Antanas Kučingis

Antanas Kučingis (tikroji pavardė Kučinskas; 1899 m. spalio 18 d. Mauručiuose – 1983 m. liepos 7 d. Kaune) – Lietuvos dainininkas (bosas), karininkas (majoras), karo topografas, politinis kalinys.

Antanas Kučingis
Gimė	1899 m. spalio 18 d. Mauručiai, Veiverių seniūnija Marijampolės apskritis
Mirė	1983 m. liepos 7 d. (83 metai) Kaunas
Palaidotas (-a)	Romainių kapinėse
Tėvas	Simanas Kučinskas
Sutuoktinis (-ė)	Marija Magdalena Ambrasaitė-Kučingienė
Vaikai	Algimantas Kučingis, Rasa Šleinienė
Veikla	dainininkas, karininkas, karo topografas, politinis kalinys

Pasak pirmojo operos boso partijų atlikėjo, pedagogo ir režisieriaus Petro Olekos, „Lietuvos bosų karalius“.

Biografija

1919 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Mokytojavo Balbieriškio, Kunigiškių mokyklose. Už antivokišką veiklą suimtas ir kalintas Vilkaviškyje, vėliau Marijampolėje. 1916 m. pavyko pabėgti, apsigyveno ir iki 1918 m. mokytojavo Musninkuose, Vilniaus krašte. 1918 m. baigė mokytojų kursus Širvintose.

Nuo 1919 m. birželio 20 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Atskirajame Panevėžio batalione. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. 1919 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į KAM butų skyrių. 1920 m. spalio 17 d. baigė Kauno karo mokyklą (III laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. Buvo perkeltas į Alytų. 1922 m. grįžo į Kauną, sukūrė šeimą.

1923–1937 m. dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Topografijos skyriuje. Karinę tarnybą derino su menininko polinkiais. 1925 m. sausio 8 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1929 m. vasario 1 d. perkeltas į Generalinio štabo valdybos Karo topografijos skyrių. 1929 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1931 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1934 m. sausio 25 d. įskaitytas į topografijos specialybės karininkus. 1936 m. rugsėjo 8 d. suteiktas majoro laipsnis. 1937 m. rugsėjo 7 d. paleistas į topografijos karininkų atsargą.

1923–1927 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje (Aleksandro Kutkaus dainavimo klasė). 1924–1944 m. Valstybės teatro solistas. Gastroliavo Paryžiuje (Prancūzija), Stokholme (Švedija), Prahoje (Čekija), Helsinkyje (Suomija), Rygoje (Latvija). Būdamas garsiu, visuomenės pripažintu Valstybės teatro solistu, mėgo atostogauti tėviškėje ir dažnokai, ypač per atlaidus, giedoti Veiverių bažnyčioje. 1930 m. sulietuvino pavardę ir tapo Kučingiu.^[1]

Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944–1948 m. Valstybinio operos ir baleto teatro solistas. 1945 m. suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas. 1947 m. įsitraukė į rezistentų gretas, teikė žinias Tauro apygardos pogrindžio leidinio „Laisvės žvalgas“ redakcijai, Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys. Kalvaičio slapyvardžiu pasirašė memorandumą JTO, reikalaujant nutraukti Lietuvos okupaciją.^[2]

1948 m. vasario 10 d., po konflikto su Kipru Petrausku, buvo suimtas ^[3], SSRS Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Mordovijos, Kemerovo ir Omsko srities lageriuose. Lageryje dainavo kalinių rengiamuose koncertuose. Iš Lietuvos buvo ištremti beveik visi A. Kučingio artimieji: 78 metų tėvas pateko į Altajaus kraštą (1949 m. ten mirė), motina su seserimi – į Tomsko sritį, duktė Rasa su vyru – į Krasnojarsko kraštą, sūnus Algimantas kalėjo Vorkutos lageryje. Žmona Marija slapstėsi Suvalkijoje, sunkiai dirbdama pas ūkininkus, kol pavyko gauti mokytojos darbą Verpenos mokykloje.

1956 m. A. Kučingis buvo paleistas iš lagerio, nuo kovo 1 d. iki birželio 30 d. dirbo Omsko filharmonijoje. 1956 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą. Jo grįžimas iš lagerių ir po to surengtas autorinis koncertas Kauno sporto halėje buvo labai reikšmingas įvykis Kauno ir visos Lietuvos visuomenės tautiniame ir kultūriniame gyvenime. 1957–1961 m. Vilniaus valstybinio operos ir baleto teatro solistas. 1961 m. išėjo į pensiją. 1961–1970 m. dainavo Kauno muzikiniame teatre. Nemažai koncertavo, dažnai jam akompanuodavo anūkė Jūratė Šleinytė. 1977 m. Virgilijaus Noreikos pakviestas, dar kartą dainavo Mefistofelį Operos ir baleto teatre.

Mėgo lankyti spektaklius. Kartą 1979 m. vakare prieš savo 80-mečio jubiliejų grįždamas namo buvo žiauriai sumuštas. 1983 m. liepos 7 d. mirė, palaidotas Romainių kapinėse.^[4]

Kūryba

Surengė solinių koncertų. Dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas (Liudvikas van Bethovenas. Kristus Alyvų kalne, Georgas Frydrichas Hendelis. Mesijas, Jozefas Haidnas. Pasaulio sukūrimas, Volfgangas Amadėjus Mocartas. Requiem), liaudies ir kompozitorių dainas, romansus. Dainavo operos spektakliuose 1935 m. Klaipėdos teatre, 1936 m. operos ir baleto teatre „Estonia“ Taline, 1937 m. Prahos nacionaliniame teatre, 1939 m. Maskvos Didžiajame teatre, koncertavo Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje. Turėjo puikų balsą, jo vaidybai buvo būdingas išraiškingumas, dramatiškumas. Sukūrė apie 70 įsimintinų vaidmenų operose.^[5]

Vaidmenys

• Mefistofelis – Šarlis Guno. Faustas
• Kecalas – Bedržichas Smetana. Parduotoji nuotaka
• Greminas – Piotras Čaikovskis. Eugenijus Oneginas
• Varlaamas, Borisas Godunovas – Modestas Musorgskis. Borisas Godunovas
• Pilypas – Džiuzepė Verdis. Don Karlas
• Figaras – Volfgangas Amadėjus Mocartas. Figaro vedybos
• Rimvydas – Jurgis Karnavičius. Radvila Perkūnas
• Spoksa – Stasys Šimkus. Pagirėnai
• Masalskis – Balys Dvarionas. Dalia
• Don Diegas – Benjaminas Gorbulskis. Don Žuanas, arba Meilė geometrijai.

Atminimas

• 1971 m. sukurtas dokumentinis filmas „Aš, vargšas karalius“ (rež. Henrikas Šablevičius), kuriame įrašytos kai kurios jo atliekamos operų arijos bei liaudies dainos.
• 1979 m. Kauno muzikinio teatro fojė pastatytas biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).
• 1989 m. jo vardu pavadinta Veiverių meno mokykla, įsikūrusi buvusiame Mokytojų seminarijos pastate. Čia pastatytas dainininko biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). Jo garbei prie mokyklos pasodintas ąžuolas.
• 1989 m. spalio 17 d. Žaliakalnyje, prie namo (Aušros g. 13), kuriame dainininkas gyveno, atidengtas biustas (skulpt. Stasys Žirgulis).^[6]
• 1999 m. Kauno miesto sode, šalia Muzikinio teatro, atidengtas biustas (skulpt. Stasys Žirgulis).
• A. Kučingio atminimas saugomas M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje Kaune, taip pat Veiverių meno mokykloje.^[7]

Šaltiniai

1. Didis artistas ir didis žmogus - Antanas Kučingis
2. http://maps4u.lt/lt/viewpage.php?page_id=23
3. Leonas Čerškus. NKVD Kaune
4. Iš Antano Kučingio epistolinio palikimo // Nemunas, 2007-07-19, nr. 29, 30 Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
5. Arvydas Karaška. Antanas Kučingis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 186 psl.
6. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KU%C8INGIS%20ANTANAS Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
7. „...visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą“ // Literatūra ir menas, 2011-06-10, nr. 3335^{[neveikianti nuoroda]}

Literatūra

• Ona Narbutienė. Antanas Kučingis. – Vilnius, 1971, 1993 m.

Nuorodos

• Veiverių Antano Kučingio meno mokykla