Remove ads
From Wikipedia, the free encyclopedia
Vilniaus universiteto leidykla – nuo 1575 m. veiklą tęsiančios Vilniaus universiteto leidyklos misija yra puoselėti modernias ir laiko patikrintas tradicijas. Pagrindiniai leidybos uždaviniai – mokslinių ir mokslo populiarinamųjų leidinių, periodinių, tęstinių mokslo darbų, vadovėlių, monografijų, žodynų, žinynų, bibliografinių rodyklių, plakatų, lankstinukų, kvietimų, skrajučių, vizitinių kortelių parengimas ir leidyba, autorių, sudarytojų, redaktorių įvairiais leidybos klausimais konsultavimas.
Pramonė | Leidyba |
---|---|
Pirmtakas (-ai) | Vilniaus akademijos spaustuvė |
Įkurta | Vilnius, Lietuvos didžioji kunigaikštystė (1575 | )
Įkūrėjas (-ai) | Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis |
Centrinė būstinė | Saulėtekio al. 9, Vilnius, Lietuva |
Svarbiausi darbuotojai | prof. dr. Arūnas Gudinavičius (direktorius) |
Savininkas (-ai) | Vilniaus universitetas |
Darbuotojų | 16 |
Tinklalapis | www |
Dabartinė Vilniaus universiteto leidykla savo veiklą, kaip Vilniaus akademijos spaustuvė, pradėjo 1575 m. Ją įkūrė didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, o spaustuvės valdymą pavedė jėzuitams. Radvilos XVI a. turėjo dvi spaustuves: Nesvyžiuje ir Brastoje. Pastaroji kaip tik ir buvo perkelta į Vilnių. Tiksli spaustuvės vieta nežinoma. Greičiausiai Lukiškėse, kur stovėję Radvilų rūmai. Vėliau ji galėjo būti perkelta į Šv. Jonų gatvę. 1576 m. gegužę pasirodė šios spaustuvės pirmasis leidinys – Petro Skargos knyga „Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją“.[1]
XVI a. knygų spausdinimas buvo nesudėtingas, spaustuvių įrengimai paprasti, inventorius nedidelis. XVII a. spaustuvės veikla išsiplėtė, padaugėjo darbuotojų, buvo išspausdinta vertingiausia to meto mokslinė literatūra. Akademijos spaustuvės ekonominė padėtis, palyginti su privačiomis, buvo išskirtinė, jos veiklą finansavo pasaulietinė visuomenė, Bažnyčia, mecenavo ir pats Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. 1597 m. spaustuvės taisyklėse minima, kad jis paaukojo 1000 guldenų raidėms išlieti bei kitai spaustuvės veiklai pagerinti.
XVIII a. viduryje spaustuvės veikla išplečiama nacionaliniu lygiu, per metus išspausdinama daugiau nei 50 leidinių. Vis dėlto jos darbą stabdė cenzūra, kontroliavusi ir knygų turinį, ir platinimą, apskritai – visą jų leidybą. Tiesa, spaustuvei yra pavykę išspausdinti necenzūruotų leidinių. Visuomeninis gyvenimas, pačios akademijos reformos turėjo įtakos, kad spaustuvė ėmė spausdinti įvairesnius leidinius, jų kiekis didėjo.
Akademijos spaustuvė leido ir mokslinę, ir grožinę literatūrą. Mokslinė literatūra – įvairių mokslo šakų tyrinėjimai, vadovėliai, žodynai, mokslo populiarinimo darbai ir kt. Grožinei literatūrai, be poezijos, prozos, buvo priskiriami ir proginiai kūriniai, didaktinė bei antikinė literatūra. Ano meto sąlygomis tokia produkcija leido akademijos spaustuvę lyginti su produktyviausiomis Vakarų Europos spaustuvėmis, joje buvo išspausdinta ir keliolika leidinių graikų, italų, prancūzų, vokiečių kalbomis.
Panaikinus Jėzuitų ordiną, nuo 1773 m. spaustuvė priklausė valstybės iždui, nuo 1785 – vietoj Akademijos įkurtai Lietuvos vyriausiajai mokyklai, nuo 1803 m. pervadintai į Vilniaus universitetą.[2] Vilniaus akademija savo veiklą tęsė iki XIX amžiaus pradžios, 1805 m. Tada spaustuvė buvo parduota Juozapui Zavadskiui, jis tapo „Jo Imperatoriškojo universiteto tipografu“. J. Zavadskis sukūrė tuo metu didžiausią ir moderniausią knygyną Vilniuje, jau 1809 m. garsėjusį lenkiškų knygų asortimentu.[2] Ši spaustuvė buvo pati geriausia ir didžiausia XIX a. vidurio lietuviškų knygų leidėja to meto Lietuvoje, ir nors su pertrūkiais veikė iki pat nacionalizacijos 1940 m., tačiau spaudos draudimo metais (1864–1904) išgyveno sunkiausius laikus. 1866 m. Zavadskių spaustuvėje rasta daug lietuviškų knygų, dėl to iki 1869 m. generalgubernatoriaus nurodymu spaustuvės veikla iš viso buvo sustabdyta. Nuo 1869 m. veikla atsinaujino ir kasmet buvo spausdinama po 10–20 leidinių daugiausiai lenkiškai, rečiau rusų, lotynų kalbomis.
Panaikinus lietuvių spaudos draudimą ir XX a. pradžioje prasidėjus tautiniam atgimimui, susiformavo didelė lietuviškų knygų paklausa, o tai leido Zavadskių spaustuvei vėl suaktyvinti veiklą ir tapti pajėgiausia XX a. pradžios spaustuve. 1909 m. Zavadskių spaustuvėje atsirado rotacinė spaudos mašina, pirmieji linotipai, kas leido atsisakyti rankinio raidžių rinkimo. 1913 m. spaustuvė turėjo 12 spausdinimo mašinų ir du linotipus, joje dirbo per 50 darbininkų [3]. Kasmet išspausdindavo apie 30-40 knygų ir po keletą periodinių leidinių. Zavadskiai atidarė ir knygyną, kuris turėjo net lietuviškos spaudos skyrių. Vilniui tapus Lenkijos dalimi Zavadskių spaustuvė dirbo toliau, kol 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir Vilnių, kaip ir visos kitos leidybinės įstaigos, spaustuvės ir knygynai buvo nacionalizuota ir perduota „Tiesos“ redakcijai. Per 1941–1943 m. nacių okupacijos laikotarpį Vilniaus universitetas išleido 11 mokslinių leidinių[4], dažniausiai juos spausdindavo tuometinėje Vilniaus „Švyturio“ spaustuvėje. Lietuvą vėl okupavus Sovietų Sąjungai, 1955 m. „Tiesos“ redakciją sujungus su „Sovetskaja Litva“ spaustuve, naujoji įmonė buvo pavadinta LKP CK laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuve, tačiau spausdino ir knygas.[5] Minima[2], kad 1960 m. Vilniaus universiteto leidykla turėjo Sovietų Lietuvos vyriausybės suteiktas leidybos teises ir leido mokomąją literatūrą, mokslinių konferencijų medžiagą.
Iki 1990 m. dabartinė Vilniaus universiteto leidykla veikė kaip Vilniaus universiteto redakcinis-leidybinis skyrius. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1997 m. gegužės 19 d., Vilniaus universiteto leidykla buvo transformuota į uždarąją akcinę bendrovę „Vilniaus universiteto leidykla“ ir veikė patalpose S. Skapo g. 7, Vilniuje (VU centrinių rūmų Daukanto kieme). Tuo metu [1997] VU leidyklos vizija buvo tapti geriausia mokslo ir švietimo literatūros srityje, modernizuoti darbus, leisti elektronines knygas, interaktyvius leidinius.[6]
2003 m. jos juridinis statusas buvo pakeistas į viešąją įstaigą, leidykla persikėlė į patalpas Universiteto g. 1. 2011 m. įvykdžius reformą atsirado dvi leidyklos: VšĮ „Akademinė leidyba“ ir Vilniaus universiteto padalinys „Leidybos direkcija“. Nuo 2017 m. šis Vilniaus universiteto padalinys vėl veikia Vilniaus universiteto leidyklos pavadinimu.
Kęstutis Glaveckas, Marija Aušrinė Pavilionienė, Kęstutis Strupas, Gražina Drąsutienė, Grigorijus Potašenko, Dalia Čiočytė, Regina Rudaitytė, Vladas Žukas, Eugenija Ulčinaitė, Dalia Dilytė, Genovaitė Raguotienė, Vitas Labutis, Vytautas Juozapas Mažiulis, Vladas Vitkauskas, Vanda Zaborskaitė, Vytautas Kardelis, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Vaclovas Dargužas, Jonas Palionis, Natalija Arlauskaitė, Česlovas Kalenda, Pavelas Ivinskis, Marius Povilas Šaulauskas, Zenonas Norkus, Arvydas Šliogeris, Arūnas Mickevičius, Evaldas Nekrašas, Rita Šerpytytė, Viktorija Daujotytė, Vygintas Bronius Pšibilskis, Alfredas Bumblauskas, Zenonas Butkus, Kazys Ambrozaitis, Aldona Bartusevičienė, Mykolas Michelbertas, Rimvydas Laužikas, Arvydas Pacevičius, Domas Kaunas, Gintautas Vėlius, Algirdas Jakubčionis, Virginija Jurėnienė, Osvaldas Janonis, Zenona Atkočiūnienė, Žygintas Pečiulis, Audronė Glosienė, Birutė Butkevičienė, Vaclovas Lakis, Pranas Žilinskas, Feliksas Orliukas, Dalia Šatkovskienė, Leonas Jovaiša, Benediktas Juodka, Leonas Simanauskas, Birutė Galinienė, Stanislovas Martišius, Rimvydas Skyrius, Robertas Mokrikas, Remigijus Čiegis, Juozas Ruževičius, Birutė Vengrienė, Dalia Marcinkevičienė, Laimutė Žalimienė, Gražina Gudaitė, Algimantas Valantiejus, Lauras Bielinis, Raimundas Lopata, Vytautas Radžvilas, Alvydas Jokubaitis, Jūratė Novagrockienė, Jevgenij Machovenko, Gintaras Beresnevičius, Povilas Gylys, Ramūnas Vilpišauskas, Gintaras Švedas, Aldona Šiurkutė, Gintautas Valickas, Ainė Ramonaitė, Vincas Būda, Kęstutis Kilkus, Vaclovas Ščemeliovas, Meilutė Kabailienė, Vytautas Juodkazis, Giedrė Beconytė, Arūnas Bukantis, Juozas Paškevičius, Gediminas Motuza, Gintautas Tamulaitis, Juozas Vidmantas Vaitkus, Juozas Rimantas Lazutka, Osvaldas Rukšėnas, Gintautas Brimas, Rimantas Stukas, Sigita Lesinskienė, Eugenijus Lesinskas, Dainius Pūras, Ruvinas Ptašekas, Aurelija Vaitkuvienė, Povilas Plevokas, Jonas Naujalis, Alina Pūrienė, Pranas Kaltenis[7], Kristupas Sabolius, Rimvydas Laužikas.
Leidykla yra 47 humanitarinių, socialinių mokslų, biomedicinos srities, fizinių ir tarpdisciplininių recenzuojamų mokslo žurnalų leidėjas arba leidybos partneris.
Humanitarinių mokslų srities mokslo periodika:
Socialinių mokslų srities mokslo periodika:
Biomedicinos mokslų srities mokslo periodika:
Fizinių mokslų srities mokslo periodika:
Tarpdisciplininė mokslo periodika:
Iki XVII a. vidurio apie spaustuvės vadovus beveik visai nėra žinių. Žinoma, kad spaustuvei vadovavo prefektai, skiriami iš jėzuitų, jiems padėjo pavaduotojai – socijai. Spėjama, kad pirmasis prefektas – Petras Skarga. Vėliau vadovavo Pilypas Vidmantas, Valentinas Ruskovijus. Kiek neigiamas akademijos vadovų požiūris į spaustuvę, nuolatiniai finansiniai rūpesčiai lėmė, kad prefekto pareigos nebuvo patrauklios – priešingai, jų buvo vengiama.
XVII – XVIII a. spaustuvės prefektai
XIX a. spaustuvės vadovai
Leidyklos vadovai nuo 1982 m.
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos įvertinimai už estetinį ir kokybišką leidinių maketavimą:
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įvertinimai už lietuvių k. redagavimą:
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos rengiamas Knygos meno konkursas:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.