Aistra

Aistra – stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį.

Aistra – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė. – R. V. Emersonas.
Aistra dauggalė. Ji gali pažadinti neregėtą antžmogišką energiją. Ji gali išspausti titaniškas jėgas net iš santūriausios sielos. – S. Cveigas.
Aistra dažnai gudriausią žmogų paverčia bukapročiu, o didžiausius kvailius padaro gudrius. – F. de Larošfuko.
Aistra yra vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus, gali greičiau įtikinti negu iškalbus, bet abejingas. – F. de Larošfuko.
Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms. – O. de Balzakas.
Aistra – persitvarkiusi meilė. – J. Laucius.
Aistra prastai samprotauja. – O. de Balzakas.
Aistra – tai vienintelis oratorius, kurio argumentai visada įtikina; jų galia tarsi plaukia iš pačios gamtos ir remiasi jos dėsniais. Todėl paprastas, bet aistros pagautas žmogus gali greičiau įtikinti negu iškalbus, tačiau abejingas. – F. de Larošfuko.
Aistringos širdies istorija visada nepaprastai paprasta. – A. Vinji.
Aistros dažnai gimdo savo priešybes: kartais iš šykštumo kyla išlaidumas, o iš išlaidumo - šykštumas; neretai žmonės tampa stiprūs iš silpnumo, o drąsūs iš bailumo. – F. de Larošfuko.
Aistros mus klaidina, nes jos sutelkia visą dėmesį į vieną mus patraukusio objekto pusę, ir neleidžia jo ištirti visapusiškai. – K. A. Helvecijus.
Aistros – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą. – K. A. Helvecijus.
Aistros nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių nelaimės ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų džiaugsmų šaltinis. – D. Didro.
Aistros – ramybės priešai, bet be jų nebūtų nei menų, nei mokslų, ir visi nuogi snaustų ant savos mėšlo krūvos. – A. Fransas.
Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius. – Seneka.
Aistros – tai vėjai, pučiantys į laivo bures. Kai kada jie paskandina jį, bet be jų jis negalėtų plaukti. Viskas pasaulyje pavojinga – ir viskas būtina. – Volteras.
Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai. – O. de Balzakas.
Dorybė yra ne aistrų neturėjimas, o jų valdymas. – Dž. B. Šo.
Dvasios jėga ir aistra daro žmones iškalbingus. – M. F. Kvintilianas.
Galingos sielos vengia aistrų, kaip jūreivis povandeninių uolų. – Napoleonas Bonapartas.
Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti. – Seneka.
Išsiskyrimas sumažina vidutiniškas ir sustiprina dideles aistras, kaip vėjas užgesina žvakes ir įpučia ugnį. – F. de Larošfuko.
Yra pažinimo aistra, lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų. – A. Einšteinas.
Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. – F. de Larošfuko.
Jokia aistra taip neapžavi žmogaus kaip meilė ir pavydas. – F. Bekonas.
Joks didis dalykas pasaulyje neapsiėjo be aistros. – G. Hėgelis.
Kiek tai įmanoma, pasirinkime laisvus nuo geismų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus. – Seneka.
Kiekviena aistra yra ir džiuginanti, ir kankinanti. – T. Draizeris.
Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti.
Kol žmogus nepažaboja savo geismo, jis nepažaboja nieko. O jis beveik niekad jo nepažaboja. – A. Kamiu.
Meilė yra neiveikiamas geismas būti neiveikiamai geidžiamam. – R. Frostas.
Meilė – viena iš tų aistrų, kurių negalima nuslėpti; pakanka vieno žodžio, vieno neatsargaus žvilgsnio ir dargi minutės tylos, kad ją išduotum. – P. Abelaras.
Meilė – vienintelė aistra, nepripažįstanti nei praeities, nei ateities. – O. de Balzakas.
Narsus ne tik tas, kuris nugali savo priešus, bet ir tas, kuris valdo savo aistras. – Demokritas.
Nepasidavusį aistroms galiu
Palygint su sausuoju upeliu.
Visi upeliai šniokščia, jūron veržias
Ošis užpiltas dykumos smėliu. – Š. Mirza Vazehas.
Nepasitenkinimas savimi, atsiranda iš sielos nepastovumo ir bailių ar nesėkmingų geismų. Arba neišdrįstama tiek padaryti, kiek geidžiama, arba neįstengiama ir pasiduodama visumos vilčiai. – Seneka.
Neteisūs tie, kurie skirsto aistras į leidžiamas ir draudžiamas ir paskui vienoms atsiduoda, o kitų vengia. Visos aistros geros, kol jas valdome, visos blogos, jeigu joms paklūstame. – Ž. Ž. Ruso.
Netikėtai susiliejus dviems kūnams, gimsta geismas, o dviem jautrioms sieloms – atvirumas. Ir kaip pirmojo nepakanka atsirasti meilei, tai antrojo – abipusiam supratimui. – A. Morua.
Nėra didesnės nelaimės kaip nežinoti savo aistros ribų. – Lao Dzė.
Paprastai nuo mūsų priklauso, ar perduosim savo vaikams žinias, maža to, – ar perduosime jiems savo aistras. – Š. Lui Monteskjė.
Protingas kovoja su aistra, kvailys tampa jos vergu. – Epiktetas.
Smalsumas yra proto geismas. – T. Hobsas.
Tyra ir saugi nuo kitų aistrų įtakos tik ta meilė, kuri slypi mūsų širdies gilumoje ir nežinoma mums patiems. – F. de Larošfuko.
Troškimas valdyti protus – tai viena iš pačių stipriausių aistrų. – Napoleonas I.
Truputis aistros protą aštrina, daug – slopina. – Stendalis.
Tuščias dalykas auklėtojui kalbėti apie aistrų pažabojimą, jeigu pats duoda valią kokiai nors aistrai; bergždžiai jis stengsis išrauti savo auklėtinio ydą ar netikusį bruožą, kurių nenusikratė pats. – Dž. Lokas.
Ugdykitės stiprias aistras ir tobulėkite kartu su jomis. O kai vėliau palenksite savo aistras, jų jėga taps jūsų jėga, jų didybė – jūsų grožiu. Aistros – žmogaus dvasinis turtas. – A. Fransas.
Užgimstanti aistra gera tuo, kad ji vienodai nesuvokia savo atsiradimo ir negalvoja apie baigtį; džiugi ir šviesi, ji nejaučia, kad gali prisišaukti nelaimę. – J. V. Gėtė.
Valdyk aistras, antraip aistros užvaldys tave. – Epiktetas.
Valdymasis – pati didžiausia valdžia, būti pavergtam savo aistrų – pati didžiausia vergovė. – Seneka.
Valdo aistras ne tas, kuris visai jų atsisako, bet tas, kuris jomis naudojasi kaip laivu arba žirgu, tai yra nukreipia jas ten, kur reikia ir naudinga. – Aristotelis.
Vienintelės aistros, kurios neteikia malonumo, – tai pavydas ir baimė. – Dž. Č. Kolinzas.
Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė. – F. de Larošfuko.
Žmogaus aistros nuolat būdrauja tykodamos sau grobio, o protas miega, kol pažadinamas. – J. G. Herderis.
Žmogaus širdyje nuolatos kyla naujų aistrų. Įveikus vieną, beveik visada atsiranda kita. – F. de Larošfuko.
Žmogui lemta gyventi visuomenėje; atskirkite jį nuo jos, izoliuokite jį – ir jo mintys susijauks, charakteris sušiurkštės, jo sieloje gims šimtai paikų aistrų, beprotiškos idėjos išleis daigus jo galvoje kaip laukinės kryklės dykynėje. – D. Didro.
Žmogus turi būti prieinamas aistroms, bet ir pajėgus jas valdyti. – Ž. Polis.
Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. – F. de Larošfuko.