From Wikipedia, the free encyclopedia
Steponas Batoras (lenk. Stefan Batory; vengr. Báthory István, 1533 m. rugsėjo 27 d. – 1586 m. gruodžio 12 d.) – Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.). Valdė kartu su Ona Jogailaite.
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Steponas Batoras lenk. Stefan Batory veng. Báthory István | |||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Lenkijos karalius Lietuvos didysis kunigaikštis | |||||||||||||
 | |||||||||||||
 | |||||||||||||
| Gimė | 1533 m. rugsėjo 27 d. Vengrijos karalystė | ||||||||||||
| Mirė | 1586 m. gruodžio 12 d. (53 metai) Gardinas | ||||||||||||
| Palaidotas (-a) | Vavelio katedra | ||||||||||||
| Tėvas | Steponas Batoras | ||||||||||||
| Motina | Kotryna Telegdi | ||||||||||||
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Jogailaitė | ||||||||||||
 | |||||||||||||
| Kiti titulai | Transilvanijos kunigaikštis | ||||||||||||
| Valdė | 1575 m. - 1576 m. (~1 metai) | ||||||||||||
| Pirmtakas | Jonas Žygimantas | ||||||||||||
| Įpėdinis | Kšištofas Batoras | ||||||||||||
| Lenkijos karalius | |||||||||||||
| Valdė | 1575 m. - 1586 m. (~11 metų) | ||||||||||||
| Karūnavimas | 1576 m. gegužės 1 d. | ||||||||||||
| Pirmtakas | Henrikas Valua | ||||||||||||
| Įpėdinis | Žygimantas IV Vaza | ||||||||||||
| |||||||||||||
| Veikla | Reformavo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę, sudarė taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. | ||||||||||||
 Vikiteka | Steponas Batoras | ||||||||||||
| Parašas | |||||||||||||
 | |||||||||||||
.jpg)
Reformavo Abiejų Tautų Respublikos husarų kavaleriją, po Stepono Batoro reformų, husarai kovėsi kaip sunkioji kavalerija (sunkiosios kavalerijos rikiuotėje). Sudarė taikos sutartį su Turkija ir Krymo chanatu. Įtraukęs į Livonijos karą Lenkijos kariuomenę, atkovojo Rusijos užimtas LDK bei Livonijos teritorijas ir privertė rusus sudaryti taikos sutartį. Suvaidino svarbų vaidmenį pertvarkant Vilniaus jėzuitų kolegiją į Vilniaus universitetą.
Gimė to paties vardo (Batori Stefan) Transilvanijos didiko šeimoje. 1571 m. Steponas Batoras tapo Transilvanijos vaivada. Buvo austrų priešu.
Lietuviai renkant Steponą Batorą nedalyvavo. Jis buvo išrinktas lenkų po ilgų derybų. Vedė Žygimanto Augusto seserį Oną. 1576 m. gegužės 1 d. vainikuotas Krokuvoje Lenkijos karaliumi bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1576 m. Steponas Batoras prisiekė pacta conventa. Pagal ją pasižadėjo atgauti žemes, kurias buvo užėmusi Maskva, sustiprinti valstybės sienas, skirti Abiejų Tautų Respublikos reikalams 200 000 florinų.
 |
Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. Esamasis laikas, netaisyta Šapokos kalba |
Lietuvių bajorai Stepono Batoro ilgai nenorėjo pripažinti kaip neteisėtai išrinkto valdovo. Rinkimas vyko lietuviams nedalyvaujant, tačiau S. Batorui pripažinus lietuvių teises, jį pripažino ir lietuviai. S. Batoras atėjo šalį valdytį turėdamas plačius politinius tikslus. Didelė Vengrijos dalis buvo užkariauta turkų, pats Batoras titulavosi ir laisvos Transilvanijos kunigaikščiu, bet ir ją puolė turkai ir Austrijos Habsburgai. Todėl S. Batoras planavo suorganizuoti Vakarų Europos valstybių koaliciją su Lietuva ir Lenkija prieš bendrus priešus. Tačiau prieš tai jis siekė sutramdyti augančią Maskvos galybę. Steponas Batoras buvo griežtas valdovas, kuris neleido bajorams savavaliauti. Pats būdamas vengras, jis vienodai gerbė lenkų ir lietuvių teises. Steponas Batoras nemokėjo nei lenkiškai, nei lietuviškai, o bendravo lotyniškai.
1558–1583 m. karas su Maskva, pradėtas dar Žygimanto Augusto, tebesitęsė[1]. 1577 m. pradžioje Maskva vėl įsiveržė į Livoniją. S. Batoras tuo metu buvo užimtas trumpu karu Dancige dėl miesto privilegijų ir negalėjo ateiti į pagalbą. Rusai šeimininkavo Livonijoje, plėšė Lietuvos rytų pakraščius. Tų pačių metų gruodį, išsprendęs Dancigo klausimą, S. Batoras grįžo prie Livonijos reikalų ir kartu su švedais pamažu per 1578 m. pradėjo stumti Maskvos pajėgas iš Livonijos[2].
Po nesėkmių Livonijoje Ivanas IV Rūstusis S. Batorui pasiūlė taiką, bet Batoras nesutiko. 1578 m. seimas pritarė S. Batoro prašymui paremti karinius veiksmus į priešo teritoriją. Seimas balsavo už dydžiu precedento neturinčius mokesčius, suteikdamas solidžią paramą karo veiksmams[2].
Steponas Batoras, būdamas energingas ir karo dalykuose nusimanęs vadas, ėmė rūpestingai ruoštis karui. Visų pirma reikėjo pertvarkyti kariuomenę. Nors jau Žygimantas Augustas buvo sudaręs nuolatinę kariuomenę, bet jos nepakako. S. Batoras pradėjo organizuoti valstiečius į vadinamąją rinktinę kariuomenę. Paimtuosius valstiečius atleisdavo nuo visų kitų pareigų. Nuo kiekvieno 20 ha turėjo eiti vienas valstietis. Susidarė gera pėstininkų kariuomenė. Tada bajorai jau mažiau stojo į kariuomenę, pasilikdami savo dvaruose ir ūkininkaudami. Be to, S. Batoras sutvarkė artileriją, pasamdė kariuomenės Vengrijoje, pasikvietė žinomų inžinierių iš Italijos ir kitų kraštų, sutvarkė maisto tiekimą, žemės darbams pašaukė valstiečius su kirviais ir kastuvais. Taip gerai pasiruošęs 1579 m. S. Batoras su didele jungtine Lietuvos ir Lenkijos kariuomene pradėjo karo žygį prieš Maskvą. S. Batoras išstūmė rusus iš Livonijos, rusų žemėje užėmė Polocką ir apgulė Pskovą[1]. Pskovas išbuvo apgultyje 5 mėnesius, bet nekrito. Tačiau sėkminga S. Batoro kompanija atvėrė kelią ir švedų puolimui. 1582 m. Maskvos caras Ivanas IV Rūstusis, norėdamas išsaugoti Pskovą, buvo priverstas prašyti taikos ir atsisakyti visų Livonijos užkariavimų[2]. Taika buvo pasirašyta dešimčiai metų. Lietuva atgavo Livoniją ir Polocką[1].
S. Batoras pats būdamas katalikas, leido Lietuvoje kurtis protestantams. Jis visados sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, jis skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu. Be Liuterio, plito Lietuvoje dar ir Kalvino mokslas, ypač tarp bajorų ir didikų. Galinga Lietuvos didikų Radvilų giminė miestuose steigė protestantų mokyklas, bažnyčias, spaustuves. Tačiau tuo laiku subruzdo ir ginti savo tikėjimo katalikai. Daug lietuvybei nusipelnė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas kunigaikštis M. Giedraitis rado daugybę žmonių, atkritusių į senąjį tikėjimą, katalikų kunigai ir bažnyčios išnyko. Jei kunigų kur ir buvo dar likę, tie patys lietuviškai nemokėjo. Vyskupas pasikvietė kunigų, mokančių lietuviškai, ir pats važinėjo po kraštą, sakydamas pamokslus, mokydamas dorovės. Jis įkūrė Vilniuje kunigų seminariją. Kovojo su plintančia lenkų įtaka Lietuvoje, visada pabrėždamas LDK savarankiškumą, rūpinosi lietuviškų knygų spausdinimu.
Plintant protestantizmui, daug protestantų mokyklų atsirado Lietuvoje, katalikai suskato steigti savo mokyklas, kad būtų atstatyta katalikybė. Steponas Batoras labai rūpinosi jaunuomenės auklėjimu, savo aktu 1579 m. balandžio 1 d. jis pakėlė Vilniaus kolegiją į akademiją – universitetą. Iš pradžių jame tebuvo du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Dauguma profesorių buvo svetimtaučiai, mokslas dėstomas lotyniškai, bet buvo mokoma ir vietos gyventojų kalbų – gudų, lenkų ir lietuvių, nes turėta galvoje, kad baigę akademiją kunigai bei teologai galėtų aiškinti tikybos dalykus žmonių gimtąja kalba. 1586 m. studentų (daugiausia lietuvių, gudų, lenkų, bet ir vokiečių, švedų, vengrų ir kt.) buvo 700, o po dešimties metų padaugėjo iki 900. Akademija daugiausia rūpinosi katalikybės įtvirtinimu ir kova su protestantizmu, bet, nepaisant, kad lietuvių kalba buvo apleista, paskatino lietuvišką raštiją ir apskritai pakėlė švietimą krašte, Vilniaus akademija – universitetas tapo kultūriniu centru Rytų Europoje. Mokslas, kultūra iš Lietuvos plito į rytų slavų žemes, net Bizantijos įtakoje buvusią Maskvą. Vilnius kaip prekybos centras, viliojo ne tik kaimynų pirklius, bet ir su prekėmis atvykstančius vengrus, rumunus, totorius, armėnus.
Lietuvos bajorai labai mėgdavo bylinėtis, retai kuomet pasitenkindavo vietinių teismų nutarimu, vis eidavo skųstis Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi S. Batoras turėjo labai daug darbo ir gyveno daugiausia Lenkijoje, negalėdavo visų bylų peržiūrėti. Tad 1581 m. kovo 1 d. buvo nutarta įkurti aukščiausiąjį teismą – Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Tribunolą sudarė 40 bajorų rinktų teisėjų, kurie posėdžiaudavo paeiliui Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske. Įsteigus Tribunolą, bajorų reikšmė Lietuvoje dar daugiau išaugo.
S. Batoras mirė Gardine 1586 m. gruodžio 12 d., ruošdamasis karui su Maskva ir savo didelių planų neįvykdęs. Po mirties jam buvo atliktas pirmasis aprašytas ir išspausdintas skrodimas, jį atliko gydytojas Simonas Simonijus ir Nikolas Bucela.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
