From Wikipedia, the free encyclopedia
Pietų Afrika (afr. Suid-Afrika, angl. South Africa), oficialiai Pietų Afrikos Respublika (PAR, afr. Republiek van Suid-Afrika, angl. Republic of South Africa) – valstybė Afrikos pietuose, prie Atlanto ir Indijos vandenynų. Šiaurėje ribojasi su Namibija, Botsvana bei Zimbabve, šiaurės rytuose – su Mozambiku ir Svazilandu, apglėbia Lesotą.
Šis straipsnis apie valstybę. Apie geografinį regioną skaitykite straipsnyje Pietų Afrika.| Pietų Afrikos Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Pietų Afrikos nacionalinis himnas“ | |||||
 Pietų Afrika žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | afrikansas, anglų. Kitos atskirų regionų: zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, čuana, vendų kalbos | ||||
| Sostinė | Keiptaunas (įstatymų leidyba) Pretorija (Tšvanė) (vykdomoji valdžia) Blumfonteinas (teisminė) | ||||
| Didžiausias miestas | Keiptaunas | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Viceprezidentas • Nacionalinės provincijų tarybos pirmininkas |
Cyril Ramaphosa Kgalema Motlanthe Mninwa Johannes Mahlangu | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
1 221 037 km2 (24) 0,38 | ||||
| Gyventojų • 2021 • Tankis |
 60 142 978[1] (23)42,4 žm./km2 (169) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2022 419[2] mlrd. $ (33) 6 979[2] $ (89) | ||||
| Valiuta | Randas (ZAR) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC+2 netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė |
nuo Jungtinės Karalystės 1910 m. gegužės 31 d. | ||||
| Interneto kodas | .za | ||||
| Šalies tel. kodas | +27 | ||||
Plotas – 1 221 037 km². Gyventojų skaičius – 44 819 778 (2001 m.).[3] Pietų Afrikos Respublikoje yra 11 oficialų kalbų, iš kurių 9 priklauso bantu kalbinei grupe, o likusios 2 (anglų ir afrikanų) – indoeuropiečių kalboms.[4] 79,3 % Pietų Afrikos gyventojų juodaodžiai, 9,1 % baltaodžiai, 9,0 % spalvotieji ir 2,6 % azijiečiai.[5]
Žmonės, dabartinių choisanų protėviai, šioje teritorijoje gyveno dar daugiau nei prieš 100 000 metų.[6] Nuo V a. pr. m. e. tarp jų ėmė skirtis dvi svarbios grupės: sanai, kurie vertėsi pirmykščiu rinkimu bei medžiokle, ir hotentotai, kurie perėjo prie gyvulininkystės. Apie V a. PAR teritoriją pasiekė bantai, kurie atsinešė žemdirbystę, geležies apdorojimo technikas. Jie išstūmė vietos gyventojus į dykumingas vakarines sritis ir apgyvendino didžiąją dalį teritorijos.
1488 m. Bartolomėjus Diasas pasiekė Gerosios Vilties kyšulį ir atrado Keipo jūros kelią (Cape Sea Route). 1497 m. Vasco da Gama atrado Natalį. 1652 m. Nyderlandų Rytų Indijos kompanija nutarė čia įkurti pirmąją gyvenvietę (Kapą dabartinėje Keiptauno teritorijoje). Dėl tuo metu Europoje vykusių religinių karų čia prieglobstį rado daug savo šalyse persekiotų olandų, vokiečių, skandinavų. Jie maišėsi su vietos gyventojais, taip pat vergais iš Madagaskaro, Indonezijos, suformuodami naują etninę grupę afrikanus (arba būrus, tiesiogiai išvertus – valstiečius). Jie greitai prarado kontaktą su Nyderlandais, tad jų kultūra bei kalba ėmė rutuliotis atskirai, kiek veikiama vietos kultūrų. Afrikanai palengva plėtė savo teritorijas vakarinėse dabartinės PAR dalyse, naikindami vietos choisanus.
Pačioje XIX a. pradžioje prasidėjo vietos bantų konsolidacijos procesai rytinėje PAR teritorijoje. Tarp bantų atsirado dvi grupės: pakrantės nguniai ir giliau žemyne gyvenantys soto-tsvana. Nguniai sugebėjo sukurti trumpalaikę imperiją, vadovaujant vadui Šaka Zulu, ir jo užkariavimai pradėjo Mfekane. Per Mfekane užkariavimus vietos gentys masiškai migravo į šiaurę, naikindamos kultūriškai stipresnes Savanų Afrikos valstybes. Mfekane procesas taip pat skatino svazius, basotus ir kitas etnines grupes kurti savo valstybes.
Tuo pat metu vakarinėje dalyje 1806 m. Britų Imperija užėmė Kapo koloniją. Afrikanai kėlėsi į krašto gilumą ir kūrė savo nepriklausomas valstybes – Transvalį, Natalį, Oranžiją. Tai labai apsunkino padėtį, nes ėmė kovoti trys pusės: britai (vakariniame pajūryje), afrikanai (krašto gilumoje) ir zulai (rytiniame pajūryje).
Britai plėtė savo teritorijas: 1879 m. jie užėmė nusilpusią Zulu karalystę, o per I ir II būrų karus ir afrikanų valstybes. 1910 m. iš visų politinių junginių suformuota Pietų Afrikos Sąjunga (ją sudarė keturi kraštai: Kapas, Transvalis, Oranžija bei Natalio provincija. Vėliau ji tapo dominija). Nuo tada anglų kalba ir kultūra įsigalėjo. Nauja valstybė buvo agresyvi: Pirmojo pasaulinio karo metais ji prisijungė ir Vokietijos Pietvakarių Afriką (dab. Namibiją).
Po II pasaulinio karo PAR įsigalėjo apartheidas, kuris skatino rasinę segregaciją ir įteisino diskriminaciją. Iš juodaodžių gyventojų daugumos buvo atimtos dauguma teisių, įkurti bantustanai. Tai skatino neramumus ir etninę įtampą šalyje, kėlė pasipriešinimo kovą.
1992 m. apartheidas buvo panaikintas, 1994 m. šalyje įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai, ir Nelsonas Mandela tapo juodaodžiu prezidentu.
Valdymo forma – parlamentinė respublika. Šalies vadovas – prezidentas, kuris yra ir vyriausybės vadovas. Prezidentas renkamas Nacionalinės asamblėjos, 5 metų kadencijai. Dabartinis prezidentas – Jacob Zuma, išrinktas per paskutinius rinkimus (2009 m. gegužės 6 d.), gavęs 277 balsus iš 400-ų.[7]
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas, sudarytas iš aukštesniųjų – Nacionalinės provincijų tarybos (90 vietų, po 10 narių iš kiekvienos 9 provincijų, išrinktų vietinės valdžios, 5 metų kadencijai; ši taryba atsakinga už regionų interesus, taip pat saugo kultūrines ir kalbines tradicijas tarp etninių mažumų) ir žemesniųjų – Nacionalinės asamblėjos rūmų (400 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 5 metų kadencijai).[7]
Pietų Afrikos Respublika yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kurioje niekad nebuvo karinio perversmo, todėl šalis laikoma viena stabiliausių demokratijų Afrikoje. Laisvi ir slapti rinkimai šalyje vyksta nuo XIX a. pabaigos, tačiau lygiais jie tapo tik nuo 1994 m. Nuo tada PAR valdo Afrikos nacionalinis kongresas.
Šalies sostinės:
Pietų Afrikos Respublika suskirstyta į 9 provincijos, suformuotas 1994 m. per regionų reformą. Reformos metu 4 senosios provincijos (anksčiau buvusios kolonijos ir būrų valstybės) ir 10 bantustanų buvo perskirstyti, prie provincijų prijungiant bantustanus, bei suskaidant kai kurias provincijas. Kiekvienoje provincijoje gyvena po kelių tautybių atstovus, išskyrus Kvazulu-Natalį, kuriame vyrauja zulai bei Rytų Kapą, kuriame daugumą sudaro kosai.
Pietų Afrikos Respubliką sudaro šie regionai:
Regionai iki regionų reformos:
Šalis yra pietinėje Afrikos žemyno dalyje, tarp Indijos ir Atlanto vandenynų. Gerosios Vilties bei Adatos kyšuliai žymi pietinę žemyno ribą ir vandenynų skirties liniją. Pakrantės ilgis sudaro 2798 km. Be to, šaliai priklauso nedidelės negyvenamos Princo Edvardo salos Indijos vandenyne.
Daugumą šalies užima 900–2000 m aukščio plokščiakalnis, vadinamas Veldu, stačiais sprūdžiais besileidžiantis pakrančių link. Ryškūs šio sprūdžio ženklai yra prie siauros rytinės pakrantės ir Didžiojo Karu įduboje pietuose. Toliau už šios įdubos kyla Kapo kalnai, iškylantys iki 2326 m aukščio, o Keiptauno apylinkėse jie sudaro žymųjį Stalo kalną. Rytuose ir pietryčiuose ties plokščiakalnio riba susidarę aukščiausi šalyje Drakeno kalnai, kuriuose yra ir aukščiausia PAR vieta – Mafadis (3450 m).[8]
Pagrindinės šalies upės yra Atlanto vandenyno baseinui priklausanti Oranžinė (su intaku Valiu) bei Indijos vandenyno baseinui priklausanti Limpopo upė. Upės, kirsdamos plokščiakalnio šlaitus, suformuoja aukštus krioklius (Augrabio, Tugelos ir kt.). Ežerai nedideli, jų mažai, tačiau upių slėniuose įrengta daug tvenkinių.
Šalies šiaurėje (Limpopo baseine) driekiasi tankiais krūmynais apaugusi savana – bušveldas. Centriniuose rajonuose plyti sausų savanų ir pusdykumių plotai, pereinantys į Namibo dykumą vakaruose, Karu pusdykumes pietuose ir Kalahario dykumą šiaurėje. Rytinėje pakantėje yra savanų, drėgnuose kalnų šlaituose – musoninių miškų, o pietinėje pakrantėje – subtropikų augalijos. Pietų Afrikoje gausu savanų gyvūnijos (liūtų, hienų, dramblių, antilopių ir kt.). Šalyje įsteigta 20 nacionalinių parkų, užimančių 3 % šalies ploto[9].
Klimatas šalies centrinėje dalyje – kontinentinis tropinis, rytuose – jūrinis tropinis, į pietus nuo 30° platumos – mediterianinis ir jūrinis subtropinis. Plokščiakalnyje vasaros mėnesių vidutinės temperatūros 18-27 °C, žiemos 7-10 °C; vakaruose atitinkamai 17 °C (vasarą) ir 10 °C (žiemą), pietryčiuose – 22 °C ir 18 °C. Daugiausia kritulių būna Indijos vandenyno pakrantėje ir Drakono kalnų rytiniame šlaite (1000–2000 mm per metus), mažiausiai – Atlanto vandenyno pakrantėje (40 – 100 mm/m.). Žiemą kartais pasitaiko sniego.
 Keiptauno klimatas  | |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Mėnuo | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru | Metinis |
| Vid. aukščiausia °C | 27 | 28 | 26 | 24 | 20 | 18 | 17 | 18 | 19 | 22 | 24 | 26 | 22,4 |
| Vid. temperatūra °C | 20 | 20 | 19 | 17 | 14 | 12 | 12 | 12 | 13 | 15 | 18 | 19 | 15,9 |
| Vid. žemiausia °C | 16 | 16 | 15 | 13 | 10 | 8 | 8 | 8 | 9 | 11 | 14 | 15 | 11,9 |
| Krituliai mm | 16 | 13 | 20 | 54 | 92 | 111 | 96 | 87 | 56 | 40 | 24 | 18 | 627 |
| Duomenys: EuroWEATHER[10] 2.15.2010 | |||||||||||||
Pietų Afrikos Respublika – ekonomiškai stipriausia Afrikos šalis. Keiptaunas, Johanesburgas, Port Elizabetas ir Durbanas – dideli pramonės centrai, kuriuose išvystyta įvairi gamybos pramonė – nuo chemikalų, audinių ir popieriaus iki automobilių, elektronikos prekių ir ginklų. Pietų Afrikos Respublikos klestėjimą skatino milžiniški vertingų mineralų ištekliai. PAR iki šiol pirmauja pasaulyje pagal aukso gavybą, nors šio metalo ištekliai mažėja. Be to, PAR iškasama daugiausia platinos, mangano, chromo, ir deimantų pasaulyje. Naftos šalyje nėra, tačiau ji turi didžiulius anglių išteklius. Anglys – pagrindinis šalies energijos šaltinis.[11]
Nuo 1970-ųjų m. PAR išsivystė iš sparčiai augančios ekonomikos šalies į pramonę valstybę su stabilia vyriausybę ir todėl JTO ir ES laikoma Pirmojo pasaulio valstybe, bet kaimo vietovėse šalis yra labiau panaši į dar besivystančią šalį. PAR dominuoja Pietų Afrikojos ekonomikoje ir jau 1910 m. kartu su Svazilendu, Namibija, Lesotu, Botsvana suformavo Pietų Afrikos muitų sąjungą (SACU). PAR taip pat yra Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (SADC) ir Naujosios partnerystės Afrikos vystimuisi (NEPAD) (Afrikos Sąjunga) narė.
Pietų Afrikos Respublikoje išplėtota finansų ir teisės sistema, apskritai gera infrastruktūra (komunikacijos, energetikos ir transporto sritys). Nors per pastaruosius dešimt metų ekonomika augo, tačiau nedarbo lygis yra aukštas – 23 % (oficialiai) ir 34,3 % (neoficialiai) (2007 m.[12]).
Žemės ūkis sudaro tik apie 4 % BVP, tačiau daugybė žmonių dirba kalnakasyboje. Daugiausia auginami ir eksportuojami citrusiniai vaisiai, kukurūzai, kviečiai, cukranendrės, tabakas, vynuogės, medvilnė ir įvairios gėlės. Dėl savo padėties pietiniame pusrutulyje PAR gali eksportuoti vaisius į Europą ir Šiaurės Ameriką, kai jie tuo metu ten neauga (pavyzdžiui, žiemą eksportuojama vynuogės, kriaušės, šparagai, vasarą – apelsinai).
Nuo XX a. pabaigos turizmas tapo labai svarbiu Pietų Afrikos Respubliko ekonimikos sektoriumi. Labiausiai lankytinos šalies vietos:
2005 m. turizmo sektorius sudarė 7 % šalies BVP. 2002 m. šalį aplankė daugiau kaip 6 milijonai turistų. Apytiksiai daugiau nei 3 % visų Pietų Afrikos Respublikos darbuotojų dirba turizmo sektoriuje.
Pasak 2009 m. apskaičiavimų, šalyje gyvena 49 052 489 žmonės.[7] 61 % gyventojų gyvena miestuose, kita dalis – kaimo vietovėse. Žmonių tankumas šalies šiaurės rytuose yra žymiai mažesnis nei rytuose. Dauguma šalies gyventojų (65,8%) yra 15 – 64 m. amžiaus. Keturiolikmečiai ir jaunesni žmonės sudaro 28,9% populiacijos.[7] 2003 m. duomenimis, 86.4 % vyresnių nei 15 m. šalies gyventojų laikomi raštingais.[7] Pagal tai PAR yra viena raštingiausių Afrikos šalių.[7]
Pietų Afrikos Respublikos gyventojų etninė sudėtis yra viena margiausių Afrikoje. Pietų Afrikos Respublikoje gyvena daugiausia europiečių kilmės gyventojų iš visų Afrikos šalių.[reikalingas šaltinis] Čia taip pat yra didžiausia indų bendruomenė už Azijos ribų.[reikalingas šaltinis] 2006 m. duomenimis šalyje daugumą sudaro juodaodžiai afrikiečiai (zulai, basutai, kosai) – 79,5 % gyventojų, europiečių kilmės gyventojai (afrikaneriai/būrai, anglai) – 9,2 %, spalvotieji – 8,9 %, indai ir azijiečiai – 2,5 %.[13]
Tai tradiciškai Pietų Afrikoje išsikiriamos rasės:
Pietų Afrikoje yra didelė žydų bendruomenė. Dauguma Pietų Afrikos žydų yra kilę iš Lietuvos (apie 80 %), jų protėviai emigravo daugiausiai devyniolikto amžiaus pabaigoje. Kadaise jų buvo 120 000, dabar dėl emigracijos (daugiausia į anglakalbes šalis arba repatriacijos į Izraelį, tačiau pasitaikė ir keli repatriacijos į Lietuvą atvejai) jų liko apie 75 000. Pietų Afrikos žydai tradiciškai labiau sieja save su Izraeliu nei kai kurių kitų šalių žydai (trys ketvirčiai PAR žydų yra pabuvoję Izraelyje, 80 % save sieja su Izraeliu), tam įtakos galėjo turėti anksčiau draugiški PAR ir Izraelio santykiai.
1930 m. Johanesburge įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija. Rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas Keiptaune 1929–1932 m. ėjo Lietuvos konsulo pareigas. 1935 m. apie 400 lietuvių gyveno Pietų Afrikos Sąjungoje, daugiausia Johanesburge, Pretorijoje, Keiptaune, Port Elizabete. Po Antrojo Pasaulinio karo Pietų Afrikos Respublikoje gyveno jos gamtovaizdį tapantis dailininkas Pranas Domšaitis.[14]
Pietų Afrikos Respublikoje yra 11 oficialių kalbų: afrikansas, anglų, zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, tsvanų, vendų.[15] Pagal jų skaičių PAR yra trečia pasaulyje po Indijos ir Bolivijos. Kalbos pagal vartojimą: zulų – 23,8 %, kosų 17,6 %, afrikansas 13,3 %, bapedžių 9,4 %, anglų 8,2 %, tsvanų 8,2 %, sesuto 7,9 %, tsongų 4,4 %, kitos 7,2 %.[7] Nors oficialiai pripažįstamos 11 kalbų, faktiškai šalies lingua franca yra anglų kalba, o afrikanso (būrų kalbos) vaidmuo yra sumažėjęs.
Šalyje taip pat pripažįstamos dar septynios neoficialios kalbos: fanagalų, lobedų, Šiaurės ndebelių, fučių, hotentotų, namų ir bušmenų. Šios kalbos gali būti vartojamos kaip oficialios tik tam tikruose regionuose, kuriuose šios kalbos vyrauja. Kai kurie Pietų Afrikos baltieji taip pat kalba kitomis europiečių kalbomis – portugalų, vokiečių, graikų, o kai kurie azijiečiai ir indai kalba savomis kalbomis, pvz., gudžarati arba telugų kalba. Tačiau pastarųjų kalbų vartojimas ilgainiui sumažėjo.
| PAR religijos | ||||
|---|---|---|---|---|
| Religija | Procentas | |||
| krikščionys | 79.7 % | |||
| musulmonai | 1.5 % | |||
| hinduistai | 1.3 % | |||
| ateistai | 15.1 % | |||
| kiti | 3.7 % | |||
79,7 % gyventojų yra krikščionys. Iš jų, daugiausiai yra siono krikščionių (11,1 % visos populiacijos). Sekmininkai (8,2 %), Romos katalikai (7,1 %), metodistai (6,8 %), olandų reformatai (6,7 %), anglikonai (3,8 %) yra kitos didelės krikščionybės atšakos, turinčios apylygiai tikinčiųjų. 36 % gyventojų sudaro kitų atšakų krikščionys. Šalyje palyginti nedaug musulmonų (1,5 %) bei hinduistų (1,3 %). Likę 15,1 % teigė esą netikintys (ateistai), 2.3% tiki kitas religijas, 1,4 % – nenustatyti.
Dėl savo istorinės raidos ir etninės įvairovės, Pietų Afrikos Respublika, neturi vieningos kultūros. Manieros ir papročiai, priklausomai nuo regiono ir gyventojų struktūros, labai skiriasi. Todėl Pietų Afrika yra dabar dažnai vadinama „Vaivorykštės tauta“, nes tik nedaugelyje pasaulio šalių esama tiek skirtingų kultūrų iš visos žemės.
Pagrindinėmis PAR sporto šakomis laikomos futbolas, regbis, kriketas ir boksas.
Pietų Afrikos Respublikoje vyko 1995 m. pasaulio regbio čempionatas, kurį pati PAR rinktinė ir laimėjo. Taip pat laimėjo ir 2007 m., 2019 m. bei 2023 m. vykusius pasaulio regbio čempionatus. Taip pat šalyje vyko 2003 m. kriketo pasaulio turnyras, 2010 m. vyko XIX pasaulio futbolo čempionatas.
PAR atstovaujantis Garis Plėjeris neretai vadinamas geriausiu golfo žaidėju istorijoje, jis laimėjo Grand Slam turnyrą.
AIDS (įgytojo imunodeficito sindromo) plitimas yra labai didelė šalies problema. 2005 m. tarp nėščiųjų ŽIV užsikrėtusiosios viršijo 30 %.[16] AIDS, ligos, kurią sukelia krauju plintantis ŽIV virusas, problema ilgą laiką prezidento ir sveikatos ministro buvo neigta, atkakliai tvirtinant, kad daug žmonių miršta badu, o ne nuo ŽIV.[17] 2007 m. vyriausybė susirūpino AIDS plitimu šalyje.[18]
Dar viena svarbi šalies problema – didelis nusikalstamumas. Pagal 1998–2000 m. JTO apžvalgą, Pietų Afrikos Respublika buvo antra pagal užpuolimų ir nužudymų skaičių (vienam žmogui) ir pirma pagal išprievartavimų skaičių vienam žmogui.[19]
PAR taip pat vyksta „protų nutekėjimas“, t. y. gabūs šalies piliečiai mieliau emigruoja į turtingesnes šalis.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
