From Wikipedia, the free encyclopedia
Miškas – teritorija, tankiai apaugusi medžiais, sudaranti tam tikrą gyvosios gamtos buveinę. Miškai dengia apie 30 % Žemės sausumos ir yra vienas svariausių biosferos elementų. Jie susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių, iškrintančių ištisus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, tropinėse ir subtropinėse klimato juostose. Miškų nėra arktiniuose, antarktiniuose regionuose. Miškai taip pat auga įvairių pasaulio regionų kalnuose, o jų augimo viršutinė riba vadinama medžių linija.
Dėl klimatinių sąlygų skirtumų miškų įvairovė didelė. Žemiau pateikti pagrindiniai Žemėje augančių miškų tipai:
Miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami drėgnaisiais, o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas – rūko miškais.
Kokia medžiais apaugusi vieta bus vadinama mišku, o kokia – ne, priklauso nuo kiekvienos valstybės. Pasaulinius duomenis renkanti Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) mišką apibrėžia kaip didesnę nei 0,5 ha teritoriją, kurioje augančių medžių laja dengia daugiau nei 10% jos ploto, o medžiai brandos amžiuje turi siekti ne mažesni kaip 5 metrų aukštį. Kaip miškai vertinami tiek natūralūs, tiek žmonių apsodinti plotai, jaunuolynai, tačiau neįtraukiami žemės ūkio plotai, kaip kad sodai.[1]
Lietuvoje pagal Miškų įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.
Miško žeme yra laikomas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įsiveisti.[2]
Anot FAO, pasaulyje 2010 metais buvo 40,3 mln. km² miškų, jie dengia 31 % sausumos ploto. 42 % visų miškų yra drėgnieji atogrąžų, 33 % – taigos, 14 % – musoniniai ir 11 % – mišrieji ir plačialapiai. Apie trečdalis esamų miškų yra girios (intensyvios žmogaus veiklos nepaliesti miškai).[3] Dvi trečiosios miškų plyti dešimtyje valstybių: Rusijoje, Brazilijoje, Kanadoje, JAV, Kinijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Australijoje, Indonezijoje, Sudane ir Indijoje.
Pasaulinis miškų plotų kitimas yra neigiamas, jų nykimo tempas (iš iškirstų plotų atėmus natūraliai ataugusius arba atsodintus plotus) 1990–2010 metų laikotarpiu siekė vidutiniškai 67 660 km² (kiek didesnis plotas nei Lietuva) kasmet, tačiau buvo netolygiai pasiskirstęs tarp valstybių. 10 šalių, kuriuose pastebėtas didžiausias miškų mažėjimas yra Brazilija, Indonezija, Sudanas, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija, Meksika, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika ir Argentina. Tuo tarpu didžiausia miškų plėtra matoma Kinijoje, JAV, Indijoje, Vietname, Ispanijoje. Didžioji dalis nykstančių miškų yra tropiniai, plytintys Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Pietryčių Azijoje, o besiplečiantys – vidutinių platumų, esantys šiaurės pusrutulyje.[4]
Beveik 13% pasaulio miškų yra įtraukti į saugomas teritorijas, jų plotai kasmet didėja. Daugelis valstybių saugo bent 10% savo turimų miškų.[5]
Lietuvoje yra ~18 000 miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 000 ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (dažnai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai auga nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to būdingiausi Lietuvos miškai – pušynai (~38 %), toliau pagal gausą rikiuojasi beržynai (22 %), eglynai (20 %), baltalksnynai (8 %), juodalknsnynai (6 %), yra drebulynų, ąžuolynų, uosynų, maumedynų. Dėl intensyvaus miškų kirtimo vyrauja jaunuolynai, pusamžiai miškai. Brandūs medynai sudaro tik 5 % šalies miškų. Lietuvos miškuose gyvena briedžiai, šernai, muflonai, stumbrai, kiškiai, lapės, miškinės kiaunės, taurieji elniai, vilkai, lūšys, usūriniai šunys, stirnos, barsukai, bebrai, kurtiniai, tetervinai – dauguma stambesnių gyvūnų. Miškuose įrengta nemažai draustinių, rezervatų, kuriais saugomos retų gyvūnų ir augalų buveinės.
Senovėje praktiškai visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Daugėjant gyventojų pirmiausia iškirsti paupių miškai. Tačiau didelis šalies miškingumas išliko gan ilgai – I tūkstantmečio pabaigoje jie dengė du trečdalius ploto, didelių kirtimų nevyko iki pat XVI a. Tuometį miškų išsaugojimą lėmė sakralinė miško reikšmė (žr. šventoji giraitė), nedidelis gyventojų skaičius, gynybinė miško reikšmė (krašto miškingumas buvo vienas iš veiksnių, efektyviai stabdžiusių slavų, kryžiuočių antpuolius). Po Lietuvos krikšto miškai prarado sakralią reikšmę, be to, Vakarų Europoje anksti iškirtus miškus pradėjo augti medienos paklausa, todėl pradėtas spartus miškų kirtimas. 1741–1914 m. Suvalkų, Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijose miškų sumažėjo net 56 %. Daug miškų iškirsta kaizerinės okupacijos metu. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pradėti taikyti miškų kirtimo apribojimai, po 1920 m. žemės reformos dalis miškų nusavinta. Tačiau iš tikro klestėjo nelegalus miškų kirtimas, tarp 1920–1937 m. vien privačiuose miškuose iškirsta 252,5 tūkst. m³ medienos. 1938 m. miškingumas siekė ~17 %.[6] Daug miškų iškirsta karo metais, esami suniokoti bunkerių, artilerinių sprogmenų, vėliau sovietinių karinių bazių. Palaipsniui miškų plotai ataugo, dabar miškai užima ~31 % šalies ploto.[7] Visgi, tebeklesti neteisėti miškų kirtimai, lyginant su kitomis šalimis ženkliai sumažėjo. Per metus savavališkai iškertamų miškų plotas nuosekliai mažėja, 2012 metais buvo 8,5 tūkst. kubinių metrų (6 tūkst. privačiuose miškuose), kadangi miškų pareigūnams suteikta daugiau teisių, šis skaičius turėtų mažėti.
Miškų reikšmė:
Daugelio pasaulio tautų folklore miškas yra mistinė, šventa vieta, miško dvasių, demonų, trolių namai. Kai kuriuose pagoniškuose tikėjimuose miškas buvo šventų apeigų vieta (šventoji giraitė).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.