From Wikipedia, the free encyclopedia
Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO, angl. North Atlantic Treaty Organization, pranc. Organisation du traité de l’Atlantique nord, OTAN) – tarptautinė politinė ir karinė gynybinio pobūdžio sąjunga, įkurta 1949 m.[2] Organizacijos įkūrimo pagrindas – 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (JAV) pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis.[3][4]
| Šiaurės Atlanto sutarties organizacija North Atlantic Treaty Organization Organisation du traité de l’Atlantique nord | |
 Vėliava | |
 Logotipas | |
_in_NATO_blue.svg) NATO valstybės narės | |
| Santrumpa | NATO, OTAN |
|---|---|
| Įkurta | 1949 m. balandžio 4 d. |
| Tipas | Karinė sąjunga |
| Būstinė | Briuselis, Belgija |
| Narystė |
|
| Oficialios kalbos | Anglų, prancūzų |
| Generalinis sekretorius | Mark Rutte |
| Biudžetas | 1,05 trln. $ (2021)[1] |
| Svetainė | www |
| Himnas: NATO himnas | |
2018 m. sausio 3 d. oficialiai įteisintas NATO himnas.[5] Organizacijai priklauso 32 valstybės, iš jų 30 yra Europoje, 2 – Šiaurės Amerikoje. Sutarties organizacijos asocijuotosios narės: Armėnija, Austrija, Azerbaidžanas, Bosnija ir Hercegovina, Moldavija, Sakartvelas, Serbija, Šveicarija ir Ukraina.[6] Formalų arba neformalų norą tapti NATO narėmis yra pareiškę Bosnija ir Hercogovina (2018 m. sudarytas narystės veiksmų planas[7]), Sakartvelas (2006 m. suintensyvintas dialogas[8]), ir Ukraina (pareiškimas stoti pateiktas 2022 m. rugsėjį[9]). Narystės yra siekęs Kipras.[6]
NATO yra suverenių valstybių sąjunga, kuri pati nedaro įtakos šių valstybių suverenumui. NATO neturi nei parlamento, nei teisės ar prievartos institucijų.[10]
Organizaciją 1949 m. įkūrė 12 šalių:
Vėliau prisijungė kitos 20 šalių:
1947 m. kovo 4 d. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė pasirašė Diunkerko sutartį kaip Aljanso ir savitarpio pagalbos sutartį galimų SSRS ar Vokietijos užpuolimų atveju. 1948 m. kovo mėn. šis aljansas buvo išplėstas Briuselio sutartimi, įtraukiant Beniliukso šalis, sudarant Briuselio sutarties organizaciją, vadintą Vakarų sąjunga.[14] Derybos dėl platesnio karinio aljanso, kuris galėtų apimti Šiaurės Ameriką, tą mėnesį taip pat prasidėjo Jungtinėse Valstijose, kur užsienio politika pagal Trumano doktriną skatino tarptautinį solidarumą prieš veiksmus, kuriuos JAV laikė komunistine agresija, pavyzdžiui, 1948 m. vasario mėn. perversmą Čekoslovakijoje. Šių derybų rezultatas – 1949 m. balandžio 4 d. Vakarų Sąjungos valstybės narės, prie jų prisijungus JAV, Kanadai, Portugalijai, Italijai, Norvegijai, Danijai ir Islandijai, pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį.[15] Pagrindinis sutarties autorius ir rengėjas buvo Kanados diplomatas Lester B. Pearson.[16] [17][18]
Šiaurės Atlanto sutartis kurį laiką aktyvuota nebuvo - jos įgyvendinimą paskatino Korėjos karas. 1951 m. įkurtas Aukščiausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje štabas (SHAPE), tapęs atsakingas už sutartis dėl įrangos standartizavimo ir dėl užsienio karinių pajėgų dislokavimo Europos šalyse. 1952 m. buvo įsteigtas NATO generalinio sekretoriaus postas. Tais metais taip pat įvyko pirmosios didelės NATO jūrų pratybos „Mainbrace“, į organizaciją įstojo Graikija bei Turkija. Po Londono ir Paryžiaus konferencijų Vakarų Vokietijai buvo leista persiginkluoti ir 1955 m. gegužę įstoti į NATO. Tai laikoma esminiu veiksniu, paskatinusiu SSRS įkurti Varšuvos sutarties organizaciją.[19]
1961 m. Rytų Vokietija pastatė Berlyno sieną, įtampa tarp Šaltojo karo dalyvių pasiekė aukščiausią tašką. Europoje buvo dislokuota 400 tūkst. JAV karių.[20]
1989 m. revoliucijos Europoje paskatino iš naujo įvertinti NATO strateginę paskirtį. 1990 m. spalį Rytų Vokietija tapo Vokietijos Federacinės Respublikos ir aljanso dalimi, o 1990 m. lapkritį aljansas Paryžiuje su Sovietų Sąjunga pasirašė Sutartį dėl konvencinių ginkluotųjų pajėgų Europoje, kuri įpareigojo konkretų karinio kontingento mažinimą visame žemyne. Žlugus Varšuvos pakto organizacijai ir subyrėjus SSRS NATO smarkiai sumažino savo biudžetą (28% tarp 1990 ir 2015 m.), išvežta 52 tūkst. konvencinės ginkluotės vienetų.[21] Po Vokietijos suvienijimo buvusiai Rytų Vokietijai tapus NATO dalimi, atsivėrė teorinės galimybės ir kitoms buvusioms Varšuvo pakto šalims narėms tapti NATO narėmis. Po derybų su Michailu Gorbačiovu sudaryta Du plius keturi sutartis, kurios vienas punktas skelbė, kad Rytų Vokietijoje negali būti dislokuoti NATO kariai bei negali būti įrengtos raketos, tačiau apie paties bloko plėtrą parašyta nebuvo.[22]
1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos paktas. Sovietų Sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir koordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.
Nuo 1990 m. birželio mėn. vykusio Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo (greitojo išskleidimo) pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos (rezervinės) pajėgos.[6]
NATO kaip organizacija Šaltojo karo metais nedalyvavo nė viename ginkluotame konflikte. Tik 1990 m., Irakui užpuolus Kuveitą, NATO pietvakarių Turkijoje dislokavo išankstinio įspėjimo orlaivius.[23]
1992 m. prasidėjus Bosnijos karui JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją nr. 816, kuria centrinėje Bosnijoje ir Hercogovinoje įvedė neskraidymo zoną. Nuo 1993 m. balandžio 12 d. NATO pajėgos ėmė prižiūrėti, ar rezoliucijos reikalavimų yra laikomasi. 1994 m. vasario 28 d. NATO pajėgos nušovė keturis Bosnijos serbų orlaivius, pažeidusius neskraidymo zoną.[24] 1995 m. rugpjūtį, netrukus po Srebrenicos žudynių NATO pradėjo Serbijos Respublikos armijos bombardavimo kampaniją.[25] Jais užbaigė Jugoslavijos karus, o 1995 m. lapkritį buvo pasirašytas Deitono susitarimas.[25] Remiantis šiuo susitarimu, NATO kariai prisidėjo prie taiką palaikančių pajėgų pagal JT mandatą. Taip šalia NATO nepriklausančių pajėgų Bosnijoje ir Hercogovinoje buvo dislokuota beveik 60 000 NATO karių. 1996 m. skaičius sumažintas iki 32 000, o nuo 2004 m. NATO pajėgas pakeitė ES pajėgos (Operacija Altėja).[26]
1999 m. įsitraukė į iki tol beveik metus trukusį karą Kosove ir prisidėjo prie greito jo užbaigimo. 1998 m. Slobodano Miloševičiaus pajėgos ėmė malšinti prieš serbus kovojančius Kosovo separatistus ir Albanijos piliečius. Į tai reaguodama JT Saugumo Taryba rugsėjo 23 d. priėmė rezoliuciją nr. 1199. kuria pareikalavo nutraukti karinius veiksmus. 1999 m. kovo 23 d. derybos tarp serbų ir JAV ypatingojo pasiuntinio Ričardo Holbruko žlugo ir šis konfliktą spręsti perdavė NATO.[27] Jau kitą dieną NATO pajėgos pradėjo 78 dienų trukmės karinę kampaniją,[28] kurios metu bombardavo karinius tuometės Jugoslavijos objektus.
Kitas konfliktas, kuriame aktyviai dalyvavo NATO - 2001 m. prasidėjęs karas Afganistane, reaguojant į vieną iš NATO šalių užpuolimą (pirmąkart NATO gyvavimo istorijoje aktyvuotas penktasis straipsnis).[29] 2001 m. spalio 4 d., praėjus kiek mažiau nei mėnesiui po teroro atakų rugsėjo 11 d., straipsnis oficialiai aktyvuotas. Tą dieną pradėtos dvi karinės operacijos - nuo spalio 9 d. iki 2002 m. gegužės 16 d. NATO pajėgos patruliavo saugodamos JAV oro erdvę bei iki 2016 m. Gibraltaro sąsiauryje tikrino, ar juo nevyksta teroristų judėjimas, tikrinant praplaukiančius laivus (iš viso patikrinta 128 000 laivų).[30] 2003 m. balandžio 16 d., siūlant Vokietijai ir Nyderlandams, NATO narių vienbalsiai nutarta perimti Tarptautinių saugumo ir paramos pajėgų (ISAF) taikos įvedimo misijos Afganistane vadovavimą. Vadovavimas oficialiai perduotas 2003 m. rugpjūčio 11 d.[31]
Sirijos pilietinio karo metu Turkijos lyderis Redžepas Tajipas Erdohanas prašė NATO aktyvuoti penktąjį straipsnį dėl pavojaus, kuris kyla jo šaliai dėl karinių veiksmų ir galimo karo išplitimo į Turkiją.[32] 2012 m. buvo aktyvuotas ketvirtasis straipsnis po to, kai Sirija nušovė turkišką naikintuvą ir apšaudė Turkijos miestus.[33] Nuo 2012 m. gruodžio NATO pajėgos saugo pietinę Turkijos sieną.
.jpg)
Detalesnė veiksmų chronologija:
NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t. y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurta Vyriausioji išteklių taryba (SRB).
Lordas Izmėjus (Lord Ismey), 1952–1957
Polas Heneris Spakas (Paul Henri Spaak), 1957–1962
Dirkas Stikeris (Dirk U. Stikker), 1961–1964
Manlio Brosio (Manlio Brosio), 1964–1971 Džozefas Lansas (Joseph Luns), 1971–1984 Lordas Karingtonas (Lord Carrington), 1984–1988
Manfredas Verneris (Manfred Wörner), 1988–1994 Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1994–1994 Vilis Klas (Willy Claes), 1994–1995 Serdžio Balanzino (Sergio Balanzino), 1995–1995
Chavjeras Solana (Javier Solana), 1995–1999 Lordas Robertsonas (Lord Robertson of Port Ellen), 1999–2004 Japas de Hopas Scheferis (Jaap de Hoop Scheffer), 2004–2009
Andersas Foghas Rasmussenas (Anders Fogh Rasmussen), 2009–2014
Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg), nuo 2014 m. spalio mėn.[36] Markas Rutė (Mark Rutte), nuo 2024 m. spalio mėn.[37]Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
.svg){kind=small}
