Tuskulėnų dvaras

54°41′53″ š. pl. 25°18′08″ r. ilg.

Tuskulėnų dvaras
Tuskulėnų dvaro rūmai
Vieta	Žirmūnai
Įkurtas	XVI a. vidurys
Rūmų stilius	neoklasicizmas
Bajorų giminės	Valickiai, Julijanas Titijus
Savininkas	LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus padalinys

Tuskulėnų memorialinis kompleksas

1848 m., dail. A. Žameto piešinys

2008 m. dvaro rūmai

Tuskulėnų dvaras – buvusi dvaro sodyba (~1825 m. statytų dvaro rūmų, oficinos ir kt. dvaro pastatų kompleksas), esanti Vilniuje, Žirmūnuose, tarp Neries upės ir Žirmūnų bei Tuskulėnų gatvių.

Dvaro istorija

Buv. dvaro parko vidurio bei rytų dalyse rasta XVI−XVII a. ūkinių duobių. Dauguma jų be radinių, kitose rasta smulkintų virtų bei keptų gyvulių kaulų, keramikos šukių, taip pat viena ~XIV a. pab. (Jogailos laikų) moneta.

Prieš keletą amžių būsimo Tuskulėnų dvaro teritorija buvo Vilniaus girininkijos valdos. Apie XVI a. vidurį Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas šalia Vilniaus, Neries dešiniajame krante įkūrė specialų valstybinį dvarą, turėjusį aptarnauti Vilniaus pilį. Vėliau to dvaro sodybą valdė įvairios Lietuvos didikų šeimos, o XVIII a. viduryje centrinė dvaro dalis priklausė iš Lenkijos atvykusiems vienuoliams Laterano kanauninkams, kurių gyvenimo dvare laikotarpiu dvaro sodyba lotyniškai vadinta Tuskulanum, o lenkiškai − Tuskulany (greičiausiai iš liet. „Tuskulionys“).

XVIII a. pab. Tuskulėnai tapo Rusijos imperijos iždo dvaru ir buvo valdomi įvairių rusų valdininkų. Manoma, kad iki šiol išlikusius dvaro rūmus apie 1825 m. pasistatydino Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Vėliau dvaras priklausė gydytojui ir visuomenės veikėjui Julijanui Titijui, kuris labiausiai išgarsėjo kaip literatūros almanacho „Athenaeum“ leidėjas. XIX a. 5-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai tapo savotišku Vilniaus jaunimo kultūros centru, nes J. Titijus juos buvo pavertęs tikra užeiga, − tuo metu vad. Titijaus viloje nuolat lankydavosi kompozitorius Stanislovas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis ir kiti tuometinės Vilniaus bohemos atstovai.

1869 m. dvaro sodyba priklausė atskirojo žandarų korpuso pulkininkui A. Losevui, − nuo tada Tuskulėnų dvaro pagrindinė valda, arba palivarkas dar vadinta Losiuvka.

Prieš II pasaulinį karą dvaro rūmus ir parką valdė dvarininkai Valickiai, kurie po karo išvyko gyventi į Lenkiją, o 1944 m. visa 1,3 ha ploto Tuskulėnų dvaro sodyba (trys namai, daržinė, trys pagalbiniai ūkiniai pastatai, garažui pritaikytos arklidės ir kt.) atiteko LSSR NKVD; nuo tada visuomenei ji buvo žinoma kaip „Bartašiūno vila“ (LSSR NKVD perimtame dvare buvo įrengta tuometinio LSSR NKVD − MVD vadovo Juozo Bartašiūno vasarvietė).

1944−1947 m. dvaro parke buvo slapta laidojami LSSR NKGB-MGB vidaus kalėjimo rūsyje nužudytų lietuvių rezistentų, kitų sovietų okupacinio režimo aukų, taip pat kai kurių už kriminalinius bei karo nusikaltimus sušaudytų asmenų palaikai. Istorikai spėja, kad minėtu laikotarpiu Tuskulėnų dvaro parke buvo užkasti 559 lietuvių, 56 rusų, 52 lenkų, 38 vokiečių, 32 baltarusių, 18 latvių, 9 ukrainiečių, 3 žydų palaikai. Tarp jų aptikti ir perlaidoti Jono Noreikos – Generolo Vėtros ir vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai.

Sovietmečiu dvaras buvo labai saugomas. Po SSRS iširimo be deramos priežiūros likęs Tuskulėnų dvaro ansamblis kurį laiką nyko. Aptikus dvaro teritorijoje nužudytų asmenų palaikus, buvo sudaryta Tuskulėnų aukų atminimo įamžinimo komisija. Komisija parengė Tuskulėnų rimties parko sukūrimo programą. 2008 m. gruodžio 31 d. rekonstruotas Tuskulėnų dvaro pastatų ir parko kompleksas tapo LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus padaliniu.

Nuorodos

Vikiteka: Tuskulėnų dvaras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Tuskulėnai
• Oficialus Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso tinklalapis
• Asmenų, kuriems 1944–1947 m. buvo įvykdyta mirties bausmė, abėcėlinis sąrašas
• Aras Lukšas. Tuskulėnai – negyjanti Vilniaus žaizda, 2011-09-30^{[neveikianti nuoroda]}