Šiaulių energija

Akcinė bendrovė „Šiaulių energija“ – pagrindinė Šiaulių miesto ir rajono šilumos ir elektros energijos gamybos įmonė. Lietuvos energetikos sistemos dalis. Nuo 1923 m. Bačiūnų elektrinė, nuo 1931 m. Šiaulių miesto savivaldybės Bačiūnų elektrinė, (1941 m. prie jos prijungta ir nacionalizuota Rėkyvos elektrinė), nuo 1951 m. Rėkyvos – Bačiūnų Valstybinė rajoninė elektros stotis (Rėkyvos-Bačiūnų VRES), nuo 1957 m. Rėkyvos valstybinė rajoninė elektrinė (Rėkyvos VRE), nuo 1977 m. Šiaulių šilumos tinklai, nuo 1995 m. specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ filialas „Šiaulių energija“. 1997 m. SPAB „Šiaulių energija“ atskirta nuo „Lietuvos energijos“ ir perduota savivaldybių žinion. 1999 m. atsiskyrus kitiems Šiaulių apskrities rajonams, įmonės akcininkais liko tik Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybės bei nedidelė dalis įmonės darbuotojų. 2002 m. liepos 26 d. buvo panaikintas specialiosios paskirties įmonės statusas.

AB „Šiaulių energija“ administracinis pastatas ir Pietinė katilinė

Termofikacijos pradžia

1955 m. Šiauliuose pradėta įrenginėti centrinio šildymo sistemas, bet netgi 1960 m. šilumos energijos gamyba siekė tik 1 GWh. O elektros energijos poreikiai Šiaulių mieste 1955 m siekė 17 GWh, 1960 m. 43,6 GWh, 1965 m. net 96,4 GWh. Nuo 1966 m. didžioji dalis mieste sunaudojamos elektros energijos jau buvo gaunama iš valstybinės sistemos. Netgi su perdavimo nuostoliais ji darėsi pigesnė, negu gaminama Rėkyvos elektrinėje. Įmonės perspektyva galėjo būti tik centralizuoto šildymo plėtra.

1963 m. Ministrų tarybos nutarimu Rėkyvos VRE pavedama tvarkyti centralizuotą Šiaulių zonos šilumos tiekimo ūkį. Įmonei perduota „Elnio“ odų ir avalynės kombinato katilinė, kurią tuo metu sudarė trys cechai. Senajame stovėjo du mazutu kūrenami garo katilai DKV-6,5/13 ir „Babcock-Wilkox“ 4/8 garo katilas. Naujajame ceche buvo sumontuoti du garo katilai DKVR 10/13 ir dar vienas toks pat buvo statomas. Trečiame stovėjo „Fitzner-Hamper“ 2 t garo našumo katilas, kūrenamas akmens anglimi. Iš pradžių Rėkyvos VRE perėmė tik pirmąjį cechą. Netrukus jame buvo pastatytas 17 MW vandens šildymo katilas. Nutiesta 425 mm diametro šiluminė trasa į miesto centrą. Pirmieji centralizuotai šilumą gavo Draugystės prospekto namai, apie 150 butų, bet jau 1965 m. naujame įmonės padalinyje buvo pagaminta 184 GWh šilumos energijos. 1966 m. pradžioje mieste jau buvo 10 km šilumos ir 1,27 km garo tiekimo trasų, prie jų prijungti 164 vartotojai.

Plečiantis gyvenamiesiems rajonams pradėta statyti nauja Pietinė katilinė (Rajoninė katilinė Nr.2) Pramonės gatvėje. Pirmasis 25 t/h našumo garo katilas joje pradėjo veikti 1966 m. lapkričio mėn. 1967 pastatytas dar vienas toks katilas, o 1968 ir 1969 m. pradėti eksploatuoti du vandens šildymo katilai PTVM-50. Katilinės galingumas pasiekė 350 MW. 1969 m. iš Pietinės katilinės nutiesta nauja 1,7 km ilgio šilumos trasa į miesto centrą, „Elnio“ ir Pietinė katilinės sujungtos į bendrą sistemą ir netrukus pagrindine įmonės veikla tapo šilumos gamyba.

Plėtojantis Šiaulių miesto pramonei, nuolat augo ir šilumos bei garo poreikiai, todėl teko statyti daug galingų katilų, kloti didelio diametro trasas. 1974 m. naujas 116 MW vandens šildymo katilas pradėtas eksploatuoti Pietinėje katilinėje. 1982 m. ten pastatyta gamybinė bazė, pradėta eksploatuoti mazuto siurblinė ir iškrovimo estakada, galėjusi vienu metu aptarnauti 16 geležinkelio cisternų, įrengti naftos produktų gaudytuvai. 1976 m. gruodžio 31 d. įvesta eksploatacijon Draugystės kvartalo sužiedavimo šilumos trasa, kuria buvo užbaigti nenutrūkstamo šilumos tiekimo miesto centrui garantavimo darbai. 1983 m. rugsėjo 28 d. Valstybinė komisija priėmė naują mūrinį 80 m aukščio dūmtraukį Rėkyvoje, kainavusį 174 340 rublių. 1984 m. sausio 2 d. Pietinėje katilinėje pradėjo dirbti naujas katilas KVGM-100, kainavęs 580 tūkst. rb. 1989 m. vasarą sumontuotas dar vienas toks katilas, pastatytas mazuto rezervuaras, kompresorinė, plovykla, benzino kolonėlė.

1982 m. mieste jau buvo 150 km magistralinių šilumos trasų, centralizuotai buvo šildoma 79 % gyvenamojo ploto, visų vartotojų instaliuota galia pasiekė 430 MW. 1985 m. pabaigoje buvo užbaigtas naujas įmonės administracinis pastatas Pramonės g. ir sandėlis, vėliau tapęs sporto sale.

Gubernijoje kilo nauja didžiulė odos apdirbimo gamykla „Šiaulių stumbras“, buvo statomos kitos įmonės. Joms aprūpinti reikėjo ir naujos katilinės, nes daugiau, kaip 30 vietinių katilinių nebepajėgė aprūpinti rajono šiluma, jų trasos nebuvo sujungtos į bendrą sistemą, todėl nuolat kilo avarijų pavojus. Be to, didėjo ir oro tarša. 1982 m. pagal miesto šilumos ūkio plėtros planą nutarta projektuoti, o 1989 m. pradėta statyti „Šiaurinė“ katilinė, kuri buvo baigta 1992 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau visu galingumu jai dirbti nebeteko. Praktiškai nenaudojamos buvo ir 1994 m. atiduotos eksploatuoti šiluminės trasos nuo „Šiaulių pieno“ iki iš pasitraukusių Rusijos kariškių perimtos Vaidoto g. katilinės, kainavusi 436,3 t. Lt. ir nuo Šiaurinės katilinės iki Staklių gamyklos, kainavusi 1,75 mln. Lt.

Kritiniai metai

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsteigus Energetikos ministeriją, Šiaulių šilumos tinklai tapo Lietuvos valstybinės energetikos sistemos „Lietuvos energija“ filialu. Nepatenkinta Lietuvos nepriklausomybės siekiu, tuometinė TSRS vadovybė pradėjo ekonominę blokadą. Neritmingai pradėjo dirbti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, todėl sutriko mazuto tiekimas. O jo 1990 m. buvo sukūrenta 83 478 t, 1991 m. 91 834 t, gamtinių dujų atitinkamai 110 ir 119 mln. kub.m. Tais metais į tinklus buvo pateikta atitinkamai 2990 ir 3360 GWh šilumos energijos, iš jų garu 1990 m. 1416, o 1991 m. – 1652 GWh. Tačiau jau 1993 m. į tinklus buvo pateikta tik 855 GWh šilumos, iš jų garu 47 GWh, mazuto buvo sunaudota tik 45 138 t, dujų 52 mln. kub. m.

Dar vieną smūgį įmonei sudavė rinkos ekonomikos džiunglėse pasimetusių didžiųjų gamyklų bankrotai. Vien per 1993 m. vartotojų instaliuota galia sumažėjo nuo 1365,1 iki 661,4 MW, o didžiausias įrenginių apkrovimas – nuo 748,3 iki 219,3 MW. Todėl techniniai nuostoliai išaugo nuo 4,18 % 1991 m. iki 15,9 % 1994 m. ir net iki 25,75 % 1998 m.

Brangstant kurui, per 1994–1998 m vidutinis šilumos tarifas išaugo nuo 33,36 iki 126,5 Lt/MWh, o tai dar labiau sumažino vartojimą. Nuo 1996 m. pradėjo didėti gyventojų ir įmonių skolos už pateiktą šilumą. Ypač juos padidino pradėtos skaičiuoti kompensacijos socialiai remtiniems asmenims. Nuostolingos įmonei buvo ir miesto tarybos nustatytos maksimalios mokėjimo už buto šildymą normos.

Galingi šilumos gamybos įrenginiai pasidarė nebe ekonomiški. 1992 m paleidus Šiaurinę katilinę, šilumos šaltinių galia įmonėje pasiekė 1030,2 MW, nors žlugus daugeliui energijai imlių gamybos sričių miesto poreikiams pakako apie 30 proc. katilinių pajėgumo. 1994 m. šilumos energijos gamyba buvo pasiekusi 1325,8 GWh, tačiau vėliau, sustojus daugeliui stambių pramonės įmonių, 2000 m. sumažėjo iki 537,8 GWh, palyginus su 1991 m. – net 8 kartus. Atsigaunant pramonei, 2002 m. buvo pagaminta 604 GWh šilumos energijos, bet pradėjus bendrovės modernizavimą ir kelis kartus sumažinus nuostolius, 2005 m. miesto ir rajono poreikiams pakako 560 GWh.

Gyventojų suvartojamos šilumos dalis išaugo nuo 26 iki 77 %. Nebeliko naudingiausios įmonei garo gamybos poreikio. Vien per 1992 m. garo vartojimas sumažėjo 25 kartus. O rekonstruoti turimus įrenginius trūko lėšų. Siekdama sumažinti šilumos nuostolius, „Šiaulių energija“ pirmoji šalyje pradėjo kvartalinių boilerinių naikinimo ir šilumos punktų įrengimo gyvenamuosiuose namuose programą. Šiauliuose, skirtingai negu kituose miestuose, tai buvo atliekama įmonės lėšomis, nerenkant iš gyventojų jokių papildomų mokesčių.

1994 m. rugpjūčio 15 d. buvo atiduota eksploatuoti nauja šilumos trasa nuo Pietinės katilinės iki turgaus, kuriai pirmą kartą buvo panaudoti gamykloje izoliuoti ABB firmos vamzdžiai. Nauja technologija leido atsisakyti gelžbetonio lovių, drenažo sistemos ir įprastų kompensatorių, o tai atpigino trasos montavimą ir prailgino jos amžių.

1994 m. tapusi Specialios paskirties akcine bendrove, „Šiaulių energija“ į savo balansą perėmė aplinkinių rajonų – Akmenės, Kelmės, Joniškio, Pakruojo, Raseinių, Šiaulių rajono ir Telšių šilumos tinklus bei katilines. Daugelis jų buvo labai nugyventos, kai kurios naudojo labai brangų dyzelinį ir krosnių kurą, kitose dar buvo deginama akmens anglis, durpės, pjuvenos, nuodinga skalūnų alyva. 1997 m. SPAB „Šiaulių energija“ buvo atskirta nuo AB „Lietuvos energija“ ir perduota Šiaulių miesto savivaldybės ir kitų savivaldybių žinion. Per kitus dvejus metus nuo įmonės atsiskyrė, arba buvo atskirti rajonai, liko tik Šiaulių ir Kuršėnų miestų bei Šiaulių rajono šilumos tinklai.

Modernizavimas

Į Lietuvos energetikos rinką pradėjus veržtis užsienio kompanijoms ir Šiaulių miesto savivaldybėje buvo pradėta galvoti apie įmonės pardavimą arba nuomą. Norinčių netrūko. Ir tik toliaregiškesnių politikų bei įmonės specialistų iniciatyva šių planų buvo atsisakyta. 2000 m buvo parengtas SPAB „Šiaulių energija“ modernizavimo investicinis projektas. Jį 2001 m. sausio 25 d. patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir buvo pradėta ieškoti lėšų projekto įgyvendinimui. Tačiau bankai, netikėdami įmonės galimybėmis grąžinti paskolą, nepasiūlė labai palankių finansavimo sąlygų. Todėl buvo nuspręsta pasikliauti savo jėgomis.

Tik pradėtas vykdyti „Šiaulių energijos“ šilumos gamybos modernizavimo investicinis projektas jau po metų davė efektą. 2001–2003 m. buvo investuota apie 10 mln. Lt, o metinis investicijų atsipirkimas jau 2003 m. pabaigoje buvo 2,3 mln. Lt. Per 2000-2003 metus 1 MWh savikaina sumažėjo nuo 140 iki 108 Lt, o tai leido sumažinti ir šilumos tarifus. Šilumos kainą sumažino ir Vyriausybės įvestas dujų kainų reguliavimas. 2003 m. gegužės mėn. dėl sumažėjusios dolerio vertės dar atpigus dujoms, vietoje 124 Lt/MWh buvo nustatytas 122 Lt/MWh šilumos tarifas ir dar pasiliktas rezervas galimam dujų pabrangimui. Tačiau iki 2007 m. birželio mėn. vidutinė dujų kaina išaugo 214 proc., nuo 334,32 iki 714,9 Lt už toną sutartinio kuro naftos ekvivalentu, o nuo 2007 m. liepos 1 d. pakilo dar 15 proc. Tuo tarpu šilumos tarifas buvo padidintas tik 13 proc.

Vykdant investicinį projektą, pastatytos naujos arba rekonstruojamos Zoknių, Ginkūnų, Kairių, Kužių, Daugėlių ir kitos katilinės. Pastatytos arčiau vartotojų, jos leido dar labiau sumažinti šilumos nuostolius trasose. 2003 m. Pietinėje katilinėje pastatyti du nauji katilai, kurie dirba tik vasarą, kai tiekti tenka tik karštą vandenį. Šiems katilams pastatytas naujas dūmtraukis, todėl pirmą kartą po pastatymo buvo galima pradėti kapitaliai remontuoti didžiausią Šiaulių krašto kaminą. Iki 2007 m. sausio 1 d. įmonės ir šilumos tiekimo tinklų modernizavimui skirta 37 mln. Lt.

Naują impulsą energetikos plėtrai davė 2003 m. priimtas Šilumos ūkio įstatymas, kuriame numatyta skatinti kogeneracinę šilumos ir elektros energijos gamybą. 2004 m. pastatyta 3 MW galios elektros stotis, aprūpinanti elektros energija Pietinę katilinę. Dalis elektros parduodama VST. Pagal Nacionalinę energetikos strategiją Šiauliuose planuojama statyti 20 MW šiluminės galios kogeneracinę elektrinę, naudosiančią vietinį biokurą.

Jėgainės

2012 m. duomenys^[1]

Jėgainė	Katilų skaičius	Galia MW
Pietinė katilinė	8	263,01
Šiaulių termofikacinė elektrinė	1	40,393
Rėkyvos elektrinė	2	4,04
Zoknių katilinė	2	4,94
Ginkūnų katilinė	2	2,654
Stumbro katilinė	2	4,95
Aukštelkės katilinė	2	2,08
Kairių katilinė	2	3,86
Kužių katilinė	2	1,924
Šiaulių Sodo g. katilinė	3	0,648
Šiaulių Papilės g. katilinė	3	0,83
Šiaulių Basanavičiaus g. katilinė	3	0,1905
Daugėlių katilinė	2	4,93
Kuršėnų Tilvyčio g. katilinė	4	16,28
Kuršėnų Ventos g. katilinė	2	3,72
Pavenčių katilinė	2	3,72
Iš viso	42	358,16

Šiaulių energijai energiją tiekia dar šešios privačios katilinės.

Energijos gamyba

• GWh

Metai	Pagaminta elektros energijos	Pagaminta šilumos energijos
1927	1,67	negaminta
1928	2,17	–
1929	2,30	–
1930	2,38	–
1931	2,37	–
1932	1,60	–
1935	2,28	–
1940	5,60	–
1955	20,25	0,19
1960	44,10	1,13
1965	54,50	184,40
1970	50,20	1888,20
1990	-	2990,10
1991	–	3360,40
1993	–	855,10
1995	–	1271,70
1998	–	913,90
2000	-	537,8
2002	–	607,90
2004	3,76	570,90
2005	13,80	559,60
2006	13,80	565,26

Direktoriai

• 1923 m. – Vytautas Mošinskis
• 1932 m. – Antanas Ramanauskas
• 1945 m – Romualdas Kavoliūnas
• 1946 m. – Vladimiras Anisimovas
• 1949 m. – Vasilijus Bairikovas
• 1951 m. – Andrejus Nesterenko
• 1955 m. – Justinas Nekrašas
• 1957 m. – Marijonas Petronis
• 1959 m. – Algirdas Musneckis
• 1964 m. – Enrikas Sapožnikovas
• 1968 m. – Bronius Makštutis
• 1990 m. – Vytautas Milašius
• 2001 m. – Česlovas Kasputis

Šaltiniai

1. Archyvuota kopija 2013-03-25 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Oficiali svetainė