Kaukas

Kaukas lietuvių mitologijoje – mitinė būtybė, laikomas vaisingumo, derliaus, turtų dvasia.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pasitaiko panašūs pavadinimai: Kaukutis, Kukas. Ta pati būtybė dar vadinama pūkis (iš vok. Puck), tranas, rečiau vyrukas, kūdikis, aniuolikas. Prūsų cawx – velnias.

Šaltiniai

Senuose raštuose

Kaukas pirmą kartą paminėtas Mažvydo katekizme Kaukus … pameskiet 1547 – beje be paaiškinimo ir maišomas su Aitvaru. Jonas Lasickis pristatė Kauką kaip mirusiojo vėlę. Matas Pretorijus aišku nurodė skirtumą tarp kaukų ir aitvarų, kaukai esą tarnai, pinigų neneša, neskraido, neturi ugninio pavidalo ir jie neperkami. Žodynai juos pristato kaip naminį, laimės dievaitį, požemio žmogutį. Gottfried Ostermeyer juos pristato kaip požeminius žmogelius, laumės vaikus ir tarnus.

Tautosakoje

Kartais tikėta, kad kaukais pavirsta mirę nekrikštyti kūdikiai, nes jie laikyti dar pagonimis.

Funkcija, savybės

Kaukų būta vyriškų ir moteriškų. Dažniau – vyriški. Tai maži žmogeliai. Kartais pabrėžiama apranga žaliais, mėlynais ar raudonais drabužiais ar skarmalais. Jie lankydavosi arba pastoviai gyvendavo sodyboje (kluone, svirne, kamaroje) ir skalsindavo naudą. Buvo matomi naktį mėnesienoje arba miglotą dieną.

Kauką galima prišaukti arba jie patys prisistato. Kaukai pirmą kartą sodyboje pasirodo netikėtai, atnešdami kokį nors menkniekį, pvz., skiedrų, šieno, šipulių ir pan. Jei šeimininkas tai priima, pasirodo ir patys kaukai.

Kaukai yra mirtingi, jie gali sudegti ugnyje, juos gali Perkūnas užmušti.

Kaukus maitindavo žemės produktais: duona, pienu ir apeiginiu gėrimu – alumi. Jie ir buvo laikomi šių produktų tiekėjais. Kaukai niekad nenešė pinigų, o tik įvairių daiktų, kuriuos ne paėmę iš kitų žmonių, o suradę tokiose vietose, kur jie gali būti nenaudojami arba kurie niekam nereikalingi. Jie atnešdavo turtų, surastų po žemėmis, javų, surinktų laukuose po rugių ar vasarojaus suvalymo. Taigi kaukai buvo dvaselės, skalsinusios turtą, gautą iš motinos žemės.

Kaukų garbei buvo skirtos pavasario šventės, vėliau krikščionių pavadintos Užgavėnėmis. Šių švenčių apeigoms vadovavo persirengėlis, vadintas „boba“ arba „motina“. Šventės apeigų metu žmonės dėdavosi kaukes, persirengdami gyvuliais, ant galvų prisitaisydavo ragus. Net ir paukščių galvos būdavo su ragais, o ožkų, avinų, jaučių galvos – su erelio sparnais. Ūsai ir barzdos buvo daromi iš gaidžio plunksnų, ožkos vilnų, šerių, kailio ir kt. Rankose turėjo ilgus pagalius su gumbu gale, kai kada medinius kardus. „Boba“ vaikščiodavo su verpste ir kuodeliu arba su mediniu kardu, buvo vežiojama su spragilu. Nuo kauko kilęs žodis kaukė.

Su Kauko vardu siejami Kaune įrengti Kauko laiptai, veikia „Kauko laiptų“ leidykla.

Sąsajos su kitomis lietuvių ir baltų mitinėmis būtybėmis

Kaukai kartais tapatinami su barstukais, barzdukais, bezdukais. Ne visur aišku ar kalbama apie Kauką ar Aitvarą.

Nadruviai skyrė kaukučius nuo barstukų: kaukučiai gyvenę kluonuose, svirnuose, kamarose, o barstukai, arba bezdukai, – miškuose, po medžiais. Dar kiti nadruviai manė, kad kaukučiai gyvenę po žeme, esančia po dideliu ežeru, mariomis, sujungtu kanalais su visais didžiaisiais pasaulio ežerais. Kaukučiai iš to ežero iškyla ant žemės toje vietoje, kur gyvena geri žmonės ir jiems daro gerus darbus. Kaukučiai gyvenę ir po šeivamedžiais – bezdais, turinčiais stiprų kvapą, todėl jie dar vadinti bezdukais. Tai buvę piršto ilgumo žmogeliai. Vyrukai nešioję ilgas (iki kelių) barzdas, o moterys baltus nuometus. Bezdukai dėl savo ilgos barzdos dar buvo vadinami barzdukais. Kaukus dar vadino nykštukais, požemio žmogeliais, kuriuos kviesdavosi žyniai kaukučionys į numatytą vietą ir prisaikdindavo ten gyventi.

Vardo etimologija

Siūlomos skirtingos etimologijos:

• Kaukas – kuprotas, mažas žmogelis (Vytautas Mažiulis)
• Kaukas – kalnų dvasia. Siejamas su kaukuru, kukuru kalva (Vladimiras Toporovas)
• Kaukas siejamas su augalų pavadinimu kukalis, latvių kukurs gumbas – personifikuota vegetacijos dievybė, panašiai kaip skalsa įvardija mitinę būtybę, abstrakčią derlingumą ir skalsagrybį Claviceps purpurea (Šeškauskaitė, Gliwa)
• Kauko pavadinimas kilęs nuo žodžio „kaukti“. Cypti, verkti, prašyti, rėkti būdinga visiems kūdikiams. Greičiausiai – liaudies etimologija.

Literatūra

• Jonas Basanavičius 1970. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga.
• Simas Karaliūnas 1970. Apie vieną demonologinį vietovardį. Merkinė, 256–261. Vilnius: Vaga.
• Vytautas Mažiulis 1993. Prūsų kalbos etimologijos žodynas II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas.
• Norbertas Vėlius 1977. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga.
• Algirdas Julius Greimas 1990. Tautos atminties beieškant. Vilnius, Chicago: Mokslas, Mackaus fondas.
• Dainius Razauskas. Iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių: KAUKAS. Liaudies kultūra, 2009, Nr. 1 (124), p. 11–23.