From Wikipedia, the free encyclopedia
Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (angl. John Ronald Reuel Tolkien; 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteine, PAR – 1973 m. rugsėjo 2 d. Bornmute, Jungtinė Karalystė) – filologas ir rašytojas.[1] Geriausiai žinomas dėl knygų „Hobitas“, „Žiedų valdovas“ (pagal pastarąsias pastatyti filmai) ir „Silmariljonas“.
| Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas angl. John Ronald Reuel Tolkien | |
|---|---|
 | |
| Tolkinas ~1925 m. | |
| Gimė | 1892 m. sausio 3 d. Blumfonteinas, Oranžo Laisvoji valstija |
| Mirė | 1973 m. rugsėjo 2 d. (81 metai) Bornmutas, Dorsetas, Anglija |
| Tautybė | anglas |
| Pilietybė | Jungtinės Karalystės |
| Sutuoktinis (-ė) | Edith Bratt (1916–1971; iki jos mirties) |
| Vaikai | John Francis (1917–2003) Michael Hilary (1920–1984) Christopher John Priscilla Anne |
| Veikla | rašytojas, profesorius, filologas, poetas |
| Žinomas (-a) už | „Hobitas“ „Žiedų valdovas“ „Silmariljonas“ |
 Vikiteka | John Ronald Reuel Tolkien |
Dž. R. R. Tolkino tėvai Artūras Tolkinas (Arthur Tolkien) ir Meibelė Tolkin (Mabel Tolkien, mergautinė pavardė Safild (Suffield)) iškart po vestuvių išvyko į Oranžo Laisvąją valstiją (dab. Pietų Afrika), kur Artūras gavo darbą banke. Čia gimė Džonas Ronaldas Ruelis ir jo brolis Hilaris Artūras Ruelis (Hilary Arthur Reuel). Ronaldui sulaukus trejų, Meibelė su abiem vaikais grįžo į Angliją, tačiau Artūras Blumfonteine mirė.
Šeima, likusi be pajamų, apsigyveno Birmingeme pas Meibelės tėvus. 1896 m. visi trys persikėlė į Serehoulą (Sarehole), miestelį Vorčesteršyre. Prisiminimai iš šio gyvenimo etapo darė didelę įtaką Tolkino kūrybai.
Abu savo sūnus Meibelė iš pradžių mokė pati. Iš jos Ronaldas (Tolkinas paprastai vadintas viduriniuoju vardu) išmoko lotynų kalbos pagrindus, piešti, perėmė motinos meilę augalams. Vėliau Ronaldas mokėsi Birmingemo Karaliaus Edvardo mokykloje, Šv. Filipo mokykloje bei, galiausiai, Oksfordo universitete.
1900 m. Meibelė priėmė katalikų tikėjimą ir taip sukėlė savo šeimos, priklausiusios anglikonams, pyktį. Po Meibelės mirties nuo diabeto 1904 m., Ronaldas viena iš motiną nualinusių priežasčių ėmė laikyti šiuos religinius nesutarimus. Motinos-kankinės įvaizdis skatino Ronaldą tapti atsidavusiu kataliku.
Mirus motinai, Ronaldas ir Hilaris pateko į tėvo Frensio Ksavjero Morgano (Francis Xavier Morgan) globą. Ne kartą kraustęsi iš vienos vietos į kitą, galiausiai berniukai atsidūrė ponios Folkner (Faulkner) nuomojamame kambaryje. Aukštu žemiau gyveno trejais metais už Ronaldą vyresnė mergina, vardu Edita Meri Brat (Edith Mary Bratt). Jaunuoliai greitai susidraugavo, tačiau tėvas Morganas, netyčia sužinojęs apie šį romaną, uždraudė porai susitikinėti. Kurį laiką Ronaldas su Edita vienas kito nematė. Sulaukęs pilnametystės, Ronaldas susirado mylimąją, tačiau ši jau buvo susižadėjusi su kitu. Sužadėtuvės buvo nutrauktos, ir 1916 m. kovo 22 d. Ronaldas vedė Editą. Juodu sutuokė tėvas Morganas.
1915 m. baigęs Oksfordo universitete anglų kalbą, Tolkinas tapo britų armijos leitenantu. 1916 m. jis buvo ryšininku Somos mūšyje. Per šį mūšį žuvo du geriausi jo draugai, su kuriais mokykloje buvo subūręs grupelę „T.C.B.S.“. Pats Tolkinas dėl silpnos sveikatos buvo priverstas grįžti į Angliją. Sveikdamas jis pradėjo rašyti „Prarastųjų sakmių knygą“ (The Book of Lost Tales).
Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo prie Oxford English Dictionary, 1920 m. gavo dėstytojo vietą Lidse, o 1925 m. tapo Oksfordo Pembrouko (Pembroke) koledžo anglosaksų kalbos profesoriumi. 1945 m. tapo Mertono koledžo anglų kalbos ir literatūros profesoriumi. Šiame poste liko iki 1959 m.
Gyvendamas ir dirbdamas Oksforde, Tolkinas priklausė diskusijų grupei, vadintai Inklingais.
Tolkinas buvo vidurinės anglų kalbos vakarinio dialekto specialistas. Šis dialektas jį patraukė tuo, kad iš juo kalbėjusios vietovės buvo kilusi jo motinos Meibelės giminė. Laisvai kalbėjo lotyniškai, graikiškai, islandiškai, mokėjo senąsias germaniškąsias kalbas. Jį labai žavėjo suomių ir valų kalbos, pagal jas sukūrė dvi dirbtines kalbas Quenya ir Sindarin. Kaip lyginamosios kalbotyros specialistas, žinojo ir apie lietuvių kalbą – pavyzdžiui, Oxford English Dictionary prie žodžio wasp cituoja ir lietuvišką vapsvą. Nors publikacijų Tolkinas išleido daugiau grožinių nei mokslinių, iki šiol cituojama jo poemos „Beovulfas“ kritikos analizė, darbai apie „Ancrene Wisse“, „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ (Sir Gawain and the Green Knight) ir kt. Žinomas ir straipsnis „Apie pasakas“ (On Fairy-Tales), nagrinėjantis tiek pasakos reikšmę, tiek maginės fantastikos žanro galimybes.
Su žmona Edita susilaukė ketverto vaikų: sūnų John Francis Reuel (1918–2003), Michael Hilary Reuel (1920–1984), Christopher John Reuel (1924) ir dukters Priscilla Anne Reuel (1929). Vyriausiasis Džonas Frensis tapo kunigu, kartu su Priscila 1992 m. jie išleido The Tolkien Family Album. Kristoferis tapo pagrindiniu tėvo kūrinių redaktoriumi bei žemėlapių perpiešinėtoju. Po tėvo mirties jis sutvarkė įvairius rankraščius ir juos išleido daugiau nei keturiolikoje knygų.
Edita mirė 1971 m. Abu sutuoktiniai palaidoti Wolvercote kapinėse Oksforde. Ant antkapio po tikraisiais parašyti ir vardai Beren bei Lúthien – šių Tolkino mitologijų personažų istorija buvo įkvėpta paties Ronaldo romano su Edita.
Tolkinas dar būdamas vaikas ėmė kurti dirbtines kalbas, jos vis sudėtingėjo. Suprasdamas, kad kalbos bus negyvos, kol jomis niekas nekalbės, Tolkinas ėmė kurti pasaulį, vėliau pavadintą Arda, kuriame gyveno padermės ir tautos, turėjusios savo kalbas, istoriją, mitologiją ir t. t. Greitai buvo sukurta visa kalbinė etimologinė sistema. Dvi kalbos, Tolkino pasaulyje vartotos elfų, yra pakankamai išvystytos, kad jomis būtų galima kurti nesudėtingus tekstus (Quenya (kvenja) ir Sindarin, arba sindų kalba).
Šioms istorijoms kurti paskata buvo ir noras „sukurti mitologiją Anglijai, mano šaliai“. Tolkinas turėjo išskirtinę vaizduotę ir jam patiko literatūriniais bandymais bandyti atkurti tai, kas slepiasi už išlikusių senosios germaniškosios bei anglosaksiškosios mitologijų fragmentų. Pavyzdžiui, jis niekada nemėgo fėjų ir elfų, kokius juos vaizdavo airių mitologija ar Viljamas Šekspyras. Jam atrodė, kad, kai anglosaksų protėviai dar nebuvo įsikėlę į Britų salas, elfai buvo daug rimtesni ir svarbesni personažai. Tolkinas naudojosi edų, anglosaksų poemų, germanų, suomių ir kitų tautų mitologijų motyvais. Pavyzdžiui, jo istorija apie Tūriną Turambarą buvo įkvėpta Kulervo istorijos „Kalevaloje“.
„Mitologijos Anglijai“ prasidėjo su „Prarastųjų sakmių knyga“ (Book of Lost Tales) Pirmojo pasaulinio karo metais. Vėliau, nors pagrindiniai elementai išliko, mitologijų koncepcija kito, buvo atsisakoma vienų veikėjų, vietoj jų įvedami kiti, sudėtingėjo ir kito kalbos. Šias mitologijas Tolkinas rašė ir tobulino visą gyvenimą. Po mirties jo sūnus Kristoferis išleido jas knygoje „Silmariljonas“. Tačiau tai tėra vienas iš galimų variantų, nes Tolkinas rašydamas nuolat ką nors keisdavo ir niekaip negalėdavo apsispręsti dėl galutinės versijos. Todėl vėliau Kristoferis apibendrino gausų kūrybinį Tolkino palikimą, įvairius rankraščius, užrašus bei pastabas išleidęs „Nebaigtosiose sakmėse“ (Unfinished Tales) ir dvylikos tomų „Viduržemės istorijoje“ (The History of Middle-earth).
Nors pats Tolkinas svarbiausiu gyvenimo kūriniu laikė niekaip nesibaigiantį „Silmarillion“, labiausiai žinomi kiti jo veikalai – „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“. „Hobitą“ jis pradėjo kaip pasaką vaikams prieš miegą, tačiau pamažu netyčia į ją įsipynė elementų iš mitologijų, pvz., Gendalfas ar elfai. Nors iš pradžių tai buvo tiesiog atsitiktinis vardų skolinimasis, vėliau, „Hobito“ gerbėjams reikalaujant tęsinio, Tolkinas atrado, kad gali susieti šią pasaką su mitologijomis. „Žiedų valdovą“ jis rašė septyniolika metų, nes trukdė akademinis darbas. Kuo toliau, tuo labiau „Žiedų valdovas“ tolo nuo „Hobito“, Tolkinas guodėsi leidėjams, kad knygos pobūdis bus jau nebe pasaka prieš miegą. Galiausiai paaiškėjo, kad knyga pasidarė per ilga. Leidėjai pareikalavo ją leisti ne visą iš karto. Nors „natūraliai“ knyga padalinta į šešias dalis, Tolkinas nenoromis sutiko jas sugrupuoti po dvi. Todėl „Žiedų valdovas“ buvo išleistas trimis tomais: „Žiedo draugija / brolija“ (The Fellowship of the Ring), „Du bokštai / Dvi tvirtovės“ (The Two Towers), „Karaliaus sugrįžimas“ (The Return of the King). „Žiedų valdovas“ neretai vadinamas „trilogija“, tačiau tai yra vientisas kūrinys; padalinimas į tomus buvo nesusipratimas, nulemtas leidėjų pageidavimų.
„Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ veiksmas vyksta Tolkino sukurto pasaulio Ardos dalyje, vadinamoje Viduržeme (Middle-earth). Kadangi mitologijos glaudžiai siejasi su „mūsų pasauliu“, Ardos iš esmės negalima vadinti „kitu pasauliu“: pagal Tolkino sumanymą, dabartiniai laikai yra maždaug septintas – aštuntas Viduržemės Amžius.
Tolkinas taip pat parašė įvairių su Viduržeme nesusijusių kūrinių. Tai – apsakymai „Lapas, nutapytas Niekelio“ (Leaf by Niggle), „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (Smith of Wootton Major), „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham), pasakos vaikams.
Sutartinai Tolkino gerbėjai vadinami tolkinistais (angl. tolkienists). Egzistuoja ir įvairios tolkinistų organizacijos. Didžiausia draugija vadinama The Tolkien Society, jos padalinių esama įvairiose pasaulio šalyse, tame tarpe Lenkijoje ir Estijoje. Internete egzistuoja daug Tolkinui skirtų puslapių, konferencijų, forumų. Tolkinistai aptarinėja Tolkino knygas, žaidžia vaidmenų žaidimus, rašo „fanfiction„, kai kurie mokosi Tolkino sukurtų kalbų bei rašto sistemų ir kt. Tolkino kūrybos buvo įkvėpti įvairūs dailininkai, muzikantai. Pauline Baynes iliustravo du mažiau žinomus Tolkino kūrinius, drauge su Donald Swann Tolkinas išleido dainų knygą „The Road Goes Ever On“. „Žiedų valdovui“ iliustracijas buvo piešusi (ir siuntė Tolkinui) Danijos karalienė Margareta II. Internete gausu tolkinistų piešinių. Vieni iš žymiausių dailininkų – Anke-Katrin Eismann, Katherine Katrina Chmiel, Inger Edelfeldt, Ted Nasmith. Karen Wynn-Fonstad išleido „The Atlas of Middle-eart',“ kuriame perbraižė įvairius žemėlapius, skaičiavo atstumus, susijusius su Arda ir Viduržeme. Muziką kūrė The Tolkien Ensemble, Blind Guardian, Led Zeppelin ir kt.
1968 m. Tolkinas pardavė „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ ekranizacijos bei teatrinių pastatymų teises „United Artists“, tačiau jie filmo nesukūrė, todėl 1976 m. teisės buvo parduotos „Tolkien Enterprises“, „Saul Zaentz Company“ atšakai. 1978 m. Ralph Bakshi sukūrė animacinį filmą pagal „Žiedų valdovo“ pirmąją pusę. Antrąją pusę pabaigė Rankin-Bass („Karaliaus sugrįžimas“, 1980). Taip pat Rankin-Bass 1977 m. buvo sukūrę animacinį „Hobitą“. Nė vienas iš šių filmų sėkmės nesulaukė. 2001–2003 m. ekranus pasiekė grandiozinis Piterio Džeksono projektas: trys vaidybiniai filmai „Žiedų valdovas“.
Sukurta įvairių Tolkino kūrinių parodijų. Garsiausia angliška parodija yra Henry N. Beard ir Douglas C. Kenney „Bored of the Rings“ (Nusibodo tie žiedai; 1968). Iš rusiškų galima paminėti „Zvirmarillion“ (aut. A. Sviridov), „Juodąją Ardos knygą“.
Tolkino įtaka fantastikai gali būti prilyginta Leonardo da Vinčio įtakai menui ar The Beatles muzikai. Viduržemės būtybės tapo neatsiejama šiuolaikinės tradicinės maginės fantastikos dalimi, jos figūruoja šimtuose knygų, filmų ar žaidimų, įskaitant RPG „Dungeons and Dragons“, kortų žaidimus „Magic: the Gathering“, „Spellfire“, kompiuterinius žaidimus „Heroes of Might and Magic“, „Age of Wonders“, „Arcanum: Of Steamworks and Magick Obscura“, „Dragon Age“, „Warcraft“. Epinio metalo grupė Summoning Tolkino kūrybai paskyrė ne vieną albumą.
Apie Tolkiną knygų prirašyta labai daug, čia minimos tik žinomiausios.
Anglų kalboje dažnai naudojamos santrumpos:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
