Afrikos nacionalinis kongresas

Pietų Afrikos Respublikos Afrikos nacionalinis kongresas (ANC, angl. African National Congress:) – Pietų Afrikos Respublikos kairiojo centro demokratinio socializmo ideologijos politinė partija, valdanti šalį nuo 1994 m.

Afrikos nacionalinio kongreso vėliava

Istorija

Įkurtas 1912 m. sausio 8 d. Blumfonteine Pietų Afrikos ir Botsvanos juodųjų afrikiečių darbininkų, kaip atsvaras baltųjų rasistų 1910 m. įkurtai Pietų Afrikos partijai. Iki 1925 m. vadinosi Čiabuvių nacionaliniu kongresu (Native National Congress). Jo iniciatoriais buvo Georgas Moncoja iš Barolongo, Dalindjebo iš Tembuso, Levanika iš Zambijos, Letsis iš Basutolendo. Pirmuoju kongreso pirmininku buvo išrinktas pastorius Džonas Dubas, Generaliniu sekretoriumi žurnalistas Solomonas Platjė.

ANC nuveikė didžiulį darbą, organizuodama Pietinės Afrikos dalies juodaodžius gyventojus kovai už savo teises bei už kraštų nepriklausomybę. 1928 m. juodieji darbininkai įkūrė Pietų Afrikos Profsąjungų konfederaciją, o 1929 m. kairiosios partijos subūrė Afrikiečių teisių lygą, reikalavusią rinkimų ir kitų žmogaus teisių. 1946 m. buvo įkurtas Pietų Afrikos indų kongresas. Tačiau, kai 1949 m. Nacionalistų partija paskelbė apartheidą oficialia valstybės politika, beveik visos spalvotųjų Pietų Afrikos organizacijos sudarė bendrą frontą.

1949 m. ANK priėmė veiksmų programą ir sudarė naują 18 narių Vykdomąjį komitetą. Jo pirmininku išrinktas dr. J. S. Moroka, Generaliniu sekretoriumi Valteris Sisulu. 1955 m. birželio 26 d. buvo sušauktas visų demokratinių jėgų Pietų Afrikos liaudies kongresas, priėmęs Laisvių chartiją. Tais metais ANK turėjo 50 000 narių.

Tačiau 1956 m. baltųjų policija suėmė 156 ANK lyderius. 1960 m. buvo uždrausta ANK, 1962 m. Demokratų kongreso veikla, jų lyderiai suimti. 1962 m. rugpjūčio 5 d. buvo suimtas ir vienas iš jaunųjų lyderių Nelsonas Mandela.

Po to ANK nusprendė imtis ginkluotos kovos. 1969 m. balandžio 25 d. Morogore (Tanzanija) vykusioje ANK konferencijoje buvo peržiūrėti kovos prioritetai, sudaryti artimiausių veiksmų ir strateginiai planai, sulaukę ir kitų Afrikos, o ypač Europos šalių palaikymo. Prasidėjo Jungtinių Tautų kampanija prieš apartheidą. Ginkluotoje kovoje padėjo Pietvakarių Afrikos liaudies organizacija SWAPO. Suderinti veiksmai, viso pasaulio palaikymas, demokratijos pradai, atsiradę baltųjų afrikiečių politikoje, 1986 m. ANK atvedė į pergalę.

1990 m. ANK tapo legalia partija. 1994 m. įvykusiuose demokratiniuose rinkimuose ANK susilaukė įspūdingos pergalės, o partijos lyderis N. Mandela 1994–1999 m. buvo PAR prezidentu. Jam vadovaujant partijai ANK pasuko reformistiniu keliu. Socialistų Internacionalo narys nuo 1999 m. lapkričio 8 d.

1999 m. Pietų Afrikos Respublikos prezidentu buvo išrinktas kitas ANK lyderis Thabas Mbekis. 2004 m. rinkimuose ANK laimėjo 69,7 % balsų ir 279 vietas 400 vietų parlamente. Sudaryta parlamentinė koalicija, į kurią be ANK įeina Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongresas (COSATU) ir Pietų Afrikos komunistų partija (SACP).

ANK vadovai

• 1912 m. – Džonas Dubas,
• 1917 m. – Pikslis ka Isaka Seme,
• 1949 m. – Valteris Sisulu,
• 1955 m. – Čifas Albertas Lutulis, 1960 m. Nobelio Taikos premijos laureatas,
• 1967m. – Oliveris Tambo,
• 1991 m. – Nelsonas Mandela,
• 1997 m. – Thabas Mbekis.

Nuorodos

• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 1997-01-02 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Afrikos nacionalinis kongresas – vaizdinė ir garsinė medžiaga