From Wikipedia, the free encyclopedia
Sarmatizmas (lenk. sarmatyzm) – lenkų šlėktos (bajorijos) ideologija ir gyvenimo būdo filosofija, kurios esmė – tvirtinimas, kad visa lenkų šlėkta yra kilusi iš sarmatų genčių ir kad tik ji, šlėkta, esanti tauta. Valstiečiai, šlėktos supratimu, į šią tautą neįėjo. Ši ideologija atsirado XVI-XVII amžių sandūroje, labiausiai reiškėsi XVI-XVIII amžiuose. Visoje Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Respublikoje vyraujant lenkų kultūrai, sarmatizmo ideologiją perėmė ir slaviškoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorijos dalis. Ideologija ėmė keistis tvirtinant, kad visi slavai yra kilę iš sarmatų. Ideologija reiškėsi politikoje, mene, aprangoje, karyboje, net šukuosenose. Buvo sekama turkiškomis ir totoriškomis tradicijomis arba jos buvo kopijuojamos. Tarp lietuvių šlėktos (bajorijos) sarmatizmo ideologija nebuvo paplitusi. Lietuvių ir žemaičių bajorija save laikė romėnų palikuonimis, o sarmatai buvo romėnų priešai, todėl sarmatizmo ideologija buvo svetima lietuvių ir žemaičių šlėktai (bajorijai).[1] Visiškai sulenkėjusioji lietuvių bajorijos dalis lenkų savimonę ir šią ideologiją perėmė.
.jpg)
Terminas retrospektyvus, pati šlėkta neturėjo savo gyvensenos, kultūros įvardinimo. Sąvoka sarmatizmas (bałwany sarmatyzmu) pirmą kartą pavartota 1765 m. Varšuvoje leistame laikraštyje „Monitor“. Švietimo epochoje sąvoka sarmatizmas įgijo neigiamą reikšmę: reformų, ketverių metų seimo šalininkai savo oponentus vadindavo sarmatais. Franciszek Zabłocki 1785 m. komedijoje „Sarmatyzm“ išjuokė ideologiją kaip pasenusią ir barbarišką. 1807-1814 m. Samuel Bogumił Linde leistame lenkų kalbos žodyne sąvoka sarmatyzm apibūdinta kaip gerų manierų nebuvimą, grubumą.
Viduramžiais buvo iš naujo atrasti antikos kartografo Klaudijo Ptolemėjaus žemėlapiai, kuriuose teritorija į šiaurę nuo Juodosios jūros buvo vadinama Sarmatija.
Pirmasis, kuris teigė, kad lenkai yra kilę iš sarmatų, buvo lenkų istorikas Janas Dlugošas. Jo manymu sarmatai buvo Nojaus sūnaus Jafeto palikuonys. Savo raštuose J. Dlugošas Baltijos jūrą vadino Sarmatų jūra, o Karpatų kalnus - Sarmatų kalnais. Teiginius kartojo kiti istorikai: Konrad Celtis, Marcin Bielski, Marcin Kromer, Motiejus Strijkovskis. Istorikas Andrzej Frycz Modrzewski karalių Zigmantą Augustą pavadino Sarmatijos valdovu, t. y. visa Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Respublika buvo suvokiama kaip Sarmatija. Amžininkų supratimu, Sarmatijos centras buvo Nesvyžius [2].
Šie istorikų darbai tebuvo tautos kilmės ieškojimas, būdingas tam laikotarpiui. Sarmatizmo ideologijai susiformuoti didelę įtaką padarė Mikołaj Zebrzydowski vadovaujamas rokošas (1606-1609).
Sarmatizmas buvo Rytų ir Vakarų kultūrų mišinys. Iš Vakarų buvo perimta riterių kultūra ir žavėjimasis antikos pasauliu. Iš Rytų perimta apranga, tingėjimo pateisinimas, bodėjimasis miestu ir ilgas šventimas.[3]
Buvo suformuluotas idealios valstybės ir santvarkos modelis, pagrįstas šlėktos laisve. Ši aukso laisvė (aurea libertas arba złota wolnośc) buvo pagrindinis sarmatizmo ideologijos elementas. Šlėktos nuomone, aukso laisvė saugojo tautą, t. y. juos, nuo karaliaus tironijos. Gindama šią laisvę, šlėkta prireikus turi paaukoti net savo gyvybę. Didelę įtaką ideologijai darė katalikų bažnyčia, kuri Lenkiją, vėliau – visą Respubliką, vaizdavo kaip krikščionybės bastioną (antemurale christianitatis), skydą prieš turkus, totorius bei Maskvos despotizmą. Buvo sukurtas idealaus bajoro etalonas: tai – doras, mylintis tėvynę pilietis, dalyvaujantis seimeliuose, būtinai katalikas, ginantis laisvę nuo tironijos, ramiai gyvenantis kaime, besižavintis gamta, draugiškai sugyvenantis su kaimynais, gerbiantis moteris, prireikusi ginantis tėvynę ir laisvę. Bendravimas su kaimynais, saviškiais ir gyvenimo kaime idealizavimas buvo pavirtęs kultu.
Sarmatizmo ideologijai buvo būdingas tvirtinimas, kad Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Respublikos politinė santvarka su tokiais reiškiniais, kaip liberum veto ar laisvas karaliaus rinkimas, yra tobuliausia pasaulyje. Ideologija tapo net mesianistinė: kunigas Wojciech Dębołęcki teigė, kad Adomas ir Ieva kalbėjo lenkiškai. Šlėkta ėmė manyt, neva Lenkija yra krikščionybės bastionas, o lenkai esą naujoji išrinktoji tauta[4].
Sarmatizmo ideologija buvo neatsiejama nuo puošnių ceremonijų. Ceremonijos vykdavo savitiksliškai, buvo sakomos iškilmingos prakalbos. Didelis dėmesys buvo kreipiamas į išvaizdą. Bajorų šarvai buvo puošiami povo plunksnomis. 1633 atvykęs į Romą Lenkijos karalystės kancleris Jerzy Ossoliński surengė puošniausią prisistatymą Romos istorijoje: žirgai prieš įjojant į miestą buvo pakaustyti auksinėmis pasagomis. Raiteliai mėtė auksines monetas į stebėtojų minią, procesiją lydėjo šimtai kupranugarių ir belaisviai iš egzotiškų rytų šalių [5].
Tvirtinimas apie bajorų sarmatišką kilmę skatino ekspansiją į rytus. Pasigirsdavo nuomonių apie Abiejų tautų Respublikos teises į žemes prie Okos, Volgos ir Dono upių, nes esą šlėkta yra sarmatų palikuonys, o šios žemės buvo apgyvendintos sarmatų genčių.
Tapyboje labai populiarūs tapo reprezentaciniai šlėktos portretai, vadinamasis sarmatiškas portetas (portet sarmatycki). Juose puošniame fone realistiškai pavaizduotas bajoras tapomas visu ūgiu, apsirengęs puošnia apranga, vieną rankos laikąs ant liemens, portreto viršuje, šone, kartuše arba be jo buvo įrašomos pareigos ir vardas. Kitas paveikslų tipas buvo vadinamasis karstinis portretas (portet trumienny): ant šešiakampio ar aštuonkampio švino arba alavo skardos lakšto buvo nutapomas mirusio portretas ir pritvirtinamas prie karsto.
Sarmatiškoji apranga ėmė formuotis XVI amžiaus pabaigoje. Didelę įtaką turėjo vengro Stepono Batoro populiarumas. Sekdami jo vengrišką apsirengimą bajorai ėmė jį kopijuoti. Įtaką aprangai darė turkiški, totoriški, net persiški drabužiai. Drabužiai buvo teatrališki, ryškių spalvų. Pagrindinis drabužis - žiponas, ant viršaus dėvimas kontušas, kuris perrišamas kontušo juosta. Per ceremoniją iš paskos eidavo puošnų ginklą nešantis tarnas.
Žymiausi sarmatizmo epochos rašytojai ir kartu ideologai buvo: Hieronim Morsztyn (1581-1623?), Jerzy Ossoliński (1595-1650), Samuel Twardowski (1600-1661), Wacław Potocki (1621-1696), Jan Chryzostom Pasek (1636-1701), Wacław Potocki (1621-1696), Józef Baka (1707-1780). Darbų gausumu pasižymėjo Andrziej Fredro (1620-1679), paradoksaliai gyvenimo neigiamybes traktavęs kaip Respublikos nepriklausomybės ramsčius. Jų darbuose šlovinamas riteriškumas, aukso laisvė, liberum veto, jausmingumas, didvyriškumas. Grožinėje literatūroje paplito eiliuoti pasakojimai (gawęda). Literatūros istorikų manymu sarmatizmo epochos tradicijos lenkų literatūroje buvo tęsiamos ir po padalijimų, net iki šių dienų. 1953 m. Witold Gombrowicz romanas Trans-Atlantic buvo parašytas senoviniu gawęda stiliumi. Adomo Mickevičiaus Pan Tadeusz (1834) ar Henryk Sienkiewicz istorinė trilogija: (1905) turi tuos pačius sarmatizmo epochos bruožus: gėrimasi bajorų aukso laisve, net anarchizmu, idealizuojamas gyvenimas kaime, žavimasi bajorų drąsa.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
