Mokslininkas didžiąja dalim priklauso visuomenei: jis, būdamas mokslininkas, labiau negu kurio kito luomo atstovas egzistuoja tik visuomenės dėka ir visuomenei.
Moteris nėra pavaldi taip, tarsi vyras turėtų į ją prievartinę teisę; pavaldžią ją daro josios nuolatinis, neišvengiamas ir jos moralumą sąlygojantis noras būti pavaldžiai... O dėl šeimyninių ir vidinių ryšių, tai vyro švelnumas neišvengiamai jai atlygina viską ir net dar daugiau, negu ji neteko... Mano galva, tai vyro prievolė – valstybėse, kuriose piliečiai turi balsą sprendžiant visuomenės reikalus, neatiduoti šio balso, pirma neaptarus reikalo su savo žmona ir pokalbiu su ja nepakeitus savo nuomonės.
Nuo mano gyvenimo ir mano likimo nepriklauso niekas, nuo mano gyvenimo veiksmų priklauso be galo daug.
Teapleidžia mane viskas, kad tik neapleistų narsa.
Tegu mokslininkas pamiršta, ką jis padarė, vos tik padaręs, ir tegu nuolat galvoja apie tai, ką jis dar turi padaryti.