From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuvių mitologija – humanitarinių mokslų šaka, tirianti mitus, legendas, pasakas ir kt., taip pat „mitologija“ gali reikšti mitų visumą. Lietuvių mitologija nepainiotina su Senovės lietuvių religija, nes religija nėra mokslo šaka.
Lietuvos kultūra |
---|
Praktikos |
Kultūros istorija
|
Modernioji kultūra
|
|
Nors lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, praktikuojantys indoeuropietiškos kilmės politeistinę religiją (pastebėtina, jog dažnai klaidingai teigiama, jog lietuviai buvo apskritai paskutiniai Europos pagonys, nes vėliausiai apkrikštyti buvo samiai), bet jų tikėjimą apibūdinančių šaltinių yra nedaug. Pirmieji bandymai apibūdinti pagoniškąją lietuvių mitologiją atsirado romantizmo epochoje. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą pabandė istorikas Teodoras Narbutas. Norėdamas parodyti, jog lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių, kaip Milda, Nijolė ir kt.)[1]. Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien kaltina T. Narbutą netgi kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi, remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai, jo į pasaulį paleisti nauji dievai dažnai pasitaiko mūsų žurnalistų bei kai kurių tyrinėtojų darbuose. Narbutas buvo ne vienintelis tyrinėtojas, sufalsifikavęs keletą lietuvių mitologijos faktų.[2]
Ankstyviausi mitai rekonstruojami, remiantis archeologiniais radiniais, vėlesnių mitų elementais bei lingvistiniais tyrimais. Tokie tyrimai leidžia rekonstruoti pasaulėžiūrą ir tikėjimus, egzistavusius maždaug VIII a. ir anksčiau. Lemiamą įtaką šiems tyrimams padarė Marijos Gimbutienės darbai. Kadangi tokios mitų rekonstrukcijos neturi tiesioginių įrodymų, dalis mokslininkų jomis abejoja. Lietuvoje taip atkurtus mitus labiausiai išpopuliarino Pranės Dundulienės darbai, kuriuose pasitaiko daug abejonių keliančių interpretacijų.[2]
Vėlesniosios mitologijos tyrimai paremti daugiau rašytiniais VIII a. – XIX a. šaltiniais, atpasakojančiais lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimus, mitus bei papročius, archeologiniai radiniai naudojami, kaip papildoma medžiaga. Dauguma tokių tyrimų paremti skirtingų mitų bei juose minimų figūrų sugretinimu. Žymiausi, semiotiniai mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo ir Lietuvoje išpopuliarinti Norberto Vėliaus.
Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir bendrai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius, tačiau nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių smulkmenų siužetų, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai bei veiklos funkcijos mažai pasikeitė.
Senoji lietuvių mitologija ir religija pradėjo formuotis su indoeuropiečių atsikraustymu į Pabaltijį apie 3000–2300 m. pr. m. e. Naujų ateivių indoeuropiečių mitologija sumišo su vietinių europidų ir finougrų mitologijomis. Dėl to baltų mitologija artima daugeliui Europos ir Azijos giminingų tautų. Tautosakos tyrinėtojai civilizacijos nepaliestoje kaimo gilumoje iki šiol atranda įvairių mitologinių elementų, nubirėjusių į sakmes, pasakas, dainas. Tie elementai artimi suomiškiems, indiškiems, slaviškiems ir kitokiems.
Štai ką apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją teigė vienas žymiausių jos tyrinėtojų [3]:
Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas. Mes norime nustatyti vietą, ir nors nekorektiška tai daryti nuo pat pradžios, darbinę hipotezę reikėtų turėti omenyje. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltiško ir germaniško religinio tęsinio rytinę dalį ir pratęsia transformuodama rytų slavams, Kijevo Rusiai. Tačiau, žvelgiant iš perspektyvos „nuo Atlanto iki skitų“, nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra „tarp germanų ir skitų“, turinti ir keltiškų bei germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija būtų motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus. Lietuvių religijos „šeimyninius“ santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva, matyt, yra tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, žinomų nuo Indijos iki Atlanto.
Lietuvių mitologijos tyrinėtojai skiria 4 pagrindinius raidos etapus.[4]
Šiame straipsnyje yra nuosekliai pateikiama informacija apie lietuvių dievybes, minimas įvairiausiuose šaltiniuose nuo XIII a., taip pat randamas tautosakoje: sakmėse, pasakose, dainose ir kitur. Daugelis dievybių vardų, pateikiamų senuose šaltiniuose yra iškraipyti, taigi, kalbininkai nesutaria, koks galėjo būti pirminis tų dievybių vardas. Taigi, čia yra pateikiama ir kai kurių diskutuojamų aiškinimų apie vieno ar kito dievo vardą. Kai kurios dievybės (pavyzdžiui, Teodoro Narbuto) nėra patvirtintos kitų šaltinių, taigi dažnai yra abejotinos.
Keletas lietuvių dievybių vardų aptinkama XIII a. Rusios kronikose. Šias dievybes slapta garbino Lietuvos Karalius Mindaugas po krikšto. Senosios rusų kronikos laikomos geriausiais šaltiniais, tyrinėjant seniausią lietuvių panteoną, garbintą feodalų ir karių.
Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė sūnums iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į pragarą (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs pragaran, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Sekantį rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.
Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).
Originali mito[5] versija:
Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]
- Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.
- 0 didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.
Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis
Motiejus Strijkovskis (1547–1586/1593) buvo Lietuvos-Lenkijos istorikas. Jis išleido labai vertingą veikalą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kroniką“ 1582 metais. Pagonių religija buvo plačiai praktikuojama iki devintojo XVI a. dešimtmečio. Motiejus Strijkovskis ilgai gyveno LDK ir Žemaitijoje ir rašė apie pagoniškus papročius.
Strijkovskio sąraše[6]pateikiamas dievybes galima įvardyti kaip valtiečių panteoną. Gintaras Beresnevičius pabrėžė, jog visos dievybės yra neabejotinos, išskyrus Didis Lado, kuris buvo „padarytas “ paties M. Strijkovskio iš dainų refreno, paplitusio baltų ir slavų liaudies dainose.
XVI a. lenkų protestantų aktyvistas Jonas Lasickis parašė traktatą apie „stabmeldystę“ rytų Europoje, kuriame ne tik senąją tikybą puoselėjantys lietuviai bet ir katalikai yra vadinami stabmeldžiais. Šis traktatas, Apie dievus žemaičių, kitų sarmatų, ir klaidingų krikščionių (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum, 1615), susideda iš kelių dievų sąrašų (įskaitant katalikų šventuosius), su trumpais kiekvieno aprašymais.[8][9] Šie Lasickio sąrašai abejotinos vertės, nes autorius ir jo informantas nesuprato vietinių žmonių kalbos, privėlė daug klaidų, tikėtina, kad dievais palaikė ūkio reikmenis, asmenis ar vietoves. Daug dievavardžių sunkiai įskaitomi.[10]
Tarp Lasickio minimų dievybių tik keletas yra neabejotinos, paliudytos tautosakos ar nesusijusių šaltinių:
Kai kurie kiti paminėti dievai gali būti eufemistiniai arba antriniai dievavardžiai:
Visgi, Lasickio sąraše gausiausia „dievybių“, kurios neminimos kituose nepriklausomuose šaltiniuose. Vėlesni autoriai, aiškindami Lasickio sąrašą, nesyk kūrė joms „kabinetines mitologijas“ ir įtraukinėjo į lietuvių dievų sąrašus. Daugelio šių „dievybių“ tikrumas abejotinas. Tarp dažniau minimų:
Kitos dievybės paminėtos J. Lasickio[11]:Apidėmė, Budintoja, Brėkšta (bei) Žlėja, Derintojas (Ligyčius), Pelengabija, Ratainyčia, Salaus, Trotytojas kibirkščių, Ublanyčia, Šluotražis, Lazdona, Kriukis ir kt. yra labai abejotinos, greičiausiai žymi vietovardžius, pareigybes ar daiktus.
Matas Pretorijus (apie 1635–1704 ar 1707) traktate „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ visapusiškai aprašė Prūsijos gyvenimo realijas – istoriją, kultūrą, tautybes, kalbą, tikėjimą ir kt. Į jo akiratį pateko ir daug vakarų lietuvių, žemaičių, kuršių religijos elementų. Jis bene išsamiausiai aprašė senojo tikėjimo žemdirbių apeigas, kultą, maldas.
Istorikas Teodoras Narbutas (Theodor Narbutt) tarp 1835 ir 1841 dešimties tomų knygą Lietuvių tautos istorija (Dzieje starożytne narodu litewskiego), joje buvo ir lietuvių mitologijos aprašymas. Autorius yra kaltinamas ne vien abejotinos medžiagos pateikimu, bet ir falsifikacija. Kitaip tariant, šio autoriaus teiginiai nėra patvirtinti kitų šaltinių. Nors kita vertus įmanoma, jog istorikas turėjo savų šaltinių, nežinomų šiandien. T. Narbutu nekritiškai rėmėsi Pranė Dundulienė, įvedusi daugelį abejotinų dievybių ir jų mitologijų į plačiąją visuomenę.
Šiame sąraše yra dievai, žinomi tik T. Narbutui[2]:
Be savo sukurtų dievų, Narbutas įtraukė daug kitų, anksčiau minėtų abejotinų dievybių (ypač, perimtų iš Lasickio).
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.