Laumė

Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, Perkūno sutuoktinė (tačiau Perkūno žmona buvo Žemyna), nublokšta į Žemę.^{[1][2][3][4][5]} Jos tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Laumės ypač grėsmingos vyrams. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu. Didžioji Laumė buvusi stebuklingo grožio deivė, kuri gyvenusi debesyse, sėdėjusi mitologiniame dangaus centre. Ten po laumės akmeniu esantis ir gyvybės vanduo.

Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas! Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Romo Vencko 1980 m. medinė skulptūra „Laumė/Geroji ragana“ ant Raganų kalno

Dievas Perkūnas ir deivė Laumė mitologijoje buvę sužieduotinių arba sutuoktinių pora. Kad Laumės turėjusios ryšį su Perkūnu, rodo tai, jog ketvirtadienis laikytas ir Laumių, ir Perkūno diena.

Vaizdavimas

Iš pradžių laumės buvo vaizduojamos ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis būtybėmis. Pirminis jų pavidalas buvo paukštė karvelis, kuris daug kur vadintas Laumės paukšte. Jos vaizduojamos sėdinčios ar besisupančios ant medžių, dažniausiai ant beržų, ant kurių iš jų išaugdavo laumių šluotos. Iš miško augalų dar su laumėmis susieti laumriešučiai, laumpaparčiai.

Zoomorfiniu pavidalu jos vaizduojamos laukinėmis ožkomis, moterimis su raguotomis ožkos galvomis, didelėmis krūtimis, meškomis, katėmis, rudomis gauruotomis kalėmis, kumelėmis.

Ilgainiui laumės tapo pusiau zoomorfinėmis pusiau antropomorfinėmis būtybėmis: moterimis su vištos ar gaidžio kojomis, apsisiautusiomis marškomis, apsikarsčiusiomis šiaudais. Kitur laumė yra graži merga auksiniais drabužiais, bet juos nuvilkus, kūnas būtų kaip vištos. Randama deivių moterų su paukštės kojomis, didele galva ir didelėmis akimis figūrėlių.

Antropomorfinis laumių pavidalas, susidaręs akmens amžiuje, dar tada, kai būta kanibalizmo. Laumės kanibalės turėjusios baisią išvaizdą – ilgas rankas su akmeniniais pirštais ir aštriais nagais, didelius dantis, susivėlusius plaukus, ilgas krūtis. Naktimis sutiktus vyrus sugnaibydavusios arba užkutendavusios ir suėsdavusios. Gyvenusios jos prie vandenų, miškų tankumynuose, apleistose pirtelėse, gerdavusios vandens garus, bijodavusios lino žiedo ir metalinių, ypač geležinių, daiktų. Laumės draskydavusios, ėsdavusios žmones ir vaikus.

Krikščionybės išvakarėse, netekusios kanibalistinių atributų, laumės buvo vaizduojamos gražiomis moterimis, apsirengusiomis puikiais drabužiais. Kai kada jos pasirodo nuogos, būna patrauklios, seksualios, motiniškos.

Laumės pasižymėjo sugebėjimu šokti, dainuoti, užkeikimais sukelti lietų, krušas, audrą. Intensyviausiai Laumės pasireikšdavo pirmomis jauno mėnulio dienomis, arba pirmąjį jauno mėnulio penktadienį, kai būna lietingiausios mėnesio dienos.
Laumės mėgstančios rinktis prie upių, ežerų, pelkių, rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio jaunačiai arba pilnačiai. Susirinkusios jos linksmindavosi, šokdavo ratelius. Pievose, miškuose lyg ir išmintus apskritimus žmonės laikė laumių šokimo vietomis. Manyta, kad laumių šokimas sukelia lietų ir audrą.

Laumių ryšys su lietumi ypač ryškus tikėjimuose, susijusiuose su laumės juosta (vaivorykšte, drigne, Straubliu) ir jos pasirodymu danguje po lietaus. Sakoma, kad ta juosta yra išausta laumių. Kartą trys laumės audusios juostas, o išaustas apžiūrinėjo. Gražiausia juosta buvo trečiosios laumės, todėl ją ir pakabino danguje. Dar sakoma, kad laumė, vejama raganos, pametė juostą, kuri po lietaus pasirodė ant dangaus.

Laumių žinioje buvo ir žemės paviršiaus vandenys. Jos rūpinosi ežerų iškasimu, upių užtvenkimu. Laumė nešusi didžiulį akmenį, kuriuo norėjo užtvenkti Nemuną, arba kuodeliu siekusi užtvindyti upę, šaltinį.

Laumės tvarkė ir žemės paviršių. Jos sterblėse sunešė žemes ir supylė piliakalnius. Laumių žinioje buvo kai kurie dideli akmenys, žmonių vadinami laumių stalais arba laumių akmenimis. Žmonės, pabaigę pavasario laukų darbus, vieną kurį sekmadienį rinkdavosi prie tokio akmens ir linksmindavosi. Pasilinksminimo metu ant laumių stalo dėdavo aukas: duonos riekių, alaus, midaus ir kt., kad laumės saugotų laukus, padėtų išauginti gerą derlių. Akmenyse esančios pėdos vadintos laumių pėdomis. Liškiavoje akmenuota vieta vadinosi Laumės tiltu. Laumių buveinė buvusi prie Puntuko akmens raiste, kur buvo šventas Karalienės liūnas. Ten gyvenusi ir vyriausioji Laumė, kuri liūno dugne turėjusi puikią grytelę.

Nusileidusios iš dangaus, Laumės apsigyvendavo miškuose, urvuose, esančiuose prie kalnų, netoli upių, ežerų, pelkių arba kokių vandenų salose. Gyvendamos žemėje, daugiausia dėmesio skirdavo žmonių moralės saugojimui. Jos buvo teisėjos – doriems padėdavo, o nedorėlius nubausdavo.

Žmonės, norėdami su laumėmis gyventi santaikoje, kas rudenį nešdavo ir skandindavo į liūną visokių javų po maišiuką, o pavasarį – sviesto, sūrių, lašinių ir pirmadėlių karvių pieno. Kad laumės neišmelžtų karvių, nepagadintų jų tešmenų, nenukirptų avių ir nepridarytų kitokių eibių, žmonės tvartų vartus išpindavo šermukšnio šakomis.

Jei, Laumėms skalbiant, einantis pro šalį pasakydavo: „Padėkdie“, jos atsakydavo: „Ką padėjai, pasiimk“. Toje vietoje rytojaus dieną žmonės rasdavo juostą, pirštines, audeklų arba kitokių daiktų, kuriuos buvo galima pasiimti. Našlaitėms, varguolėms laumės padėdavo verpti, atnešdavo rietimus drobių, margų audinių, įsakydamos jų niekad nematuoti, o naudoti įvairiems reikalams. Kai moteris, užmiršusi laumės priesaką, pamatuodavo, visi audiniai dingdavo.

Laumės atnešdavo iš šventų vandenų žmonėms vaikų, globodavo lauke užmirštus kūdikius, bausdavo gobšas moteris. Laumės rūpinosi žmonių lygybe, bausdavo gobšuolius už saiko neturėjimą, smerkdavo tinginius.

Moterys stengdavosi įgyti Laumių palankumo. Eidamos iš pirties, palikdavo joms muilo, vantų, prišildydavo vandens. Atsidėkodamos laumės atnešdavo šilko kaspinų ir kitų brangių daiktų. Jos būdavo baltai apsirengusios, kalbėdavo su žmonėmis, krykštaudavo įlipusios į beržus. Daug yra sakmių apie tai, kad laumės kerpančios avis. Norėdami tokią laumę sugauti, pavoždavo po puodu degančią žvakę.

Daugelyje sakmių Laumės keičia arba vagia naujagimius kūdikius. Apsisaugoti nuo to moterys turėjo įvairių būdų ir magiškų priemonių. Prie naujagimio buvo atliekamas „žibinimas“: kai tik saulė nusileisdavo, tuojau uždegdavo šviesą ir degindavo ją per visą naktį. Laumės arba pavogdavusios naujagimį, arba jį pakeisdavusios, padėdavusios vietoj kūdikio šluotą, šiaudų ryšulį, pušines krosnies pašluostes. Nukirtus tokiam „laumvaikiui“ galvą, iš kiekvieno virbelio arba šiaudo bėgdavęs kraujas. Jeigu kuris vaikas ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, nelipdavo iš lopšio, turėjo didelę galvą, jį laikydavo Laumės pakeistu. Tokį vaiką moterys mušdavo „laumės šluota“. Tada laumė atnešdavo pavogtą kūdikį ir pasiimdavo savąjį.

Apsisaugoti nuo Laumių piktų darbų buvo vartojamas „Laumės kryžius“. Tai penkių spindulių žvaigždė, nupiešta ar išbraižyta nepakeliant rankos nuo daikto, ant kurio piešiama. Kaip magiška priemonė plačiai naudojama buvo „segmentinė žvaigždė“, sudaryta iš keturių, šešių arba aštuonių lapelių, įrašytų į apskritimą. Ją išraižydavo ant namo, tvarto sienų, lubų, ant įvairių darbo įrankių, kartais įausdavo juostose, audiniuose. Laumės kryžiai ir kiti magiški ženklai dažnai buvo išraižomi ant durų, kad laumės nakčia neslogintų žmonių, gyvulių, nekirptų avių, nejodinėtų arklių.

Laumių vaizdiniams nykstant, jas pradėta painioti su gimimo ir vaisingumo deive Laima, bei raganomis. Kaip to painiojimo rezultatas, atsirado naujos mitinės būtybės „Laumės raganos“ pavadinimas. Kad Laima ir laumės buvo skirtingos dievybės, paaiškina pasakojimas apie tai, kaip žmogus vaikščiodamas po mišką, pamatęs Laimą su laume besimušančias, besivanojančias ir niekaip viena kitos neįveikiančias.

Laumių vaizdiniai susidarė ankstyvosios medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis, kai, nuslinkus ledynams, mūsų krašto teritorijoje apsigyveno pirmieji žmonės. Vandenvardžius paliko tos gentys, kurios pirmosios atvyko ir apsigyveno atitinkamose teritorijose. Iš paleolito laikų išliko vandenų pavadinimai: Laumežeris prie Aluntos, Laumių ežeras ir Laumupis prie Sedos, Laumės dauba prie Žarėnų, Laumės balos prie Varėnos ir kt. Laumių vardais buvo pavadinti kalneliai: Laumėkalnis prie Varnių, Laumiakalnis prie Utenos, Laumės kalnas prie Kaltinėnų. Yra ir kaimų vardų: Laumaičiai, Laumakė, Laumakiai, Laumalės, Laumekiai, Laumekiškiai, Laumenai, Laumenėliai, Laumės, Laumiai, Laumikoniai.

Lietuvių Laumės panašios į graikų ir bulgarų lames, į keltų fėjas, kurios irgi vaizduojamos ilgais plaukais, kartais su ožkos ragais, storomis lūpomis, didelėmis ir ilgomis krūtimis, labai plačiais užpakaliais. Latvių deivė Lauma taip pat galėjusi sukelti lietų ir krušą.

Legendos

• Deivė Vaiva išaudusi stebuklingo grožio juostą, sužavėjusią dievą Perkūną, kuris už tai ją pamilęs ir vedęs. Tačiau Vaiva turėjusi savo numylėtinį nepaprastą dainių Straublį, kuris pagrobęs tą juostą. Ir dabar, kai tik Straublys ištiesia danguje Laumės Vaivos juostą, dievas Perkūnas ima jį persekioti, riaumodamas baisiu balsu – griaustiniu.

Šaltiniai

1. Gimževskienė K. (2019) „Lietuvių mitologinių sakmių veikėjos laumės ir jų atitikmenys rusų ir anglų kalbose“, Vertimo studijos, 120, pp. 6-21. doi: 10.15388/VertStud.2019.1.
2. Laumė. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 283 p.
3. Laumė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
4. Ilze Vjatere (2004). Mitoloģijas vārdnīca. Rīga: Avots. p. 190. ISBN 978-9-98-475736-0.
5. „Lauma“. Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Online. Encyclopædia Britannica Inc. Nuoroda tikrinta 11 March 2013.