ir nukreipė eiti savo keliu“ – taip atsiminimais apie A. Samuolio studijas pasakojo P. Aleksandravičius.
Samuolis dalyvavo tiek Nepriklausomųjų dailininkų draugijos, tiek „Ars“ grupės parodose ir susilaukė pelnyto pripažinimo tų, kurie profesionaliai suprato tapybos uždavinių specifiką, pritarė naujam dailės judėjimui. Jau 1931 m. tapybos talentą pastebėjo V. Cvirka. Tačiau Samuolį aštriai kritikavo dailės snobai, priešiškai nusiteikę prieš viską, kas buvo nauja ir pažangu mene. V. Vizgirda prisimena, kad Samuolio pirmieji darbai „daug ką tik juokino“.
Samuolis dalyvavo Pirmoje ir Antroje rudens dailės parodose, lietuvių dailės parodose Rygoje ir Taline. 1937 m. latvių kritika pažymėjo Samuolio kūrinių „Peizažas“, „Autoportretas“, „Girtuoklis“ meninį raiškumą, nacionalinį charakterį.
Dailininkas pasireiškė ir visuomeninėje veikloje. 1932 m. ir 1935 m. jis buvo išrinktas į Nepriklausomųjų dailininkų draugijos vadybą. 1936 m. su dailininkų ir rašytojų grupe Samuolis lankėsi Tarybų Sąjungoje.
Amžininkai atsiminimuose dažnai mini Samuolį žavėjusis Van Gogo gyvenimu ir kūryba. Tai iš dalies matyti jo tapybos tematikoje, kartais ir stiliuje. Šiuo atžvilgiu galima rasti analogijų tarp Samuolio ir V. Eidukevičiaus – abu tapytojai skurdo, buvo vieniši, nepripažinti, abu žavėjosi Van Gogo kūrybine asmenybe. Samuolio paveikslų nepirko ne tik piniginga Kauno miesčionija, bet sąlyginai mažai jo darbų įsigijo ir M. K. Čiurlionio galerija. 1934 m. galerija nusipirko Samuolio „Portretą“, 1936 m. – „Girtuoklį“ , 1937 m. – „Peizažą“.
J. Vienožinskis dar anuomet rašė: „Keistas reiškinys. Apsukrieji, bet ne gabieji gauna užsienines stipendijas, kad po kelerių metų nustoję ir to, ką dar jaunoje sieloje turėjo, o vienas talentingiausių mūsų tapytojų – A. Samuolis – dėl savo kuklumo turi Kauno landynėj merdėti, belaidodamas savo džiaugsmingas svajones“. 1929 m., sveikatai pablogėjus, Samuolis gydėsi Varėnos sanatorijoje, 1936 m. rudenį Raudonojo kryžiaus sanatorijoje Panemunėje prie Kauno, vėliau išvyko į Šveicariją.
Dailininko motina Kaune sirgo vėžiu, namiškiai tai nuo jo slėpė. Dėl susikomplikavusių tarptautinių santykių niekas negalėjo nusiųsti pinigų į Šveicariją. 1941 m. gegužę imta tvarkyti dokumentus dėl Samuolio grįžimo į Lietuvą, bet birželį, nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ryšiai tarp Lietuvos ir Šveicarijos visiškai nutrūko.
1942 m. vasario 9 d. Samuolis mirė. Jis buvo palaidotas Leisino kapinėse.[2][3]
A. Samuolis neturėjo lėšų samdytis pozuotojų, tad pasitenkindavo kūryba iš atminties ir iš gamtos – tapė peizažus, artimųjų portretus ir natiurmortus – tuos kantriausius modelius, kuriuos sustatydavo savo kambaryje iš nesudėtingų buities reikmenų. Vaizduodavo ir liaudies skulptūrėles – jų turėjo nemažą rinkinį, jomis žavėjosi. Be to, natiurmortai leido Samuoliui laisvai spręsti spalvines problemas. „Natiurmortas su šventyklėle“ buvo sukurtas dar Meno mokykloje, tapytas toniniu principu. Pagrindinis dėmesys skiriamas mažosios liaudies architektūros statiniui.
Tapytojas poetizavo paprastus buities daiktus. Taip atsirado „Natiurmortas su kėde“, „Natiurmortas su pieno stiklainiu“ ir „Natiurmortas su gėlėm“(visi apie 1930 m.), kuriuose matome duoną, peilį ir kitus kasdieninius daiktus.
Tipiškas yra dailininko formavimosi metų „Natiurmortas su dievuku“ (1931 m.). Paveiksle pabrėžiamas neramus ritmas, tapoma didelėmis dekoratyvinėmis spalvinėmis plokštumomis, vengiama detalių: net medinės skulptūrėlės veidas – kaip viena dėmė. Tamsesnio, dramatiškesnio kolorito „Natiurmortas su veidrodžiu“. Samuolis atsisakė dekoratyvaus vaizdavimo ir konstruktyvią formą pakeičia virpančiu tapymu, vos pastebimais pustoniais. Todėl daiktai paveiksle čia sužvilga ryškia šviesa ir spalva, čia vėl skęsta skaidriame šešėlyje. Gana skirtingus vaizdavimo būdus Samuolis sumaniai sulydė į meninę visumą „Natiurmortas su obuoliais ir gilėmis“ (1934–1935 m.): kompozicija racionali, o koloritas, tapysena emocionalūs. Liaudies skulptūra Samuoliui buvo atspirties taškas ne tok kūrybos pradžioje; supratęs jos humaniškumą ir estetinę vertę, vėliau dailininkas sėkmingai rėmėsi ja visoje savo kūryboje.
Paskutiniais kūrybos metais (1935–1937 m.) dailininkas mažiau tapė natiurmortų – jį daugiau domino peizažas, žmogus. Samuolis yra sukūręs ir vieną spalvingą interjerą, kuriame pavaizduotas jo kambarėlis Žaliakalnyje. „Kambarį“(1934 m.) dailininkas kūrė beveik tokiu pat principu, kaip ir natiurmortus: jam nerūpėjo erdvės įspūdis, daiktų materialus apčiuopiamumas, šviesos šaltinis ir pan. Samuolio paveiksle vyrauja kontrastų harmonija: sodrūs rudi tonai (grindys, lova) priešpastatomi ryškiam, spalvingam geltonos staltiesės ir violetinės sienos koloritui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Samuolio „Kambarys“ jaukus ir linksmas, bet, įsigilinęs į paveikslą, suvoki: būtis čia tragiška. Nerimą, net skausmą išreiškia aitrios geltonos, rausvos ir kitų spalvų derinys, nervingas potėpis, kambario ankštumas; nebetiki giedromis spalvomis, o jauti slegiančią izoliaciją, vargą.
Nedaug peizažų paliko Samuolis, tenutapė gal dešimt, bet už tai kiekvienas – iš jų šedevras. Jo peizažus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni tai jo vargano priemiesčio, kur dailininkas gyveno, vaizdai, kiti ekspresyvūs kaimo reginiai. Jau „Priemiestis“ (apie 1930–1931) aiškiai rodo, ko siekė Samuolis pirmojo tipo paveiksluose: didelėmis, apibendrintomis, sugeometrintomis spalvinėmis masėmis, grynai koloritu atskleisti paprasto motyvo grožį „Baltoji obelis“ (1931–1932) – ne tik Samuolio peizažinės kūrybos viršūnė, bet ir vienas geriausių gamtovaizdžių Lietuvos tapyboje. Paveikslo centre – pavasarį baltai nudažyta obelis, pasipuošusi melsvai žalsva sprogstančia lapija, skleidžianti giedrą gamtos atbudimo nuotaiką, visam kūriniui teikianti mažorinį atspalvį. Autorius neatsisakė ir dramatiškų sąskambių: prie statinės palinkusi moteris, raudoniu degantis namas, sunkūs, rusvi žemės masyvai. Nutapęs nemaža „grynosios gamtos“ peizažų, 1935 m. Samuolis vėl grįžo prie „Baltosios obels“ motyvo: tai „Ruduo“. Ir šį kartą didžiąją paveikslo dalį užima peizažas; aukštas horizontas abu kūrinius daro monumentalius, didingus. Bet vietoj sulapojusios obels – juodas kamienas, grėsmingai į šalis styrinčios šakos. Gamta traktuojama nervingiau, rusvai juoda žemė su priemiesčio sodais ir daržais lyg labiau surimtėjusi, liūdnesnė, tarytum primena paties dailininko būtį.
Keliaujant po Vandžiogalos apylinkes, seni ir apleisti dvarų sodai kėlė Samuoliui pasigėrėjimą. Jis sakydavo, kad dabar gamta padarė juos natūraliais ir vertais menininko teptuko. Jo svajonė buvo kokiame nors suirusiame „palociuje“ įsitaisyti atelje, o apleisti parkai būtų jo tapybos geriausi gamtovaizdžiai“.
Vienas ankstyvųjų A. Samuolio portretų yra „Senelė“ („Senelės portretas“, apie 1926 m.). Jau šiame kūrinyje jaučiasi tapytojo potraukis deformuoti ir tipizuoti žmogų: stambus liemuo, trumpos kojos, ilgos išraiškingos rankos. Veidas geraširdiškas, su miela šypsena. „Senelę“ jaunasis Samuolis kūrė lengvu potėpiu, „akvareliškai“, panaudodamas savo mokytojo J. Vienožinskio puoselėtą minkštą sezanišką pustonių tapybą. Samuolis vengė natūralistiškai kopijuoti gamtą, ją dailinti. Jei portretas, kuo nors nepatraukdavo tapytojo, jis nuimdavo jį, apsukdavo ir kitoje drobės pusėje pradėdavo naują paveikslą, paprastai natiurmortą, kuris nevaržydavo meninio temperamento. Samuolis nemėgo išoriškos, idealizuotos harmonijos ir V. Vizgirdos portrete „Dailininkas“ griebėsi aktyvaus grotesko: prieš mus žmogus su viena akimi, didžiule nosimi ir ilgais pirštais.
Gyvendamas darbininkų priemiestyje, Samuolis gerai pažino jų buitį, rūpesčius. Ne lengvesnis buvo ir gausios Samuolių šeimos gyvenimas – skurdas, ligos, mirtis čia buvo dažnas svečias. Kilęs iš proletarų, pats valgęs rupią duoną, nuo pat jaunystės Samuolis juto neapykantą buržuazijai, nekentė Kauno mieščionijos bukumo ir mylėjo paprastą darbo žmogų. Tai akivaizdu figūrinėse dailininko kompozicijose. Dar mokydamasis Kauno meno mokykloje, Samuolis svajojo pavaizduoti Kauno medinių kvartalų gyventojus – darbininkus: „Noriu nutapyti einančių į darbą darbininkų būrį, parodyti jų skurdą, nuovargį, o drauge ir jų jėgą“. Darbo žmogų tapytojas vaizdavo dramatiškai, su nuoširdžia užuojauta, buržuaziją – su aštriu sarkazmu, ironiškai, groteskiškai. Vienas ankstyvųjų figūrinių paveikslų „Skurdas“ (1925–1926 m.) primena tiek paties dailininko tėvo – darbininko, tiek ir visos šeimos nedalią: alkanas sėdi prie stalo, ant kurio tuščias dubuo… Šalia stovi skurdo iškankinta moteris su kūdikiu. Darbininko rankose suspaustas peilis, bet duonos nėra. Ankstyvieji Samuolio figūriniai paveikslai lengvos pilkšvos gamos, jaučiama J. Vienožinskio įtaka; didelėmis, dusliomis spalvinėmis plotmėmis siekiama emocinio poveikio. Kartu ryšku konstruktyvumas, dekoratyvi architektonika. Tai būdinga „Darbininko šeimos poilsiui“, „Balionėlių pardavėjui“. Pastarajame paveiksle neįprastai vaizduojamas socialinis motyvas: prie sukrypusios lūšnelės buitiški reikmenys (dubuo, didelis butelis) ir varganas balionėlių pardavėjas, atėjęs už smulkų pinigą pasiūlyti tokiems pat skurdžiams nebrangų džiaugsmą. Viliojimai, įvairiomis ryškiomis spalvomis plevėsuoja balionėliai – džiaugsmo miražas. Dominuoja bendra šviesos ir šešėlio konstrukcija – žmogaus veidas tik eskiziškai nubrėžtas. Samuolio paveikslas „Girtuoklis“ – tai ne šiaip portretas, o žmogaus likimo tragiškas pasakojimas. Dailininkas vaizduoja degradavusį žmogų, kuris kaulėtais ligonio pirštais laiko degtinės butelį, vildamasis rasti prieglobstį nuo kasdieninio vargo. Tai tipiškas „charakterio“ portretas; nelaimingo žmogaus charakteristika. Veidas nutapytas „skulptūriškai“ – atrodo, lyg jis būtų išdrožtas iš medžio. Portreto spalvinė skalė taupi, rausva veido gama dera prie gelsvo fono. Dailininkas taip pat vartoja ir kontrastingas šaltas spalvas – žalią, mėlyną, kurios leidžia geriau pajusti šių spalvų pustonius. Dailininkui, kuris visada ieškojo atramos realioje aplinkoje, spekuliatyvinėje, simbolistinės minties kūryboje reikšmingesnių meninių rezultatų pasiekti nepavyko. Samuolis troško didelio, nesenstančio meno. Dailininkas yra pasakęs: „Neverta žmogui dėl materialinių gėrybių gyventi, o reikia siekti, ko nors pastovesnio, kas amžiams išlieka, kas įneša ką nors naujo į žmonijos kultūrą. Gal tai tik siaura kultūros sritis, bet dailė, tapyba – mano gyvenimo tikslas“.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
