From Wikipedia, the free encyclopedia
Tauragės dvaras – dvaras, stovėjęs į pietus nuo tuometinės Tauragės, prie Beržės ir Jūros upių. 2020 m. dvarvietėje įkurtas atskiras naujas kaimas – Tauragės Dvaras.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1422 m. po pasirašytos Melno taikos.[1]
Atsirado XV a., XVI a. pradžioje priklausė Kražių valsčiui, Vilniaus vaivadai Bartosiui (Bartošiui), o nuo 1550 m. – žemaičių pilininkui Melchiorui Šemetai. 1571 m. sudarytame dvaro inventoriuje rašoma, kad Šemeta padalino savo žemes trims įpėdiniams. Vieną dalį gavo Kristina Šemetaitė, du trečdaliai atiteko Vaclovui ir Jonui Šemetoms. Visa dvaro valda 1587 m. apėmė 300 valakų žemės, pievų ir miškų.
1581 m. Vaclovas savo dalį perleido broliui Jonui Šemetai, kuris buvo ir Batakių seniūnas. Jonas prasiskolino ir buvo priverstas savo dalį parduoti. Pirmiausia Tauragę pasiūlė pirkti Brandenburgo–Ansbacho markgrafui Jurgiui Frydrichui. Atsiųsta komisija apžiūrėjo pirkinį, 1589 m. gegužės 5 d. savo pranešime įvertino, kad Tauragės žemės esančios geros, derlius puikus, pievos vešlios. Tuomet J. Šemetai priklausė 17 kaimų, trys ketvirtadaliai miesto, neveikiantis malūnas, miškai. Už viską jis norėjo 15 000 guldenų. Tik 1601 m. Jurgis Frydrichas, 1577–1604 m. buvęs Prūsijos regentas, nupirko iš Šemetos dvarą su miestu už 21 000 guldenų.
1603 m. dvarą paveldėjo Prūsijos hercogas Albertas Frydrichas, kuriam, 1607 m. mirus J. Šemetai, jo vaikai Vaclovas, Stanislovas ir Elžbieta iškėlė bylą, ieškodami savo palikimo. Kai Raseinių teismas atsakė neigiamai, jie kreipėsi į Vilniaus teismą, bet ir ten nelaimėję, todėl Tauragė liko markgrafui.
1616 m. kurfiurstas Jonas Zigmantas, Alberto Frydricho įpėdinis, nupirko ir buvusią Šemetaitės-Bielevičienės Tauragės dvaro dalį. Taip Brandenburgo–Prūsijos valdovo žinioje Tauragė su dvaru išbuvo ketverius metus. 1621 m. spalio 23 d. kurfiurstas Jurgis Vilhelmas atidavė ją valdyti ir naudotis savo rūmų tarnautojui Povilui Domarackiui. Šis 1639 m. sausio 17 d. nupirko Tauragę už 11000 dukatų. Domarackis sumokėjo tik pusę sumos, teisindamasis, kad Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (vyskupavo 1633–1649 m.) iškėlęs jam bylą, norėdamas atgauti 3 dvaro kaimus, kurie anksčiau jam buvo dovanoti. Domarackis valdė Tauragę iki 1649 m., vėliau dvaras atiteko jo palikuoniams, iš jų Tauragę nupirko Jonas Mikalojus Stankevičius. Jis 1653 m. pardavė dvarą Lietuvos lauko etmonui Jonušui Radvilai (1612–1655 m.). Tauragė virto Radvilų nuosavybe.
Gotfridas fon Budolenbrockis 1672 m. savo teises perleido Trakų tėvūnui Rossachackiui. 1669 m. mirus Boguslavui Radvilai (1620–1669 m.), jo turtu paveldėjo nepilnametė (dvejų metų) Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695 m.). Kai ji sulaukė brandos amžiaus, karalius Jonas Sobieskis, turėdamas galvoje jos didelius turtus, sumanė ištekinti ją už savo sūnaus Jokūbo. Bet Brandenburgo kurfiurstas ir Prūsijos hercogas Frydrichas Vilhelmas (1640–1688 m.), sužinojęs apie jo planus, paskubomis, vos Karolinai sulaukus 14 metų, ištekino ją už savo sūnaus markgrafo Liudviko, tuo stengėsi, kad Tauragė grįžtų Brandenburgo markgrafo žinion. Į Tauragę pretenzijas reiškė ir Sapiegos. Bet galiausiai, 1688 m. Tauragė priteisiama Brandenburgo kurfiurstui, 1691 m. tai patvirtina Vilniaus tribunolas. Tokiu būdu dvaras ir miestas ilgam laikui atitenka Prūsijos valdovams.
Tauragei patekus Prūsijos valdžion, kaip ir anksčiau, buvo įvesta vokiška administracija. Kurfiuristai skirdavo Tauragės valdytojus. Nuo 1688 iki 1793 m. Tauragės valdytojai buvo:
Politiškai Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei. Prūsijos valdovas, kaip Tauragės savininkas, buvo lygus Lietuvos didikams ir privalėjo atlikti valstybei įprastas prievoles ir mokėti mokesčius. XVIII a. Tauragės dvare buvo įsteigtas didelis žirgynas, buvo laikoma pagerintų galvijų banda, žymiai iškilo Tauragės valdos ūkis.
1793 m. rugsėjo 29 d. Gardino sutartimi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744–1797 m.) atsisakė Tauragės ir Seirijų dvarų, už tai gaudamas Lenkijos žemės plotą prie pietų Prūsijos.
1794 m. rugpjūčio 3 d. Tauragę savo žinion perėmė Raseinių apskrities viršininkas Aramavičius. 1795 m. Tauragė su visa Lietuva pateko Rusijos valdžion. Jekaterina II dovanojo Tauragę savo gydytojui Kruse, o šis perleido ją savo posūniui Albrechtui. Jis 1805 m. Tauragės dvarą perdavė grafui Platonui Zubovui.
1805–1807 m., susidarius Europos valstybių koalicijoms, kuriose dalyvavo ir Rusija, Tauragės dvaras buvo paverstas rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausia tvirtove. Į dvarą dažnai atvažiuodavo ir apsigyvendavo caras Aleksandras I. Pas jį atvažiuodavo Prūsijos karalius. 1807 m. Napoleonui nugalėjus rusus prie Frydlendo, rusų kariuomenė pasitraukė į dešiniąją Nemuno pusę. Rusijos caras tų pačių metų birželio 22 d. Tauragės dvare pasirašė su prancūzais sutartį, kuri iš esmės buvo 1807 m. Tilžės taikos prototipas.
1841 m. dvaras perėjo valstybės iždo žinion, o 1846 m. caras Nikolajus I (1796–1855 m.) padovanojo kunigaikščiui Hilarijui Vasilčikovui. Jis čia sudarė atskirą ordinaciją, sutvarkė dvarą, įruošė spirito varyklą. 1910 m. dvaro centre stovėjo 8 mūriniai ir 26 mediniai pastatai, į rytus nuo dvaro, Jūros upės slėnyje buvo didžiulis su alėjomis parkas ir sodas. Vėliau, pertvarkant parką, jis sujungtas su Jūros upės kranto ir šlaito reljefu, įgavo peizažinio parko elementų.
Lietuvai atgavus valstybingumą, vykdant žemės reformą, 1920–1922 m. dvaro žemės išdalintos savanoriams, išparduotos kumečiams. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauti pastatai nebeatstatyti. 1920 m. pradėjo veikti pirmoji valstybinė Tauragės ligoninė. Dvaro centras 1928 m. balandžio mėn. su 48 ha žemės perduotas evangelikų – liuteronų labdaros draugijai „Sandora“. Išlikusius pastatus jie suremontavo ir ruošėsi čia įrengti spaustuvę, bet 1934 m. prireikus buvusio dvaro Lietuvos kariuomenės reikalams, dvaras buvo grąžintas vyriausybei.
Buvusiame dvare 1935 m. įsikūrė 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas, pastatytos kareivinės, valgyklos, arklidės. Išsikėlus jiems, atsikraustė Lietuvą okupavusi sovietinė kariuomenė, po Antrojo pasaulinio karo čia vėl grįžo tos pačios kariuomenės daliniai, buvusio dvaro centre pastatė daug mūrinių gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų.
Neprižiūrimas dvaro parkas nyko, centrinėje parko dalyje iškirsti medžiai, nes čia įrengti daržai, sunaikintos alėjos, užako mažasis tvenkinys, sunyko kelias, vedęs į hipodromą, pasikeitė senasis dvaro išplanavimas. Buvusiame Tauragės dvaro centre išliko keletas senųjų pastatų, statytų praeito amžiaus pradžioje ir 1935 m.
2022 m. vasarą buvo minimas 600 metų dvaro paminėjimo istoriniuose šaltiniuose jubiliejus.[1]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
