William Shakespeare

Viljamas Šekspyras (angl. William Shakespeare; pakrikštytas 1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono – 1616 m. balandžio 23 d. Stratforde prie Eivono ) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas.^[1] Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Dažnai vadinamas Anglijos nacionaliniu poetu ir „Avon bardu“.^[2] Iki šiol yra išlikusios 39 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir keletas eilėraščių; kai kurie šių darbų gimė bendradarbiaujant su kitais rašytojais. Šekspyro pjesės buvo išverstos į daugelį kalbų ir jis yra dramaturgas, pagal kurio pjeses pastatoma daugiausia spektaklių.^[3]

William Shakespeare
Gimė	1564 m. balandžio 26 d. Stratforde prie Eivono
Mirė	1616 m. balandžio 23 d. (51 metai) Stratforde prie Eivono
Veikla	anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas
Vikiteka	William Shakespeare
Parašas

Apie Šekspyro asmeninį gyvenimą yra išlikę labai mažai duomenų, o tai paskatino daug spekuliacijų apie jo išvaizdą, lytiškumą, religines pažiūras ir ar visi Viljamui Šekspyrui priskiriami kūriniai yra išties jo parašyti.^[4][5][6]

Biografija

Viljamo Šekspyro tėvas Džonas buvo pasiturintis miestietis, pirštinių meistras, tikriausiai dar prekiavęs odomis ir vilna, motina Meri — pasiturinčių žemvaldžių Ardenų duktė.^[7] Viljamas buvo trečias vaikas aštuonių vaikų šeimoje ir vyriausias išgyvenęs sūnus.^[8] Manoma, kad Viljamas Šekspyras mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos: lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija.

1582 m., būdamas aštuoniolikos, vedė aštuoneriais metais vyresnę Eną Hetavei, su kuria susilaukė trijų vaikų: Suzanos ir dvynių Hamneto bei Džadit.

1592 m. atvyko į Londoną, čia vaidino ir daug rašė scenų. Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairias profesijas – buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus.

1594 m. Šekspyras kartu su savo kolegomis subūrė naują grupę – „Lordo Šambeliono žmones“. Grupės populiarumą lėmė Šekspyro dramos. „Lordo Šambeliono žmones“ vertino karalienė Elžbieta I, jie kartais buvo kviečiami į jos rūmus vaidinti. 1599 m. trupė pasistatė teatrą „Globe“. Šekspyras buvo vienas šio teatro dalininkų.

Paskutiniuosius gyvenimo metus Šekspyras praleido gimtajame Stratforde. Teatrui, manoma, neberašė, tačiau ryšius su Londonu palaikė. Jo testamente šalia artimųjų minimi ir trys aktoriai – Ričardas Berbedžas, Džonas Hemingas ir Henris Kondelas. Du pastarieji daug nusipelnė, kad išliktų Šekspyro kūryba.

Kūryba

Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu Šekspyras rašė daugiausia dramines kronikas ir komedijas, po 1600 m. – tragedijas ir dramas.

Draminėse kronikose „Henrikas VI“ (1590–1591 m.), „Ričardas III“ (1592 m.), „Ričardas II“ (1595 m.), „Henrikas IV“ (1597 m.), „Henrikas V“ (1598 m.) vaizduojami daugiausia XIV–XV a. politiniai konfliktai. Monarchas vertinamas renesanso humanistinių idealų požiūriu. Kai kuriose draminėse kronikose pabrėžiama istorinės būtinybės įtaka politinių asmenybių likimui, atskleidžiami sudėtingi luomų santykiai, liaudis parodoma kaip visai nesvarbi istorinių įvykių dalyvė.

Pirmojo kūrybos dešimtmečio komedijose vyrauja meilės, draugystės temos. Daugelio jų pagrindinė herojė – energinga, sąmojinga ir kartu romantiška moteris. Komedijose „Klaidų komedija“ (1592 m.), „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1593 m.) gaivališkas renesansinis optimizmas reiškiamas bufonados priemonėmis, situacijų komizmu. Komedijose „Du veroniečiai“ (1594 m.), „Tuščios meilės pastangos“ (1594 m.), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1594 m.), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1599 m.), „Vindzoro šmaikštuolės“ (1598 m.), „Kaip jums patinka“ (1599 m.), „Dvyliktoji naktis“ (1600 m.) humoras, žaismingumas, tautosakinė fantastika gretinama su lyrizmu, sukurta ryškių komiškų charakterių.

Pirmojo kūrybos dešimtmečio tragedijose „Romeo ir Džuljeta“ (1595 m.), „Julijus Cezaris“ (1599 m.) ir dramoje „Venecijos pirklys“ (1597 m.) daugiau dėmesio skiriama asmenybės ir aplinkos kontrastams, tragiškiems gyvenimo reiškiniams.

Po 1600 m. Šekspyro kūryboje atsispindėjo humanizmo idealų krizės nuotaikos, sustiprėjo tragiškas gyvenimo suvokimas. Tragedijoje „Hamletas“ (1601 m.) vaizduojamas taurus humanistas, tragiškai vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Tragedijų „Otelas“ (1604 m.) ir „Karalius Lyras“ (1605 m.) pagrindiniai veikėjai skaudžiai išgyvena griūvantį tikėjimą aplinkiniais žmonėmis, bet lieka taurūs, moraliai nesužlugdyti. Tragedijoje „Makbetas“ (1606 m.) vaizduojama garbėtroškos ir savanaudiškumo aistrų, vidinių prieštaravimų sužlugdyta asmenybė. Valdžios, savanaudiškumo, meilės ir draugystės problemos keliamos ir antikinių siužetų tragedijose „Antonijus ir Kleopatra“ (1607 m.), „Koriolanas“ (1607 m.), „Timonas Atėnietis“ (1608 m.).

Vėlyvosiose komedijose „Troilas ir Kresida“ (1602), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“ (1603), „Akis už akį“ (1604 m.) ryškūs ironijos, skepticizmo elementai. Paskutiniųjų kūrybinės veiklos metų dramose „Žiemos pasaka“ (1611 m.), „Audra“ (1612 m.) humanistiniai idealai jungiami su pasakų fantastikos elementais. Šekspyras dar parašė poemą „Venera ir Adonis“ (1593 m.) ir 154 sonetus (1609). Juose vyrauja filosofiškai įprasminti meilės, draugystės motyvai.

Šekspyro kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, filosofiniu susimąstymu, ryškiais, sudėtingais, turtingo dvasinio pasaulio charakteriais, didele dramine įtampa. Ji turėjo didelę įtaką pasaulio kultūros raidai.

Vertimai

Viljamo Šekspyro kūryba išversta į 75 pasaulio kalbas, įskaitant dirbtines esperanto, klingoną ir interlingua.^[9]

Į lietuvių kalbą kūrinių išvertė Kazimieras Samajauskas, Kleopas Jurgelionis, Jurgis Talmantas, Vytautas Petras Bložė, Kazys Boruta, Aleksys Churginas, Antanas Danielius, Sigitas Geda, Antanas Miškinis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Alfonsas Tyruolis-Šešplaukis, Tomas Venclova ir kiti.^[10] Pirmasis Šekspyro darbus į lietuvių kalbą versti ėmėsi Kazimieras Samajauskas, 1909 m. išvertęs „Hamletą“, vienas paskutinių vertimų — „Troilas ir Kresidos“ vertimas, kurį 2016 m. atliko Saulius Repečka.

Išnašos

1. Shakespeare William (Viljamas Šekspyras). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 549-550 psl.
2. Dobson 1992, 185–186
3. Craig 2003, 3.
4. Shapiro (2005), xvii–xviii
5. Schoenbaum, 1991, 41, 66, 397–398, 402, 409 psl.
6. Taylor (1990), 145, 210–223, 261–265 psl.
7. Schoenbaum, 14-22 psl.
8. Schoenbaum, 23–24 psl.
9. Fun international facts about Shakespeare (Britų taryba)
10. William Shakespeare. Visuotinė lietuvių enciklopedija)

Šaltiniai

• Craig, Leon Harold (2003). Of Philosophers and Kings: Political Philosophy in Shakespeare's Macbeth and King Lear. Torontas: Toronto universiteto leidykla. ISBN 978-0-8020-8605-1.
• Dobson, Michael (1992). The Making of the National Poet: Shakespeare, Adaptation and Authorship, 1660–1769. Oksfordas: Oksfordo universiteto leidykla. ISBN 978-0-19-818323-5.
• Shapiro, James (2005). 1599: A Year in the Life of William Shakespeare. London: Faber and Faber. ISBN 978-0-571-21480-8.
• Schoenbaum, Samuel (1987). William Shakespeare: A Compact Documentary Life (Revised leid.). Oksfordas: Oksfordo universiteto leidykla. ISBN 978-0-19-505161-2.
• Schoenbaum, Samuel (1991). Shakespeare's Lives. Oksfordas: Oksfordo universiteto leidykla. ISBN 978-0-19-818618-2.
• Taylor, Gary (1990). Reinventing Shakespeare: A Cultural History from the Restoration to the Present. Londonas: Hogarto leidykla. ISBN 978-0-7012-0888-2.

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

William Shakespeare

• Buožis Z. Meilės aistrų labirinte (V. Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“ etinės-dorinės nuostatos), Vilnius, 1997 Archyvuota kopija 2007-01-05 iš Wayback Machine projekto..