Gubernija (Šiauliai)

Gubernija – šiaurinė Šiaulių miesto dalis.^[2] Ribojasi šiaurėje su Vinkšnėnais, Bridais, Sutkūnais, rytuose su Ginkūnais, pietuose su Didždvariu, rytuose geležinkelis skiria nuo Medelyno.

Gubernijos „Lietūkio“ elevatorius

Gubernijos geležinkelio stotis

Gubernija
Vietovė prijungta prie miesto 1928 m.
[[Vaizdas:Gubernijosparkas.jpg|{{#if:295|270px]] Gubernijos parkas
Gubernija
55.955°š. pl. 23.311°r. ilg. / 55.955; 23.311 (Gubernija)
Apskritis	Šiaulių apskritis
Savivaldybė	Šiaulių miesto savivaldybė
Seniūnija	Medelyno seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Guber̃nija Kilmininkas: Guber̃nijos Naudininkas: Guber̃nijai Galininkas: Guber̃niją Įnagininkas: Guber̃nija Vietininkas: Guber̃nijoje

Etimologija

Gubernijos pavadinimas atsirado po 1768 m., kai Šiaulių ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas ekonomiją padalino į keturias – Šiaulių, Joniškio, Žagarės ir Gruzdžių gubernijas. Kiekviena tokia gubernija savo ruožtu buvo suskirstyta į raktus. Raktą sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Į palivarką buvo perkelta ekonomijos administratoriaus, vadinto gubernatoriumi, rezidencija, todėl ekonomijos Šiaulių gubernijos centriniam dvarui ir prigijo Gubernijos vardas.

Istorija

Gubernija 1984 m.

Ekonomijos rūmuose greta dabartinės AB „Gubernija“ buvo įsikūrusi dvarų administracija, čia lankydavosi ekonomijos valdytojai ir nuomotojai. Patikimų žinių, kaip atrodė pirmasis Gubernijos dvaras ant buvusio Vinkšnos ežero kranto, mažai, tik užsimena apie jį ir Šiaulių ekonomijos istorijos autorius Mauricijus Griškevičius, tačiau iš parko likučių ir Dvaro gatvės, jungiančios senąją dvarvietę su Didždvariu, galima numanyti apie buvusios dvaro sodybos vietą. Vėliau ekonomijos centras perkeltas į Didždvarį.

Augant dvarui, buvo nugriautas senas malūnas, stovėjęs prie Vinkšnos ežero ir nuleistas šio ežero, tyvuliavusio nuo dabartinės Tilžės gatvės į šiaurės vakarus beveik iki Sutkūnų, vanduo. Laikui bėgant ežeras užako, jį beprimena Vinkšnėnais vadinama vietovė. Į greta dvaro įkurtas audimo, verpimo manufaktūras valstiečiai buvo varomi dirbti nemokamai.

1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui Platonui Zubovui. Jis pradėjo ekonomijos ir jos dvarų atnaujinimą. 1799 m. pradėta alaus daryklos, veikusios, kaip manoma, nuo 1675 m. rekonstrukcija. Tai liudija išlikusi data ant kertinio bravoro akmens. Ji truko daugiau kaip dešimtį metų. Rekonstrukcijos metu buvo keičiami pamatai, išplėsta pati įmonė. Pastatų pamatai ir sienos buvo išmūrytos iš lauko akmenų, o sienų angų apdailai panaudotos degto molio plytos. Šio laikotarpio mūro sienos ir angų apdailos fragmentai yra išlikę iki mūsų dienų.

Platonui Zubovui mirus 1827 m. po teismų Šiaulių, Joniškio ir kitus dvarus Lietuvoje paveldėjo brolis, Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas. Nikolajus Zubovas (1832–1898) pradėjo Gubernijos pramonės plėtrą, kurią tęsė jo sūnus Vladimiras Zubovas (1862–1933).

1877 m. pradėjo veikti garo malūnas, vėliau pastatyta statybinių medžiagų (alebastro) gamykla. 1899 m. Gubernijoje įkurtos mechaninės dirbtuvės ir liejykla, kur buvo gaminami plūgai, kuliamosios mašinos, pieninių ir lentpjūvių įrengimai, liejamas varis ir ketus.

Zubovai rūpinosi ūkininkavimo kultūra, aktyviai dalyvavo žemės ūkio parodų rengime, kūrė žemės ūkio mokyklas, Šiaulių ekonomijos archyvui sutvarkyti buvo pasamdyti Jonas Jablonskis ir Augustinas Janulaitis.

Rytiniame Gubernijos pakraštyje iškilo brolių Nurokų odos apdirbimo fabrikas. 1908 m. jame buvo įrengtas elektrinis apšvietimas – pastatyta šiluminė elektrinė su „Schuckert & Co.“ garo katilu, garo mašina ir nuolatinės srovės generatoriumi.

1902 m. grafo V. Zubovo alaus daryklos, garo malūno ir ketaus liejyklos poreikiams Gubernijoje buvo sumontuota nedidelės galios elektros stotis, kurios gaminama energija buvo naudojama ne tik apšvietimui, bet ir gamyboje. Apšvietimui buvo panaudota 110 kaitrinių 16 žvakių lempų, todėl vakarais šis rajonas gražiai atrodydavo.

1905 m. Gubernijoje pradėjo veikti Zubovų pastatyta keturių skyrių pradžios mokykla.

Prasidėjus žemės reformai ir dvarų parceliavimui, Zubovų alaus bravoras 1922 m. tapo alaus gamyklos akcine bendrove „Gubernija“. 1923 m. dvaro savininkai didesnius sklypus Užkirkyje (rajonas nuo dabartinės Žemaitės gatvės į vakarus) ir nusausintoje buvusio Vinkšnos ežero dalyje (tarp Žemaitės, Pakruojo, Tilžės ir Purienų gatvių) pardavė dalimis arba net padovanojo dvaro tarnautojams. Išparceliuotas buvo ir greta Didždvario parko buvęs vaisių sodas, kuriame atsirado Vaisių gatvė.

1925 m. Gubernijoje pastatytas elevatorius javų grūdams valyti, džiovinti ir sandėliuoti, kurį nuo 1926 m. valdė akcinė bendrovė „Lietūkis“, išplėsta Gubernijos geležinkelio stotis.

Prijungimas prie Šiaulių

Šiaulių savivaldybė nutarė miestą išplėsti ir Guberniją įjungti į miesto ribas. Dar prieš oficialų Gubernijos prijungimą 1923–1925 metais matininkas J. Ramanauskas sudarė detalų šio mikrorajono planą, numatė būsimas gatves. Nuo dvaro vartų iki Verbliudo būdos (dabartinis ligoninių miestelis) buvo suprojektuota Aušros alėja, kurioje namus netrukus pasistatė žinomi šiauliečiai savivaldybininkas Juozas Lemežis, dailininkas Gerardas Bagdonavičius, mokytojas Aleksandras Žalys, teisininkai P. Lengvenis, I. Banevičius ir kiti. Oficialiai Gubernija prie Šiaulių prijungta 1928 m. sausio 1 d.

Plėtra

Gubernijoje prasidėjo naujas statybų etapas. 1930 m. pastatyta mūrinė V. Kudirkos pradžios mokykla. 1932 m. pradėjo veikti akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos apdirbimo fabrikas, 1934 m. Gubernijos dvaro pastatuose broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai įsteigė linų apdirbimo ir lino gaminių fabrikus „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“, kurie netrukus užėmė net 75 % visos Lietuvos linų rinkos. Anglų – lietuvių akcinė bendrovė „Ringuva“ įsteigė aliejaus fabriką, kuriame iš sėmenų buvo spaudžiamas aliejus. Fabrikui vadovavo Vladimiras Zubovas. AB „Gliukozė“ iš bulvių gamino krakmolą, gliukozę, sirupą. Gamykla „Virvytė“ gamino limonadą, vaisvandenius, gazuotą vandenį.

Po II pasaulinio karo rekonstravus senas ir pastačius naujas įmones Gubernija tapo ištisu pramoniniu rajonu. Gelžbetonio konstrukcijų gamykla betonu, kalkėmis ir smulkiais gelžbetonio gaminiais aprūpino visą Šiaurės Lietuvą. Namų statybos kombinatas per tris dešimtmečius pagamino apie 2000 daugiabučių gyvenamųjų namų. 1960–1970 m. pastatytas naujas pieno kombinatas, duonos kepykla, aklųjų ir silpnaregių draugijos gamybinė bazė, staklių gamykla, neaustinių medžiagų fabrikas, kelios prekybos bazės.

Nuorodos

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Jāņa sēta Map Publishers Ltd (2003). Lietuvos autokelių atlasas, 1 : 200 000 (Map). – Ryga. p. 128. (atlaso žemėlapiuose teritorijų ribos pateiktos pagal VĮ „Registrų centras“ 2003-07-01 duomenis)

• Gubernija. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 613 psl.
• Gubernija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 10