Howard Staunton
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Hovardas Stauntonas (angl. Howard Staunton; 1810 m. balandžio mėn. Vestmorlende – 1874 m. birželio 22 d. Londone) – britų šachmatininkas, vienas iš stipriausiųjų XIX a. 5 - 6 dešimtmečių Europos ir pasaulio žaidėjų. Įkūrė pirmą Anglijoje sėkmingą šachmatų žurnalą „The Chess Player’s Chronicle“ (1841 m.), žurnalo „Illustrated London news“ šachmatų skyrelio redaktorius (1845–1874 m.). Šachmatų vadovėlių autorius (1847 ir 1849 m.). 1851 m. organizavo pirmą tarptautinį šachmatų turnyrą Londone, kur užėmė 4-ą vietą. Šachmatų teoretikas. Žaidžiantis, neįprastą tiems laikams, modernųjį pozicinį žaidimą. Populiarino Angliškąjį debiutą ir jo vardu pavadintą Stauntono gambitą. Parašė knygų apie šachmatus. Aktyviai prisidėjo populiarinant Nathanielio Kuko (1849 m.) sukurtą šachmatų figūrų dizainą, kuris dabar vadinamas Stauntono figūromis ir naudojamas oficialiose tarptautinėse varžybose.
Žurnalistas, literatas, V. Šekspyro palikimo tyrinėtojas – redagavo Viljamo Šekspyro veikalus, parašė apie juos straipsnių.[1][2][3]
Apie ankstyvąją jaunystę žinoma tik iš jo paties pasakojimų. Nebuvo rasta jo gimimo ar krikšto įrašų. Šachmatų istorikas H.J.R. Murėjus (H.J.R. Murray), surinkęs iš įvairių šaltinių duomenis, rašė, kad V. Stauntonas gimė 1810 m. ir, daugumos manymu, buvęs Frederiko Hovardo, 5-ojo Karlislės grafo, nesantuokinis sūnus. Oficialiai jo tėvas buvo Viljamas Stauntonas.
Horvardas Stauntonas dar jaunystėje susižavėjo literatūra, teatru, V. Šekspyro dramomis, lankė paskaitas Oksforde, bet išsilavinimo neužbaigė.[4] Suėjus pilnametystei jis paveldėjo keletą tūkstančių svarų, bet juos iššvaistė. Mažai žinoma apie šį jo gyvenimo laikotarpį. Bet kad buvo susižavėjęs teatru ir kurį laiką vaidino scenoje galima numanyti iš vėlesnių V. Stauntono pasakojimų.[5] Jis mėgdavo pasakoti, kaip vaidinęs Lorenco vaidmenį Viljamo Šekspyro „Venecijos pirklyje“ kartu su to meto anglų aktoriumi Edmundu Kynu (Edmund Kean).[1]
H. Stauntonui buvo beveik 20 metų, kai jis susipažino su šachmatų pradmenimis. Ir tik apie 1835–1836 m., kai atvyksta gyventi į Londoną, kai jau buvo 26 metai, susižavi šachmatais. Jis tuo metu prenumeruoja Dž. Volkerio leidžiamus Aleksandro Makdonelio Londone žaistų šachmatų partijų rinkinius. Jo lygis tada dar nebuvo aukštas: jis pats vėliau pasakojo, kad tuo laiku stipriausi žaidėjai, kuriuos jis matydavo Londone: Seint Amanas ir Džordžas Volkeris, būtų galėję duoti jam bokštą forų, ir jis būtų jiems pralaimėjęs. Bet jis greitai progresavo. Jam padėjo pastovi praktika visur, kur tik Londone buvo žaidžiama šachmatais:
„Divano“ kavinėje, Sent Džordžo klube, pas Hutmaną Kovent Gardene, Old Savile House, Leikasterio aikštėje ir pas Goode Ludgeito Hile. Tai greitai atnešė vaisių. 1838 m. jis daug žaisdavo su Evanso gambito išradėju, kapitonu Viljamu Deivisu Evansu, be to, žaidė mačą su Vokietijos šachmatų knygų autoriumi A. Aleksanderiu, kurį pralaimėjo. Tačiau XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje jis ne tik susilygina su geriausiais Anglijos meistrais, bet ir lenkia juos.[6]
Turint 30 metų jį aplankė sėkmė: laimėjo mačą prieš H.V.Popertą (+10 -5 + =6). Per 1841–1842 metus sužaidė apie 600 partijų su Dž. Kochranu (laimėjo apie 400).
Pirmasis mačas įvyko kiek netikėtai, kai Pjeras Sent-Amanas su reikalais buvo atvykęs į Londoną. Šis 6-ių partijų H. Stauntonu mačas su juo įvyko 1843 m. vasario mėn. Londone Sent Džordžo šachmatų klube. H. Stauntonas pralaimėjo šį mačą (+2 -3 + =1). Prancūzų meistro sėkmė nustebino anglus: mat prieš metus Sent-Amanas buvo pralaimėjęs Dž. Kochranui, ne tokiam stipriam žaidėjui, kaip H. Stauntonas. Tuo tarpu Prancūzijoje Sent Amano pergalė buvo sutikta su entuziazmu.
H. Stauntonas, pralaimėjęs vienu tašku trumpame 6-ių partijų mače, nemanė, kad yra silpnesnis ir siekė mačo revanšo. Derybos vyko lėtai, bet, galų gale, jis tų pačių lapkričio 14 d. prasidėjo Paryžiuje, stebint rekordiniam žiūrovų skaičiui „Režans“ kavinės salėje. Mačas vyko iki gruodžio 20 d.
Mačas buvo žaidžiamas iki 11-kos laimėtų partijų, be laiko kontrolės (partijos vidutiniškai trukdavo 9 val.) ir po 4-ias partijas per savaitę.
Laikraščiai skelbė, kad „vyksta didysis šachmatų mūšis tarp Prancūzijos ir Anglijos“. Prancūzų šachmatų mėgėjai neabejojo, kad laimėjęs Londone, Sent-Amanas namie irgi nugalės. Žaidynių atmosfera buvo šventinė: prancūzų dailininkas Žanas Onri Marle (Jean Henri Marlet) nutapė žaidžiančius mačo dalyvius, apsuptus geriausiais Prancūzijos šachmatininkais ir visuomenės veikėjais. Prancūzų pasitikėjimas savo numylėtiniu netruko išblėsti, kai H. Stauntonas pradėjo laimėti partiją po partijos.
Pirmosios 8 partijos praėjo su didele H. Stauntono persvara (7½ : ½). Po to P. Sent-Amanas pradėjo žaisti patikimiau (3½ iš 6). Sekančias 6 partijas vėl laimi Sent-Amanas (4 iš 6), bet H. Stauntonas, laimėjęs 21-ąją partiją, pasiekė 11-ąją pergalę ir laimėjo mačą (+11, -6, =4).[2][7]
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Hovardas Stauntonas | 1 | 1 | ½ | 1 | 1 | 1 | 1 | 1 | 0 | 1 | 0 | 1 | 0 | ½ | 1 | 0 | ½ | ½ | 0 | 0 | 1 | 13 (+11,-6,=4) |
| Sent-Amanas | 0 | 0 | ½ | 0 | 0 | 0 | 0 | 0 | 1 | 0 | 1 | 0 | 1 | ½ | 0 | 1 | ½ | ½ | 1 | 1 | 0 | 8 (+6,-11,=4) |
| Mačo partijos | 
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
||
Po šio mačo H. Stauntonas buvo pripažintas stipriausiu Europos šachmatininku, kai kurie H. Stauntono gerbėjai skelbė jį stipriausiu pasaulyje. Atrodė, kad taškai sudėti ant „i“, nes H. Stauntonas dideliu skirtumu laimėjo antrąjį mačą, tačiau taip neatrodė prancūzams. Jų laikraščiai abejojo H. Stauntono pergale – atseit, jei neskaityti pirmųjų 7-ių partijų, paskutines 13 partijų, laimėjęs P. Sent-Amanas.
Prasidėjo derybos dėl dar vieno mačo. Tačiau, kai kalbos užeidavo, kad toks mačas turėtų vykti Londone, Sent Amanas, pareikšdavo kad negali palikti Paryžiaus, kai anglai pasiūlydavo Paryžių, P. Sent-Amanas atsakydavo, kad tuo metu turi būti Pietų Prancūzijoj. Derybos užtruko iki 1944 m. rudens, bet vis tik buvo susitarta, kad H. Stauntonas atvyksta į Paryžių 1844 m. spalio 15 d. Kelionėje H. Stauntonas persišaldė ir susirgo plaučių uždegimu. Keletą dienų jo padėtis buvo kritinė, pagerėjus liga tęsėsi dar 3 mėnesius. Po jos H. Stauntonas buvo išsekęs, jautė silpnumą – tad kalbos apie mačą nebegalėjo būti ir jis grįžo į Angliją. Trečiasis mačas tarp H. Stauntono ir P. Sent-Amano niekados ir neįvyko.[8]
1846 m. H. Stauntonas laimėjo mačus prieš B. Horvicą (Bernard Horwitz) ((+14 -7 + =3) ir D. Harvicą (Daniel Harrwitz) (+12 -9 + =1). Pastarajame mače pirmosios 7-ios partijos buvo žaidžiamos lygiomis sąlygomis (+7 -0 + =0), o sekančiose aštuoniose partijose, H. Stauntonas davė forų – f7 pėstininką. Rezultatas buvo H. Stauntonui buvo prastas: (+1 – 6 + =1), tačiau sekančiose 7-iose partijose, kur jis forų davė pėstininką f7 ir ėjimą, rezultatas buvo teigiamas: (+4 -3 + =0).
Nelengvas H. Stauntono charakteris netrukdė jam organizuoti varžybų. Daug pastangų jis įdėjo, rengdamas 1-ąjį istorijoje tarptautinį šachmatų turnyrą Londone (buvo organizacinio komiteto sekretoriumi). Varžybos įvyko 1851 m. gegužės 26–liepos 15 d. kartu su tarptautine muge Londone. Jose dalyvavo 16 žaidėjų iš 4 šalių. Nugalėtojas turėjo paaiškėti, žaidžiant atkrentamuosius mačus; galvojimo laikas nebuvo ribojamas. Atkrentamojo mačo nugalėtojas pirmajame rate turėjo pasiekti dvi pergales, o tolesniuose ratuose – keturias, lygiosios nebuvo įskaitomos.
H. Stauntono gerbėjai manė, kad jų numylėtinis bus šio turnyro favoritu. Tačiau to neįvyko – turnyro rezultatai nuvylė tiek H. Stauntoną, tiek jo gerbėjus.
Pirmajame rate įveikęs santykinai nestiprų Jungtinės karalystės žaidėją Alfredą Brodie (+2), o antrajame – B. Horvicą (+4, – 2, = 1) iš Vokiečių konfederacijos, trečiajame rate nusileido turnyro nugalėtoju tapusiam Adolfui Andersenui (+1, -4), iš Prūsijos karalystės, o po to kovoje dėl 3–4 vietų, nusileido ir Elijahui Viljamsui (+3, – 4, = 1). Tad tenkinosi tik 4-ąja vieta (po A. Anderseno, M. Vyvilo ir E. Viljamso).
Po tokių rezultatų H. Stauntono reputacija stipriai smuko. Susigrąžinti prestižą galima buvo laimėjus mačą prieš turnyro nugalėtoją. Turnyro taisyklėse buvo numatyta, kad nugalėtojas turi priimti iššūkį sužaisti mačą su bet kuriuo dalyviu. Tad H. Stauntonas, dar nesibaigus turnyrui, iškvietė A. Anderseną dvikovon. Šis sutiko. Mačas turėjo būti žaidžiamas iki 21-os rezultatyvios partijos. Tačiau sėsti prie lentos Stauntonui sutrukdė liga, o A. Andersenas ilgai laukti negalėjo: jo, kaip Breslau gimnazijos mokytojo, vasaros atostogos ėjo į pabaigą. Tad mačas neįvyko.[9]
1849 m. vasario 23 d. jis Braitone vedė našlę Frances Carpenter Nethersole.[4]>
1849 m. Natanielis Kukas (Nathaniel Cook), „Illustrated London News“ redaktorius, kuriame šachmatų skiltį vedė H. Stauntonas, sukūrė šachmatų figūrų dizainą, ir jį užpatentavo. Figūrų gamybos teisę įsigijo sporto reikmenų gamybos firma „Jaques of London“, kuri jas pradėjo gaminti. Redaktorius paprašė H. Stauntoną reklamuoti figūras jo vedamame šachmatų skyrelyje, ką jis ilgą laiką ir darė. Be to, ant kiekvienos figūrų dėžutės H. Stauntonas dėdavo autografą ir už kiekvieną – gaudavo honorarą.[10] Ilgainiui šios formos šachmatų figūros buvo pradėtos vadinti Stauntono vardu, jos tapo populiarios ir dabar naudojamos tiek mėgėjų, tiek profesionalų varžybose.
1853 m. jis laimėjo mačą prieš K. Janišą (+7 -2 + =1), bet 1853 m. Briuselyje pralaimėjo mačą vokiečių šachmatininkui T. Lazei (Tassilo von Heydebrand und der Lasa) (+4 -5 + =3). Manoma, kad po 1958 m. turnyro Birmingame, kur jis pralaimėjo abi partijas J.Lioventaliui (Johann Jacob Löwenthal), H. Stauntonas galutinai baigė savo šachmatų karjerą. Faktiškai jis iš rimtų varžybų pasitraukė dar po pralaimėto mačo T. Lazei. 1954 m. jis pardavė žurnalą „Chess Player‘s Cronicles“ ir toliau redagavo tik šachmatų skyrelį „Illustrated London News“.
Jo kylanti V. Šekspyro tyrinėtojo reputacija jį tenkino ir likusį savo laiką jis paskyrė literatūrinei veiklai.
Po nesėkmės mače su vokiečių šachmatininku T. Laza (Tassilo von Heydebrand und der Lasa), jį buvo užvaldžiusi sena svajonė, pasišvęsti Viljamo Šekspyro dramaturgijos tyrinėjimams. Literatūros tiriamąjį darbą H. Stauntonas nebuvo visai metęs, tačiau šachmatai palikdavo tam per mažai laiko. Brolių Routlige leidykla pasiūlė jam naujai redaguoti V. Šekspyro veikalus – tam Džonas Gilbertas turėjo nupiešti iliustracijų. Tad šiam literatūriniam darbui jis skyrė visas savo jėgas. Redaguoti darbai pasirodė dalimis 1857–1860 m. Pats darbo įkarštis buvo 1858–1859 m., kai P. Morfis buvo atvykęs į Europą ir kvietė su juo sužaisti mačą.
Apie H. Stauntono indėlį, redaguojant veikalus, palankiai atsiliepė kompetetingi specialistai: atlikti teksto pataisymai buvo suprantami ir apsiribojo sveiko proto ribose; jo pastabos buvo labai vietoje ir pagrįstos išsamiais tyrinėjimais.[11]
Nors reikia pažymėti, kad šachmatų dar nebuvo pamiršęs: 1860 m. jis išleido „Šachmatų praktiką“, kuri buvo kaip priedas prie anksčiau išleisto „Šachmatininko žinyno“. Šioje knygoje jis pateikia nemažai P. Morfio partijų ir komentaruose pripažįsta meistrišką talentingo amerikiečio žaidimą.
Rašė ir apie kitas sritis: 1865 m. atliko kruopštų darbą apie Anglijos mokyklas (Great Schools of England). 1866 m. jis panaudojęs litografinio kopijavimo metodą, pertvarkė V. Šekspyro pjesę „Daug triukšmo dėl nieko“ į normalaus formato knygą: vietoj mažo formato (ankstyvieji V. Šekspyro tekstai buvo atspausdinti 1/4 puslapio formatu) knygos, turėjusios net 1600 puslapių.
Nuo 1872 m. iki mirties jis parašė „Athenaeum“ žurnale eilę straipsnių apie „Netikėtus V. Šekspyro tekstų iškraipymus“, taip pat knygą: Šachmatai: teorija ir praktika.[11]
Paskutinias gyvenimo metais jis mažai su kuo bebendravo. Tik retkarčiais su artimais draugais, kaip ir anksčiau pasakodavo anekdotus, įdomias istorijas ir cituodavo Šekspyrą. Mirė nuo širdies smūgio 1874 m birželio 22 d., prie rašomojo stalo, apversto, kaip visada, rankraščiais.
Dar 1841 m. jis įkuria šachmatų žurnalą „Šachmatų kronikos“ (Chess Player‘s Cronicles), kuriam vadovauja iki 1854 m. Nuo 1845 m. iki paskutinių savo dienų (beveik 30 metų) redaguoja kas savaitę šachmatų skiltį laikraštyje „Iliustruotos Londono naujienos“ (Illustrated London News). Jame jis ne tik talpindavo ir komentuodavo sužaistas meistrų partijas ir uždavinius, bet skyrė dėmesio korespondenciniams šachmatams, tame tarpe vienai jų šakai: šachmatų žaidimui telegrafu, supažindindavo su šachmatų istorija. Iš viso apie šachmatus patalpino apie 1400 straipsnių.[5]
Pagal žaidimo stilių H. Stauntonas ryškiai skyrėsi nuo daugumos savo amžininkų. Jis nesistengdavo dvikovos baigtį išspręsti ankstyvomis taktinėmis operacijomis, rizikingomis varžovo karaliaus atakomis, kombinacijų škvalais. Jo žaidimo stilius rėmėsi lėtais poziciniais manevrais. H. Stauntono debiutiniame repertuare vyravo uždaros ir pusiau uždaros pradžios. Mielai pereidavo į baigmes, kurias meistriškai žaisdavo. Jį galima laikyti vienu iš V. Šteinico žaidimo stiliaus pirmtakų. Jis paliko pastebimą pėdsaką debiutų teorijoje. Jo išrastas gambitas pavadintas Stauntono gambitu, jo dėka pradžia, prasidedanti ėjimu 1.c4, buvo pradėta vadinti Angliškąja.[12]
G. Kasparovas savo knygoje „Mano įžymieji pirmtakai“ rašo:
„Stauntono neįvertino tinkamai, nei jo amžininkai, nei istorikai… 1846 m. Stauntonas atmetė Kizerickio iššūkį, tačiau įtikinamai laimėjo mačus…prieš žinomus meistrus Bernhardtą Horvicą ir Danielių Harvicą… 15-koje partijų, duodamas pėstininką forų… įtvirtino … savo geriausio šachmatininko pasaulyje reputaciją“.
R. Fišeris (1964 m.) H. Stauntoną siūlė įtraukti į visų laikų iškiliausiųjų pasaulio šachmatininkų dešimtuką:
„Stauntonas buvo puikus debiutų tyrinėtojas. Kaip teoretikas jis geresnis nei praktikas, nors savo laiku ir buvo stipriausiu šachmatininku. Jo partijos absoliučiai šiuolaikinės…. Jis labai gerai suprato pozicinio žaidimo principus, todėl kartu su V. Šteinicu turėtų būti priskiriamas prie pirmųjų šiuolaikinių šachmatininkų. Skirtingai nuo P. Morfio ir V. Šteinico, kurie nevystydavo rikių g2, ar g7 laukeliuose, Stauntonas tai darė. Kai jis, juodaisiais, uždarosios siciliškosios ginybos variante, išvystydavo g7 laukelyje rikį, varžovai nesuvokdavo ką toliau daryti ir atsidurdavo prie suskilusios geldos. Ir taip atsitikdavo… su geriausiais to laikotarpio šachmatininkais!…“ [13]
H. Stauntonas žinomas ne tik, kaip iškilus šachmatų meistras, bet ir kaip fundamentalių šachmatų veikalų autorius.
Iš šios knygos mokėsi ne viena Anglijos šachmatininkų karta. Ji tebebuvo leidžiama ir XXI a. (2010 m.) – daugiau, kaip šimtą metų po autoriaus mirties.[14]
Netrukus išėjo ir kitos knygos:
Savo V. Šekspyro kūrybos studijų rezultatus pateikė trijose knygose:
1) Visi Viljamo Šekspyro darbai (The Complete Works of William Shakespeare),
2) Pilnai iliustruoti Šekspyro darbai su komentarais (The Globe Illustrated Shakespeare: The Complete Works Annotated),
3) Pilnai įliustruotas Šekspyras (Complete Illustrated Shakespeare}
Pirma kartą jos išleistos G. Routledge leidykloje trimis tomais 1858, 1859 ir 1866 m.
H. Stauntonas išleido ir kitų veikalų, kaip antai, 1865 m. – 517 psl. knygą apie svarbiausių Anglijos mokyklų istoriją. Knygos pavadinimas – Viktorijos laikų ilgų pavadinimų mados pavyzdys: The Great Schools of England: An Account of the Foundation, Endowments, and Discipline of the Chief Seminaries of Learning in England; Including Eton, Winchester, Westminster, St. Paul’s, Charter-House, Merchant Taylors', Harrow, Rugby, Shrewsbury.[5]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
