From Wikipedia, the free encyclopedia
Antanas Kučingis (tikroji pavardė Kučinskas; 1899 m. spalio 18 d. Mauručiuose – 1983 m. liepos 7 d. Kaune) – Lietuvos dainininkas (bosas), karininkas (majoras), karo topografas, politinis kalinys.
| Antanas Kučingis | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1899 m. spalio 18 d. Mauručiai, Veiverių seniūnija Marijampolės apskritis |
| Mirė | 1983 m. liepos 7 d. (83 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Romainių kapinėse |
| Tėvas | Simanas Kučinskas |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Magdalena Ambrasaitė-Kučingienė |
| Vaikai | Algimantas Kučingis, Rasa Šleinienė |
| Veikla | dainininkas, karininkas, karo topografas, politinis kalinys |
Pasak pirmojo operos boso partijų atlikėjo, pedagogo ir režisieriaus Petro Olekos, „Lietuvos bosų karalius“.
1919 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Mokytojavo Balbieriškio, Kunigiškių mokyklose. Už antivokišką veiklą suimtas ir kalintas Vilkaviškyje, vėliau Marijampolėje. 1916 m. pavyko pabėgti, apsigyveno ir iki 1918 m. mokytojavo Musninkuose, Vilniaus krašte. 1918 m. baigė mokytojų kursus Širvintose.
Nuo 1919 m. birželio 20 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Atskirajame Panevėžio batalione. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. 1919 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į KAM butų skyrių. 1920 m. spalio 17 d. baigė Kauno karo mokyklą (III laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. Buvo perkeltas į Alytų. 1922 m. grįžo į Kauną, sukūrė šeimą.
1923–1937 m. dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Topografijos skyriuje. Karinę tarnybą derino su menininko polinkiais. 1925 m. sausio 8 d. suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. 1929 m. vasario 1 d. perkeltas į Generalinio štabo valdybos Karo topografijos skyrių. 1929 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1931 m. DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1934 m. sausio 25 d. įskaitytas į topografijos specialybės karininkus. 1936 m. rugsėjo 8 d. suteiktas majoro laipsnis. 1937 m. rugsėjo 7 d. paleistas į topografijos karininkų atsargą.
1923–1927 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje (Aleksandro Kutkaus dainavimo klasė). 1924–1944 m. Valstybės teatro solistas. Gastroliavo Paryžiuje (Prancūzija), Stokholme (Švedija), Prahoje (Čekija), Helsinkyje (Suomija), Rygoje (Latvija). Būdamas garsiu, visuomenės pripažintu Valstybės teatro solistu, mėgo atostogauti tėviškėje ir dažnokai, ypač per atlaidus, giedoti Veiverių bažnyčioje. 1930 m. sulietuvino pavardę ir tapo Kučingiu.[1]
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944–1948 m. Valstybinio operos ir baleto teatro solistas. 1945 m. suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas. 1947 m. įsitraukė į rezistentų gretas, teikė žinias Tauro apygardos pogrindžio leidinio „Laisvės žvalgas“ redakcijai, Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys. Kalvaičio slapyvardžiu pasirašė memorandumą JTO, reikalaujant nutraukti Lietuvos okupaciją.[2]
1948 m. vasario 10 d., po konflikto su Kipru Petrausku, buvo suimtas [3], SSRS Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Mordovijos, Kemerovo ir Omsko srities lageriuose. Lageryje dainavo kalinių rengiamuose koncertuose. Iš Lietuvos buvo ištremti beveik visi A. Kučingio artimieji: 78 metų tėvas pateko į Altajaus kraštą (1949 m. ten mirė), motina su seserimi – į Tomsko sritį, duktė Rasa su vyru – į Krasnojarsko kraštą, sūnus Algimantas kalėjo Vorkutos lageryje. Žmona Marija slapstėsi Suvalkijoje, sunkiai dirbdama pas ūkininkus, kol pavyko gauti mokytojos darbą Verpenos mokykloje.
1956 m. A. Kučingis buvo paleistas iš lagerio, nuo kovo 1 d. iki birželio 30 d. dirbo Omsko filharmonijoje. 1956 m. liepos mėn. grįžo į Lietuvą. Jo grįžimas iš lagerių ir po to surengtas autorinis koncertas Kauno sporto halėje buvo labai reikšmingas įvykis Kauno ir visos Lietuvos visuomenės tautiniame ir kultūriniame gyvenime. 1957–1961 m. Vilniaus valstybinio operos ir baleto teatro solistas. 1961 m. išėjo į pensiją. 1961–1970 m. dainavo Kauno muzikiniame teatre. Nemažai koncertavo, dažnai jam akompanuodavo anūkė Jūratė Šleinytė. 1977 m. Virgilijaus Noreikos pakviestas, dar kartą dainavo Mefistofelį Operos ir baleto teatre.
Mėgo lankyti spektaklius. Kartą 1979 m. vakare prieš savo 80-mečio jubiliejų grįždamas namo buvo žiauriai sumuštas. 1983 m. liepos 7 d. mirė, palaidotas Romainių kapinėse.[4]
Surengė solinių koncertų. Dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas (Liudvikas van Bethovenas. Kristus Alyvų kalne, Georgas Frydrichas Hendelis. Mesijas, Jozefas Haidnas. Pasaulio sukūrimas, Volfgangas Amadėjus Mocartas. Requiem), liaudies ir kompozitorių dainas, romansus. Dainavo operos spektakliuose 1935 m. Klaipėdos teatre, 1936 m. operos ir baleto teatre „Estonia“ Taline, 1937 m. Prahos nacionaliniame teatre, 1939 m. Maskvos Didžiajame teatre, koncertavo Helsinkyje, Stokholme, Paryžiuje. Turėjo puikų balsą, jo vaidybai buvo būdingas išraiškingumas, dramatiškumas. Sukūrė apie 70 įsimintinų vaidmenų operose.[5]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
