From Wikipedia, the free encyclopedia
Tibetiečiai (kinų kalba: 藏族, pinyin: Zàng Zú) – tauta, gyvenanti Tibete ir aplinkinėse srityse nuo Centrinės Azijos – vakaruose, iki Mianmaro ir Kinijos – rytuose. Kinijoje tibetiečiai yra viena iš didžiausių etninių grupių tarp kitų 56 etninių grupių, oficialiai sudarančių Kinijos tautą (kin.: 中华民族; pinyin: Zhōnghuá Mínzú). Pagal oficialų 1959 m. gyventojų surašymą tibetiečių Kinijoje buvo 6 330 567. Indijoje jų gyvena apie 125 000 (daug tibetiečių tremtinių), 60 000 Nepale ir apie 4000 Butane. Manoma, kad kinų invazijos metu (nuo 1951 m.) nužudyta iki 1 200 000 tibetiečių.
| Tibetiečiai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | apie 6 mln. |
| Populiacija šalyse | Kinija: apie 6 mln. Indija: |
| Kalba (-os) | Tibetiečių |
| Religijos | Tibeto budizmas, bon, hinduizmas, islamas |
| Giminingos etninės grupės | Bhotijai, ladachai, kitos Himalajų tautos |
Labai mažai žinoma apie tibetiečių kilmę. Esama nuomonės, jog tibetiečiai genetiškai giminingi mongolams, tačiau akivaizdi ir kitų tautų įtaka (atsižvelgiant į geografinę Tibeto padėtį, tai turėtų būti Centrinės arba Pietryčių Azijos tautos. Tokias prielaidas patvirtina ir genetiniai tibetiečių tyrimai, kuriuos 2000 m. atliko Su, Bing ir kiti [1]: nustatyta, jog tibetiečių Y chromosomos yra daugialypės kilmės -tiek iš Centrinės Azijos, tiek ir iš Rytų Azijos.
Tibetiečiai paprastai yra rudos odos, juodų, šiek tiek banguotų ar garbanotų plaukų, gana aukštų skruostikaulių ir rudų akių, tačiau kai kurie tibetiečiai yra šviesiai rudų ar žalių akių (paveldėtų iš mongolų). Vyrai paprastai augina vešlius ūsus, tačiau retą barzdą. Tradiciškai jie pešioja savo barzdą pincetu. Klajokliai – avių ir jakų augintojai – pina ilgus plaukus.
Tibetiečiai pasižymi gebėjimu išgyventi didžiausiose aukštumose ir atsparumu šalčiui. Toks gebėjimas, be abejonės, yra sąlygotas nepaprastos Tibeto plokščiakalnio aplinkos. Pastaruoju metu mokslininkai stengiasi atskirti kultūrinį ir genetinį šio prisitaikymo faktorius. Jie atrado geną, kuris pagerina hemoglobino prisotinimą deguonimi; taip pat įrodė, jog iki penkerių metų tibetiečių vaikai auga greičiau nei kiti vaikai.
Tibetiečiai yra daugiau kultūrinė ir politinė, o ne lingvistinė sąvoka. Juos vienija bendra Tibeto kultūra, tapatybė ir lingua franca, tačiau kasdienybėje jie kalba bent šešiomis skirtingomis tarpusavyje nesuprantamomis kalbomis, kurios oficialiai laikomos dialektais. Pagal tradicinius regionus ir kalbas yra išskiriamos šios tibetiečių subgrupės:
KLR visas šias giminingas etnines grupes laiko tibetiečiais. Prie jų priskiriamos ir kelios etninės grupės, kalbančios labai nutolusiomis čiangų kalbomis. Bhotijai, kurie labai giminingi tibetiečiams lingvistiškai, bet gyvena už KLR ribų, yra laikomi atskiromis tautomis.
Pagrindinis straipsnis: Tibeto istorija
Iki VI a. tibetiečių klajoklių gentys nebuvo susivienijusios į bendrą valstybę. VI a. Yarlung genties vadas užkariavo keletą netoliese esančių genčių ir tapo karaliumi. Jis žinomas kaip Zanpu (karalius) ir Po dinastijos pradininkas. VII a. pr. Songtsan Gampo (Zanpu anūkas) suvienijo visą Tibetą ir perkėlė sostinę į Lasą. Kinų istorijoje ši karalystė vadinama Tupo karalyste.
Karalius Khrisron Idlebcan (755–797 m.) Tibetą padarė galingiausia Azijos valstybe, kuri užkariavo vakarinę Kinijos dalį, Nepalą, Šiaurės Indiją ir Rytų Turkestaną. Tibetiečiai sėkmingai kariavo su kinais, indais, mongolais ir arabais. Taip pat šis valdovas įteisino Tibeto budizmo formą – lamaizmą – kaip valstybinę religiją. Valstybė išsilaikė apie 100 metų, o nuo 840 m. pradėjo silpti ir irti. Prasidėjo feodalinis susiskaldymas ir budizmo susikirtimas su tradicine tibetiečių religija bon. 838 m. karalius buvo nužudytas, o sostas atiduotas karaliaus broliui Glang Darma. Tibeto imperija suiro.
Glang Darma palikuonys sukūrė stiprią valstybę Tibeto vakarinėje dalyje, kuri iki XIII a. atgaivino budizmą visame Tibete, tačiau 1239 m. Tibetą užpuolė mongolai. Tibeto budistų intelektulai padarė labai didelę įtaką mongolų imperatoriui Kublaichanui, ir jis priėmė lamaizmą ir įteisino jį kaip savo imperijos valstybinę religiją. Nuo 1642 iki 1951 m. Dalai Lamos būdavo drauge ir valstybės vadovais.
1750 m. Tibetas tapo Kinijos protektoratu, o apie XIX a. vidurį Kinija nustojo vykdyti savo pasižadėjimus Tibetui. Pavyzdžiui, 1855 m. Kinija neapgynė Tibeto nuo gurkų invazijos bei nekreipė dėmesio, kai Tibeto provincijos Butanas, Nepalas ir Sikimas buvo prijungiamos prie britų Indijos. 1904–1914 m. Tibetas buvo Didžiosios Britanijos, Kinijos ir Rusijos derybų objektu, tačiau nuo 1912 iki 1951 m., tibetiečių požiūriu, Tibetas buvo suverenus. 1951 m. į Tibetą įsiveržia Kinijos liaudies išlaisvinimo armija. 1959 m. tibetiečiai sukilo prieš okupantus kinus. Tibetas tapo suskaldytas autonominis regionas. Centrinė Kinijos valdžia oficialiai pripažino Dalai Lamos titulą 1653 metais.
Pagrindinis straipsnis: Tibetiečių kalba
Tibetiečių kalba (tibet. བོད་སྐད ) priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimos tibetiečių pogrupiui. Tibetiečių kalbą vartoja apie 6 mln. gyventojų Kinijoje (Tibetas (Xīzàng, 西藏自治区), Činghai (Qīnghǎi, 青海), Gansu (Gānsù, 甘肃), Sičuanas (Sìchuān, 四川) ir Junnanas (Yúnnán, 云南), Indijoje, Butane, Sikime, Kašmyre, Ladake ir Nepale. Mongolijoje tibetiečių kalba yra laikoma klasikine budizmo kalba ir buvo plačiai vartojama iki dabar.
Botijų kalba (dzongkha, རྫོང་ཁ) kalba apie 500 000 žmonių Butane (valstybinė kalba), Indijoje ir Nepale. Botijų kalba taip pat priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai ir yra labai artima tibetiečių kalbai.
VII a. pirmasis Tibeto imperatorius Songtsan Gampo pasiuntė vieną iš savo pasiuntinių Tonmi Sambota į Indiją, kad sukauptų žinių apie budizmą. Tuomet pasiuntinys, visų manymu, sukūrė tibetiečių raštą, paremtą devanagari (sanskrito kalba: देवनागरी) rašto sistema. Taip pat Tomni Sambota parašė tibetiečių kalbos gramatiką, besiremiančią sanskrito (sanskrito kalba: संस्कृतम्) kalbos gramatika.
Dabartinė kalba (vartojama nuo IX a.) buvo naudojama išversti slaptus budistų tekstus, gabenamus iš Indijos į Tibetą. Rašto sistema buvo skirta VII a. kalbai, kuri nuo dabartinės kalbos skyrėsi įvairiais aspektais. VIII a. pr. budistų tekstai, parašyti sanskrito kalba, buvo gabenami per Himalajus ir raštingi žmonės juos kruopščiai vertė į tibetiečių kalbą. Tekstų antplūdis baigėsi XI a., kai indų originalūs tekstai buvo naikinami per musulmonų antplūdį. Vis dėlto, budizmo tekstai, meno, meditacijų ir filosofijos tradicijos buvo beveik galutinai perduotos Tibetui.
Kinų invazija į Tibetą ir jų bandymai sunaikinti budizmo vienuolynų įtaką privertė daug pažengusių meditacijos mokytojų ir mokinių pabėgti į vakarus. Kartu jie pasiėmė pačius svarbiausius dharma tekstus ir šventus meno kūrinius. Šie darbai yra saugomi įvairiose Vakarų šalyse, daugiausia Tibeto budistų centruose, o jų kopijos yra prieinamos didžiausiose bibliotekose. Šie tekstai yra parašyti klasikine tibetiečių kalba.
Pirmasis sanskrito-tibetiečių kalbų žodynas (Mahavyutpatti) pasirodė IX amžiuje. Ksilografija, kilusi iš Kinijos, buvo naudojama ir Tibete bei vis dar naudojama kai kuriuose Tibeto vienuolynuose.
Tibetiečių literatūra yra daugiausia susijusi su budizmu. Literatūrą sudaro vertimai iš sanskrito, kinų kalbų bei originalūs tibetiečių darbai. Taip pat yra literatūros darbų apie bon religiją – seniausius Tibeto dvasinius papročius. Ypač nepaprastas tibetiečių literatūros žanras yra gter-ma (tibet. གཏེར་མ་ ) – tai tekstai, kurie parašyti senovės mokytojų ir manoma, jog keletą šimtmečių slėpti atokiose olose.
Kalba, kuria šiuo metu kalbama, yra vadinama šnekamoji tibetiečių kalba. Dėl kalbos dialektų žmonės iš plačiai nutolusių regionų sunkiai supranta vienas kitą. Yra keturi tibetiečių kalbos dialektai, o pagrindinis tibetiečių kalbos dialektas yra sostinės Lhasa regione.
Paprasti tibetiečių sakiniai yra sudaromi tokia tvarka: subjektas – objektas – veiksmažodis. Tibetiečių veiksmažodžiai yra sudaryti iš dviejų dalių: žodžio šaknies, kuri sudaro žodžio reikšmę, ir galūnės, kuri reiškia laiką (praeities, dabarties arba ateities). Kamienas yra labai pabrėžiamas kalbant. Paprasčiausios ir labiausiai pasitaikančios veiksmažodžių formos susidedančios iš kamieno ir galūnės „-ge“ gali būti vartojamos dabarties ir ateities laikams išreikšti, o praeities laikui reikšti prie žodžių kamienų pridedama galūnė „-song“.
Tibetiečių kalbos abėcėlė yra silabinė (skiemeninė), kaip daugumos Rytų ir Pietryčių Azijos šalių abėcėlių. Tibetiečių kalboje yra 4 balsės ir 30 priebalsių. Tibetiečių kalba rašoma labai konservatyviu skiemenų abėcėlės raštu, paremtu senovinės Indijos sanskrito kalbos rašto sistema. Kiekviena raidė yra sudaryta iš neatskiriamos balsės „a“. Skiemenys yra atskiriami taškais. Kelios priebalsės yra rašomos tam tikru būdu sujungiant raides. Abėcėlės forma parodyta pirmame paveikslėlyje, žinoma kaip u-chen (tibet. དབུ་ཅན་ ) yra naudojama spausdinimui. Greitraštio versijos raidynas, toks kaip gyuk yig arba vadinamasis „tekantis raštas“ (tibet. རྒྱུག་ཡིག་ ) yra naudojamas neformaliam rašymui.
Pavyzdys Nr.1: teksto pavyzdys parašytas u-chen raidynu (tibet. དབུ་ཅན་ ):
Pavyzdys Nr.2: to paties teksto pavyzdys parašytas gyuk yig raidynu (tibet. རྒྱུག་ཡིག་ ):
Teksto vertimas: visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai. (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1-asis straipsnis).
Tibetas didžiuojasi turtinga ir savita kultūra: menu, teatru, muzika, medicina, šventėmis ir apeigomis. Tibetiečių kultūra perėmė nemažai elementų iš kaimyninių šalių, tačiau daugiausia įtakos Tibeto kultūrai turėjo Indija. Pavyzdžiui, tibetiečių menas yra labai susijęs su budizmu ir atsispindi beveik kiekviename kasdieninio gyvenimo žingsnyje.
Tapyba yra svarbi meno forma Tibete. Kaip ir krikščionybėje ar kitoje religijoje, tibetiečių tapyba yra viena iš elgesio formų, kuri padeda tibetiečiams sustiprinti jų tikėjimą. Tibetiečių tapyba daugiausia sudaro uolų tapyba, freska, thangka (arba tanka, tibet. ཐང་ཀ་ , nevarų kalba: पौभा) ir medžio graviūra. Uolų tapyba yra viena iš seniausių meno rūšių Tibete. Tai tapyba ant uolų ir didelių akmenų. Meistriškumu, tema ir stiliumi uolų tapyba turi artimų sąsajų su Šiaurės Kinijos ir Vidurio Azijos uolų tapyba.
Freskos yra tapomos ant sienų Tibeto vienuolynuose ir rūmuose. Tibetiečių budizmo freskos perėmė kai kuriuos tapybos elementus iš Indijos, Nepalo ir Kinijos, tačiau palaipsniui susiformavo unikalus tibetiečių stilius.
Thangka tibetiečių tapyboje susilieja indų spiralinė tapyba su Nepalo ir Kašmyro tapyba. Tokio stiliaus paveikslai Tibete pasirodė apie VIII amžiuje. Populiariausi paveikslai yra stačiakampio formos, nutapyti ant medvilnės ar lino, kuriuose paprastai pavaizduojami tradiciniai motyvai: religiniai, astrologiniai, teologiniai siužetai, kartais Mandala. Tam kad paveikslai neišbluktų, įdedama organinių ir mineralinių pigmentų bei paveikslas yra įrėminamas.
Tibetiečių folklorinis spektaklis, žinomas kaip Ache lhamo, kuris reiškia „dangaus sesuo“ yra šokių, giesmių ir dainų derinys. Pasirodymai paprastai atspindi budistų pasakojimus ir Tibeto istoriją. Tibeto spektaklis buvo įkurtas XIV a., kai Lama Thangthong Gvalpo surengė pirmąjį pasirodymą. Taip tradicija tęsiasi beveik 700 metų ir pasirodymai vyksta įvairių švenčių bei festivalių proga. Pasirodymuose paprastai būna šokiai, giesmės ir dainos. Kartais užsidedamos spalvotos kaukės, kad pabrėžtų žmogaus charakterį ar būdą, pavyzdžiui, raudona spalva simbolizuoja karalių, geltona simbolizuoja dievybes ir lamas. Spektaklis prasideda apsivalymu ir palaiminimu, po kurio pasakotojas sudainuoja istorijos santrauką ir spektaklis prasideda. Kiti palaiminimo ritualai įvyksta spektaklio pabaigoje.
Ypatinga geografinė aplinka ir etninė tradicija lėmė ypatingą muzikos stilių. Tibetiečių dainų žavesį sukelia ypatingas dainavimas, kuris yra garsus ir skambus bei turi romantiško tono, išreiškiantis tibetiečių religinį tikėjimą ir jų mėgavimąsi laimingu gyvenimu bei taikingu protu. Tibetiečių muziką taip pat charakterizuoja gamtos garsų ir religinės muzikos įkomponavimas, kuris gali atsispindėti ir populiariojoje muzikoje. Paskutiniaisiais metais tibetiečių dainos tapo populiarios Kinijoje. Atlikėja Zhu Zheging pateikė tibetiečių muziką visam pasauliui – jos albumai buvo išleisti daugiau nei 60 šalių. Vakarų žmonės buvo labai sužavėti Zhu balsu ir pavadino jį „gamtos garsu“. Kita tibetiečių dainininkė Han Hong tapo viena iš populiariausių dainininkių Kinijoje.
Tibetiečių medicina yra viena iš seniausių pasaulyje. Medicinoje naudojama daugiau nei 2000 augalų rūšių, 40 gyvūnų veislių ir 15 mineralų. Didžiausias įnašas į Tibeto mediciną buvo garsaus VIII-tojo amžiaus gydytojo Yutok Yonten Gonpo, kuris užrašė senovinę Tibeto mediciną, kartu įtraukiant elementų iš Persijos, Indijos ir Kinijos medicinos tradicijų. Yutok Yonten Gonpo palikuonis Yuthok Sarma Yonten Gonpo toliau sistemino medicinos tradiciją, pridėdamas 18 medicinos darbų.
Šiuo metu tradicinių tibetiečių vaistų įrašų skaičius jau pasiekė apie 2300. Apytikriai truputi daugiau nei 300 yra plačiai naudojamų, iš kurių 70 % yra augalai ir vaistažolės; 12 % iš gyvūnų ir apie 14 % iš mineralų. Apie trečdalis tradicinių tibetiečių vaistų naudoja tas pačias medžiagas kaip ir tradiciniai kinų vaistai, tačiau daugiau nei puse vaistų sudaro žolelės, kurios yra būdingos tik Tibetui. Kadangi kai kuriems vaistams reikia labai brangių žaliavų, tai nemažai vaistų turi pakaitalų.
Išskirtinis tibetiečių kultūros bruožas yra tibetiečių šventės ir apeigos, kurios giliai įsišaknijusios į vietinę kultūrą. Labai svarbi šventė yra „maudymosi šventė“. Kiekvienas žmogus dalyvauja šioje šventėje tris kartus: gimus, susituokus ir mirus (atitinkamai gimimo, vestuvių ir mirties maudymosi šventėse). Tradiciškai yra tikima, jog žmonės neturėtų maudytis kasdien, o tik svarbiausiuose jo gyvenimo momentuose.
Tibetiečiai tiki reinkarnacija bei budizmo idėjomis apie besitęsiantį pomirtinį gyvenimą. Labai daug vykdoma religinių ceremonijų, susijusių su gimimu ir mirtimi. Daug ceremonijų kilusių iš senovinės bon religijos ritualų.
Išskirtinės apeigos Tibete yra „dangaus laidotuvės“, kurios vykdomos tam, kad mirusiojo žmogaus dvasia saugiai nukeliautų į dangų. Prieš laidotuves kūnas yra susukamas į baltą audeklą ir laikomas namuose daugiau nei 7 dienas. Per tą laiką Lamos gieda giesmes, kad sumažintų mirusiojo kančias už padarytas nuodėmes. Laidotuvių dieną atvyksta dangaus laidotuvių apeigų vykdytojai. Jie nuneša velionį į laidojimo žemę. Tuomet velionio kūnas įpjaunamas, kad pritrauktų grifus, kurie kūną suės. Likęs skeletas yra sudaužomas į gabaliukus, kad grifai galutinai juos suėstų. Tibetiečiai tiki, jog grifai gali nunešti mirusiojo kūno sielą į dangų. Tuo atveju, kai grifai neėda kūno, ar suryja tik pusę jo, yra tikima, jog tas žmogus būdamas gyvas padarė sunkių nuodėmių ir yra pasmerktas keliauti į pragarą. Jei grifai suryja kiekviena kūno gabalėlį ar bent jau didžiąją dalį, tuomet siela tęsia tyrą atgimimą.
Pagrindinis tibetiečių maisto produktas, kuris vartojamas kasdien, yra miežių miltai. Kiti svarbesni maisto produktai yra kvietiniai miltai, jako mėsa, aviena ir kiauliena. Pieno produktai, tokie kaip sviestas, pienas, sūris yra taip pat labai populiarūs. Žmonės gyvenantys aukštesnėse aukštumose ar kalnuose paprastai vartoja daugiau mėsos nei žmonės, kurie gyvena žemesniuose regionuose, nes ten auginama įvairesnių augalų, daržovių ar vaisių. Ryžiai yra paprastai vartojami siauresniame rate – pasiturinčiose šeimose, pietinių kraštų ūkininkų ar fermerių šeimose ir vienuolynuose.
Tibetas yra aukštai virš jūros lygio, dėl šios priežasties vanduo užverda prie 90° Celsijaus, todėl virimas vandenyje nėra įmanomas. Taigi Tibete maisto produktai ir valgiai yra specifiniai. Pagrindinis valgis yra tsampa, kuris yra vartojamas kasdien. Tsampa yra daroma iš skrudintų ir nelukštentų miežių, sumaltų rankiniais malūnais į labai smulkius miltus, kurie yra sumaišomi su trupučiu arbatos ir tada daromos bandelės bei valgomos paimant juos pirštais. Taip pat į šias bandeles gali būti įdėta sviesto, varškės ar cukraus. Tibetiečiai valgo tsampa su daug kitų patiekalų ir bet kokiu metu, taip pat šį valgį nešiojasi keliautojai.
Kitas maisto produktas yra mėsa, kurią tibetiečiai dažniausiai džiovina. Jako mėsa ir aviena žiemos metu yra supjaustoma ilgomis juostomis ir džiovinama apskritose olose arba aruoduose, apdėtuose akmenimis. Džiovinta jako mėsa ir aviena išlieka tinkama vartoti ilgesnį laiko tarpą, nes mėsoje esančios bakterijos žūsta džiovinant mėsą per žiemos šalčius. Džiovintą mėsą taip pat patogu susidėti keliaujant. Krūtinės ir šonkauliukai yra patiekiami svečiams, o baltų avių uodegos yra pateikiamos garbės svečiams. Tibete yra keturių skirtingų rūšių dešrelių: kraujo, mėsos, miltų ir kepenų.
Taip pat labai svarbus tibetiečių maisto produktas yra pienas, kuris geriamas šviežias, rūginamas, arba yra separuojamas į sviestą ir varškę. Tibete sviestas yra gaminamas namuose. Jis yra naudojamas patiekalams gaminti su tsampa, arbata ir kt., arba gali būti naudojamas kaip kuras lempoms.
Pagrindinis tibetiečių gėrimas yra arbata. Yra trys būdai pagaminti arbatą: paprasta arbata, arbata su pienu ir arbata su sviestu. Labiausiai Tibete vartojamos arbatos lapeliai yra auginami kitose Kinijos provincijoje, pavyzdžiui, tou arbata iš Junnano, ta arbata iš Sičuano. Tibetiečiai turi tam tikrus arbatos gaminimo ir gėrimo papročius. Arbata su pienu yra gaminama taip: verdanti juoda arbata yra perkošiama ir perpilama į maišytuvą, tada įdedama šviežio pieno ir sukraus, o smarkiai suplakus arbata pakinta į rausvai baltą gėrimą. Kita populiari arbatos rūšis vadinama pocha ir ji gaminama tokiu būdu: arbata yra perkošiama ir išpilama į maišytuvą, kur įdedama druskos, pelenų ir sviesto; viskas yra stipriai suplakama ir gauta arbata yra rausvai baltos spalvos su storu bei tirštu riebalų sluoksniu. Tibetiečių miežių alus, vadinamas chang, Tibete yra labai populiarus visų gyventojų tarpe. Alus yra nelabai stiprus, švelnaus, šiek tiek saldžiarūgščio bei kartoko skonio. Arbata ir miežių alus (chang) yra svarbiausi tibetiečių gėrimai. Kiti patiekalai yra momo (tibetiečių koldūnai), thenthuk (tibetiečių makaronai), jako liežuvis ir kiti. Dabar Tibeto miestuose, pavyzdžiui, Lhasoje, tibetiečių maistas yra papildytas kinų maistu, daugiausia Sičuano provincijos maistu. Turgavietėse galima įsigyti įvairesnių daržovių ir žuvies. Tibetiečių restoranuose yra patiekiama tibetiečių, kinų, o kai kur net vakarietiškų patiekalų.
Dėl Tibeto šalto oro, ir vyrai, ir moterys vilki gana šiltus drabužius. Moterys paprastai būna apsirengusios sijonus ir šilko ar audinio švarkus. Vyrai nešioja ilgas, laisvas kelnes ir palaidus, kartais be rankovių chalatus su vilnoniais ar odiniais batais. Kerdžiai dažnai vilki avikailio drabužius. Tradiciškai vyrai vilki ilgus apjuosčius, o moterys nešioja spalvotas prijuostes. Tačiau šiuo metu tradicinius rūbus pakeičia įvairesni šilti drabužiai, pavyzdžiui, marškiniai, megztiniai ir panašiai.
Dauguma tibetiečių nešioja ilgus plaukus, nors dabartiniu metu kai kurie vyrai kerpasi plaukus trumpai. Moterys susipina savo plaukus į dvi kasas, mergaitės – į vieną kasą. Vyrai kurie nešioja ilgus plaukus suvynioja juos viršugalvyje, dažnai apgaubia raudonu audiniu.
Tradicinė tibetiečių architektūra yra unikali (kaip visa tibetiečių kultūra) ir pilna vietinės kultūros bruožų bei požymių. Architektūra turi kinų ir indų įtakos ir atspindi gilų santykį su budizmu.
Svarbiausiu tibetiečių architektūros pavyzdžiu yra laikomi Potala rūmai. 117 m aukščio ir 360 m pločio, buvusi Dalai Lamos rezidencija. Rūmus sudaro daugiau nei 1000 kambarių su Dalai Lamos portretais ir Budos statulomis. Rūmai yra padalinti į išorės Baltuosius rūmus, kuriuose yra administracinės patalpos ir vidinius Raudonuosius rūmus, kuriuose yra Lamos asamblėjos salė, koplytėlės, šventyklos ir milžiniška biblioteka su budistų šventaisiais raštais.
Unikaliausias tibetiečių architektūros bruožas yra tai, jog dauguma namų ir vienuolynų yra statomi pakiliose, saulėtose vietose. Kadangi Tibete nėra daug medienos ar kito kuro, kad gyventojai galėtų pasišildyti ar apšviesti patalpas, todėl stogai yra statomi taip, kad išsaugotų šilumą, o daug langų yra konstruojamų, kad praleistų saulės šviesą. Sienos yra paprastai pasvirusios į vidų apie 10 laipsnių, kaip atsargumo priemonė prieš dažnus žemės drebėjimus kalnuotose srityse. Tibetiečių namai ir pastatai yra balinami išorėje ir gražiai išpuošiami viduje.
Dviaukščių namų rūšis yra labiausiai paplitusi Tibete. Šie pastatai yra dažnai senovinių medžio ir akmens konstrukcijų bei atrodo kilniai ir tvirtai. Kambariai yra atskirti kolonomis. Pirmasis aukštas yra tvartas ir sandėlis. Antrasis aukštas yra gyvenamoji vieta. Paprastai būna didelis gyvenamasis kambarys, vonia, virtuvė, sandėlis ar maža laiptinė. Jei yra trečiasis aukštas, tai ten paprastai būna šventoji salė arba vieta džiovinti drabužius. Kiemuose visada yra šulinys bei tualetas, pastatytas namo kampe. Gyvenamųjų namų sienos yra iš žemės ir akmens kartu su plūktiniu, apie 40-50 cm storumo, arba sienos iš akmenų, apie 50-80 cm. Stogai yra plokšti ir padengti žeme. Tokio tipo namai yra šilti žiemą ir vėsūs vasarą – labai tinkami plokščiakalnio klimatui. Prie langų yra pakraigės, kad apsaugotų palanges nuo lietaus ir puoštų namą. Gyvenamųjų namų langų ir durų abi pusės yra nudažomos juodais dažais, kurie dera prie baltų sienų. Kaimo vietovėse žmonės gyvena vieno aukšto namuose. Tokių namų kiemuose dar yra dirbtuvės, daržinės, avių aptvarai bei tvartai.
Ganyklose gyventojai paprastai įsikuria iš jako vilnos išaustų audeklų palapinėse. Tokios palapinės paprastai yra kvadratinės formos, palaikomos 8 stačių stulpų. Palapinės yra apie 20 m² ploto ir apie 1,7 m aukščio su ventiliacijos plyšiais viršuje, kad paskirstytų dūmus ir šilumą. Palapinės priekyje yra traukiamoji virvė surišta su durų uždanga. Karštomis dienomis durų uždanga gali būti atitraukta, kad įleistų oro į vidų ir kad oras viduje būtų vėsus bei grynas. Palapinė yra be jokių baldų, be daug įrengimų. Palapinės viduryje iš žemių pastatoma ugniavietė; už šios ugniavietės būna garbinimo ir maldų vieta su Budos statulėle. Žmonės paprastai miega ant avikailio kilimėlio, kuris būna patiestas ant žemės. Iš jako vilnos išaustas audeklas yra storas ir pakankamai patvarus, kad apsaugotų nuo vėjo ir pūgos. Tokia palapinė gali būti lengvai išmontuojama ir perkeliama į kitą vietą, kas yra patogu kerdžiaus gyvenime.
Tibeto miškų rajonuose (rytuose), dauguma kaimų yra įsikūrusių įkalnių pusiaukelėje. Čia žmonės stato medinius namus su rąstinėmis sienomis ir nuožulniais stogais, padengtais medinėmis lentelėmis. Nors dauguma žmonių gyvena namuose, vis dar yra žmonių, gyvenančių olose įsirengtose buveinėse. Šios buveinės yra dažnai įrengiamos kalvų ar kalnų vietovėse. Olų buveinės yra įvairių pavidalų, tokių kaip kvadratų, apskritų, stačiakampių ir t. t. Dauguma yra kvadrato formos su 16 m² plotu ir 2-2,2 m aukščio. Tai yra unikalūs gyvenamieji būstai Tibeto plokščiakalnyje.
Tibeto autonominį regioną sudaro tik puse istorinio Tibeto ir tik 1/3 jam priklaususių žmonių. Kinams įsiveržus į Tibetą (1951 m.) kilo pilietinis karas, o Dalai Lama XIV pabėgo į Indiją. Šiuo metu Tibetas yra vienas iš labiausiai atsilikusių regionų Kinijoje. Nors šiuo metu siekiama Tibetą pakelti ekonomiškai, tačiau jis vis dar 25 vietoje iš 33 Kinijos provincijų. Šiuo metu Tibete gyvena apie 94 % tibetiečių, tačiau kaip ir kituose regionuose Tibete vyksta hanių apgyvendinimas. Tibete kyla daug išsilaisvinimo judėjimų, nepaisant to, Kinijos vyriausybė žada skelbti naują Dalai Lamą.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
