Švenčionėliai

Švenčionėliai – miestas Lietuvos rytuose, Švenčionių rajono savivaldybėje. Švenčionėlių seniūnijos ir parapijos centras. Švenčionėlių geležinkelio stotis, stovi Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1959 m.), veikia paštas, Švenčionėlių vaikų globos namai, 3 mokyklos, Švenčionėlių meno mokykla.

Švenčionėlių geležinkelio stotis, prie kurios kūrėsi gyvenvietė

Švenčionėliai
Švenčionėliai žvelgiant nuo Platumų
Švenčionėliai 55°09′54″š. pl. 25°59′56″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Švenčionių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	4 613
Plotas	5,85 km²
Tankumas (2023)	789 žm./km²
Pašto kodas	LT-18022
Vikiteka	Švenčionėliai
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Švenčionė̃liai Kilmininkas: Švenčionė̃lių Naudininkas: Švenčionė̃liams Galininkas: Švenčionėliùs Įnagininkas: Švenčionė̃liais Vietininkas: Švenčionė̃liuose
lenk. Nowe Święciany

Etimologija

Miestelio vardas yra mažybinės priesagos vedinys iš Švenčionių miesto vardo,^[2] prie kurio gyvenvietė kūrėsi kaip geležinkelio stotis. 1862 m. gyvenvietė pavadinta Naujieji Švenčionys, bet vėliau prigijo Švenčionėlių vardas.

Geografija

Švenčionėlių vaizdas iš lėktuvo

Miestas išsidėstęs 11 km į šiaurės vakarus nuo Švenčionių, 10 km į pietus nuo Kaltanėnų, Labanoro girios rytų pakraštyje. Kelias į Švenčionis, o pro Kaltanėnus – į Ignaliną, Uteną, Molėtus, žvyrkelis per Labanoro regioninį parką ir Januliškio kaimą į Labanorą. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliu traukiniai kursuoja į Vilnių ir Turmantą.

Pro miestą teka Žeimena. Penktadalį miesto teritorijos sudaro želdiniai. Jaukūs priemiesčiai, miškingos paežerės ir pažeimeniai sutraukia nemažai turistų. Apie 4,5 kilometrus į šiaurę nuo Švenčionėlių miesto centro prasideda Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, apie 4,5 km į vakarus – Labanoro regioninis parkas.

Istorija

1938 m. miestelio planas

Švenčionėlių kryžius

Pašto gatvė Švenčionėliuose

Manoma, kad teritorija, kur įsikūrę Švenčionėliai, priklausė Nalšiai ar nalšėnams, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi tarp 1229 ir 1298 metų, o pats miestas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pabaigoje. Tuo vardu minimas palivarkas, priklausęs Juodiškio dvarui. Švenčionėlių dvaro būta ir visai kitoje vietoje, arčiau Švenčionių, šalia Grigaliūnų kaimo.

Dabartinio Švenčionėlių miesto šiaurinėje dalyje viduramžiais buvo Juodiškio dvaras ir kaimas. Dabar ta miesto dalis vadinama Juodiškėliu. Anksčiau Švenčionių gatvės posūkyje stovėjo įdomus akmeninis pastatas, kuriame ilgai buvo kepykla. Tai buvo bene seniausias pastatas dabartiniuose Švenčionėliuose.

Švenčionėlių gyvenvietė atsirado 1861 m. kairiuoju pažeimeniu nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir įkūrus geležinkelio stotį. 1895–1899 m. nutiesus Panevėžio–Pastovių siaurąjį geležinkelį, Švenčionėliai tapo geležinkelių mazgu. Apytikriai tuo metu pro čia nutiestas Švenčionių-Utenos plentas. XIX a. pabaigoje Švenčionėlių gyvenvietė buvo menka, 1880 m. minima tik 13 sodybų su 82 gyventojais. Iš Švenčionėlių geležinkeliu buvo galima nuvykti į Narutį, Pastovius, Panevėžį, Varšuvą ir Sankt Peterburgą, o nutiesus geležinkelio atkarpą iki Berezvečės, ir į Gluboką (Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis). XIX a. pabaigoje gyvenvietė minima Švenčionių apskrityje.^[3]

1900 m. miestelis sudegė, bet XX a. pradžioje ėmė smarkiai plėstis. Naujos gatvės buvo tiesiamos į pietus nuo Juodiškio, tiesiog per šilą. 1907 m. miško pakraštyje pastatyta medinė bažnyčia, kurioje buvo vertingų aklo skulptoriaus Julijono Daunio medžio darbų. Nedaug kas liko iš jo nuostabių dirbinių. 1908 m. Švenčionėliai gavo parapijos teises.

Švenčionėlių gyvenvietėje XIX a. gale pradėjo kurtis pramonė, nuo 1894 m. veikė siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės. Pirmojo pasaulinio karo metais pastatyta elektrinė. 1920 m. suteiktos miesto teisės, 1920–1939 m. buvo okupuotas lenkų, čia buvo įsikūręs Švenčionėlių pasienio apsaugos korpusas. 1924 m. atidarytas degtukų šiaudelių fabrikas. 1939 m. patvirtintos miesto teisės, 1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu.

Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m. rudenį, į Švenčionėlius suvaryti ir nužudyti Švenčionių apskrityje gyvenę žydai. Holokausto vietoje ties Platumais spalio 8-10 d. buvo sušaudyti ir užkasti 3 726 aukų palaikai.

Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės partizanai.

1959 m. buvo pastatyta Švenčionėlių Šv. Edvardo bažnyčia. Iki 1972 m. stovėjo Švenčionėlių Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė, kuri vėliau buvo nugriauta.

1996 m. kovo 26 d. Prezidento dekretu patvirtintas Švenčionėlių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. pabaiga	?	Švenčionių apskritis
1918 m.	?	Naujųjų Švenčionių apskritis
1925–1939 m.	Švenčionėlių valsčiaus centras	Švenčionių apskritis	Vilniaus vaivadija
1939–1941 m.		Švenčionėlių apskrities centras
1941–1950 m.		Švenčionių apskritis
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Švenčionėlių rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1959 m.
1959–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Švenčionėlių apylinkės centras	Švenčionių rajonas
1995–2013 m.	Švenčionėlių miesto seniūnija, Švenčionėlių seniūnijos centras	Švenčionių rajono savivaldybė	Vilniaus apskritis
2013–	Švenčionėlių seniūnijos centras

Gyventojai

Švenčionėliuose didžiausias žmonių skaičius gyveno 1989-1990 metais, kuomet gyveno 7712 žmonių ir pagal jų skaičių buvo stambiausias rajono miestas.

Demografinė raida tarp 1880 m. ir 2022 m.
1880 m.[4]	1931 m.[5]	1970 m.sur.	1976 m.[6]	1979 m.sur.[7]	1989 m.sur.[8]	2001 m.sur.[9]	2005 m.	2011 m.sur.[10]
82	3 867	5 979	6 600	6 566	7 712	6 923	6 585	5 950
2017 m.	2019 m.	2020 m.	2021 m.sur.[11]	2022 m.	-	-	-	-
5 160	4 865	4 726	4 748	4 683	-	-	-	-

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 5 771 žmonės:[12] Lietuviai – 69,99 % (4039); Lenkai – 14,62 % (844); Rusai – 8,58 % (495); Baltarusiai – 3,88 % (224); Ukrainiečiai – 0,68 % (39); Totoriai – 0,28 % (16); Kiti – 1,98 % (114).

2001 m. gyveno 6 923 žmonės:[13] Lietuviai – 67,38 % (4665); Lenkai – 16,57 % (1147); Rusai – 9,46 % (655); Baltarusiai – 3,7 % (256); Ukrainiečiai – 0,8 % (56); Totoriai – 0,42 % (29); Kiti – 0,88 % (115).

Žymūs žmonės

• Edward Pietkiewicz (1909–1998), diplomatas, rašytojas
• Kazimierz Antonowicz (1914–2003), fizikas
• Antanas Dilys (1923–2019), kunigas
• Artūras Driukas (g. 1961 m.), teisėjas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas
• Šarūnas Zenkevičius (g. 1990 m.),aktorius.

Sportas

• Švenčionėlių RIDA (Krepšinis)

Švietimas

Švietimo ir ugdymo įstaigos:

• Švenčionėlių Mindaugo gimnazija
• Švenčionėlių antroji vidurinė mokykla
• Švenčionėlių progimnazija
• Švenčionėlių vaikų globos namai
• Švenčionėlių biblioteka (nuo 1941 m.)

Taip pat skaityti

• Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis
• Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis
• Panevėžio–Pastovių geležinkelis (Utenos–Švenčionėlių geležinkelio atkarpa)
• Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 221
3. Święciany (3) Nowe. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 685 psl. (lenk.)
4. „Švenčionėlių miestelio istorija“. Suarchyvuotas originalas 2011-02-23. Nuoroda tikrinta 2015-06-04.
5. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938.
6. Švenčionėliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 232
7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
8. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
9. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
10. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
11. osp.stat.gov.lt /
12. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
13. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Švenčionėliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-08-06).
• Švenčionėliai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 688 psl.
• svencioneliai.lt / Švenčionėlių miesto neoficiali svetainė Archyvuota kopija 2010-10-02 iš Wayback Machine projekto.
• Švenčionėlių bendruomenė Archyvuota kopija 2013-03-15 iš Wayback Machine projekto.
• miesteliai.lt / Miesteliai.lt Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
• „Švenčionių kraštas“ Archyvuota kopija 2010-06-12 iš Wayback Machine projekto. – Švenčionių rajono laikraštis
• Švenčionėlių meno mokykla Archyvuota kopija 2013-11-06 iš Wayback Machine projekto.
• Švenčionėlių biblioteka (nuo 1941 m.)
• Švenčionėlių vaikų globos namai

Žemėlapiai

• google.com / Švenčionėliai (žemėlapis su nuotraukomis)
• maps.lt / Švenčionėliai (žemėlapis)
• openstreetmap.org / Švenčionėliai (žemėlapis)
• balticmaps.eu / Švenčionėlių apylinkės
• mockus.us / Istorija ir žemėlapiai Archyvuota kopija 2006-06-30 iš Wayback Machine projekto.