Psichosomatika (gr. ψυχή 'siela, dvasia' + σῶμα 'kūnas') – reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus (ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas).[1]
Psichosomatikos rėmuose buvo tiriami ir nagrinėjami ryšiai tarp asmenybės savybių (konstitucinių savybių, charakterio ir asmenybės bruožų, elgesio stilių, emocinių konfliktų tipų) ir vienos ar kitos somatinės ligos.
Alternatyvioje medicinoje populiari nuomonė, kad visos žmonių ligos kyla dėl psichologinių neatitikimų ir sutrikimų, kylančių sieloje, pasąmonėje, žmogaus mintyse.
Psichogeninių veiksnių sukeltos somatinės ligos vadinamos „psichosomatiniais sutrikimais“. Tačiau žmonių medicinoje taip pat tiriama somatinių ligų įtaka psichikai[2].
Psichologinių veiksnių įtakos sveikatai idėja yra labai sena. Šios temos apmąstymai jau rasti Hipokrato ir Aristotelio pamąstymuose.[3] Platonas dialoge „Charmidas“ rašė:
„Kaip nereikėtų stengtis gydyti akių atskirai nuo galvos ir galvos – atskirai nuo kūno, taip negalima gydyti kūno neišgydžius sielos, o Graikijos gydytojai kaip tik tada patiria nesėkmių gydydami daugelį ligų. Jie nepripažįsta būtinybės rūpintis visuma, o tuo tarpu, jei visuma yra blogos būklės, tada dalis negali būti tvarkinga … viskas – ir gera, ir bloga – susidaro kūne ir kūne visa žmogaus siela, ir tik iš jos viskas teka, kaip ir viskas akyse kyla iš galvos. Štai kodėl pirmiausia reikia gydyti sielą, jei norite, kad galva ir likęs kūnas jaustųsi gerai. Norint išgydyti sielą, mano brangioji, turėtų būti žinomi burtai, pastarieji yra ne kas kita, kaip ištikimos kalbos: iš šių kalbų protas įsišaknija sieloje, o jo įsišaknijimas ir buvimas palengvina sveikatos įvedimą tiek į galvą, tiek į visą kūną.“[4]
Viduramžiais gydytojas musulmonas Abu Zaydas al-Balkhi sukūrė biologinių ir psichologinių veiksnių sąveikos su ligomis vystymosi teoriją.[5]
Terminą „psichosomatinis“ 1818 metais sukūrė vokiečių gydytojas Johanas-Christianas Heinrotas. 1822 m. vokiečių psichiatras Karlas Jacobi įvedė „somatopsichinio“ sąvoką, reiškiančią priešingą ir kartu papildančią požiūrį į „psichosomatiką“. Tačiau tik po šimtmečio šis terminas tapo visuotinai priimtas medicinos praktikoje, daugiausia dėl psichoanalitinių psichologų; šiuo laikotarpiu psichosomatinė terapija kartais buvo vadinama „taikomąja psichoanalizė medicinoje“.
Visų pirma, Sigmundas Freudas kartu su Josephu Breueriu pasiūlė, kad nuslopintos emocijos ir psichinė trauma per gynybos mechanizmą, vadinamą „atsivertimu“, gali pasireikšti somatiniais simptomais. Freudas nurodė, kad tam reikia vadinamojo „somatinio pasirengimo“ – fizinio veiksnio, kuris yra svarbus „pasirenkant organą“, kuriame liga pasireiškia.
Psichoanalitikai Helen Deutsch, Helen Dunbar ir Franz Alexander, kurie 1940-aisiais emigravo į JAV, atkreipė dėmesį į psichosomatinių problemų tyrimą. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos Amerikos mokslinėje literatūroje buvo paskelbta apie 5000 straipsnių apie somatinę mediciną psichologų požiūriu.
Šioje srityje taip pat dirbo žinomi analitikai, tokie kaip Alfredas Adleris ir Leopoldas Szondi. Rusijoje šia kryptimi dirbo mokslininkai iš I.P. Pavlovo mokyklos, kurdami eksperimentinės neurozės metodą.[3]
Psichosomatinė problema yra esminė mokslo apie santykį tarp proto ir kūno problema, kurios centre yra žmogaus biopsichosocialinės prigimties klausimas. Didžioji dalis psichosomatinės teorijos yra suabejota ir jai trūksta autoritetingo įrodymų šaltinio.
Ši problema yra strategiškai svarbi tolesniam medicinos vystymuisi, yra tarpdisciplininio pobūdžio ir nagrinėjama įvairių mokslų, tokių kaip fiziologija, filosofija, kultūros studijos ir kt., požiūriu.
Šios problemos filosofinius ir metodologinius aspektus daugiausia sudaro tai, kad psichosomatika susiformavo ir vystėsi atsižvelgiant į filosofiją, jos idėjas ir principus, o tai rodo sąvokų ir filosofijos sistemos, psichologijos ir psichosomatikos panašumą. Tačiau, remiantis kai kuriais duomenimis[6], tai sukėlė koncepcinio aparato neatitikimą psichosomatinių santykių kontekste sprendžiant integruotos medicinos biomedicinos ir psichosocialines problemas.
Kitas pagrindinis šios problemos filosofinis aspektas yra žmogaus „psichosomatinė vienybė“, kurios supratimui šiandien yra trys požiūriai[7] :
- Žmogus-mašina (La Mettri) – žmogaus esmė yra jo fizinė (kūniška) būtis;
- Dviguba žmogaus esmė (R.Descartesas) – kūnas ir siela turi skirtingą prigimtį, tačiau kartu sąveikauja tarpusavyje;
- Žmogaus kūnas kaip sielos instrumentas (N. A. Berdjajevas) – kūnas yra pavaldus sielai ir yra jos organas.
Reikėtų pažymėti, kad tokių senovės šalių kaip Kinija, Indija ir Graikija medicinoje gydytojai rėmėsi abipusio fizinio ir psichinio poveikio principu. Taigi, Platonas rašė, kad „didžiausia klaida gydant ligas yra ta, kad yra gydytojai kūnui ir gydytojai sielai, tačiau vienas yra neatsiejamas nuo kito… Kur visuma jaučiasi blogai, to dalis negali būti sveikas.“[4]
Remiantis kai kuriais duomenimis[8], žmogaus gyvenimo veiklos svarstymas gali būti pavaizduotas kaip erdvės ir laiko išorinių įvykių tęstinumas, kurį koduoja atitinkamas viso organizmo neurofiziologinių, vegetacinių-emocinių ir somatofunkcinių reakcijų tęstinumas.
Šiandien psichosomatinės problemos atsiradimas tarpdisciplininiame lygmenyje sukūrė visas prielaidas ją performuluoti ir modifikuoti integruotos medicinos pagrindinėje sferoje (remiantis funkcinių sistemų teorija, informacijos paradigmos kategorijose ir kt.).
Integracinis psichosomatinės problemos supratimas reikalauja teorinių pokyčių, kurie viršija tradicinį patofiziologinių ir psichopatologinių reiškinių aiškinimą. Šioje srityje jau bandoma (pavyzdžiui, kuriamas ir plėtojamas RDoC (tyrimų srities kriterijai), taip pat kai kurios DSM-5 ir TLK-11 projekto dalys)[9]
Psichosomatinės ligos yra ligos, kurių priežastys yra labiau psichiniai paciento procesai nei bet kokios fiziologinės priežastys. Jei medicininė apžiūra negali rasti fizinės ar organinės ligos priežasties arba jei liga atsiranda dėl emocinių būsenų, tokių kaip pyktis, nerimas, kaltė, liga gali būti klasifikuojama kaip psichosomatinė.
- Bronchų astma;
- Alergija;
- Įsivaizduojamas nėštumas;
- Galvos skausmas;
- Migrena;
- Bulimija, anoreksija;
Sigmundas Freudas sukūrė garsiąją „besąmonės“ teoriją kaip represijų produktą.
Psichosomatinė liga gali atsirasti dėl santykių problemų, streso ar kitų nefiziologinių priežasčių, kurias dažnai sukelia išoriniai veiksniai ar žmonės. Galima išskirti penkias emocijas, kuriomis grindžiama psichosomatinė teorija:
Psichosomatika remiasi psichologinės gynybos mechanizmu – represijomis. Žmogus stengiasi išvyti jam nemalonias mintis. Dėl to problemos yra atmetamos, o ne analizuojamos ir sprendžiamos. Taip perkeltos problemos neišnyksta, o pereina į kitą lygį. Dėl to visos problemos iš socialinio lygmens (tai yra tarpasmeniniai santykiai) arba psichologinės (neišsipildę norai, mūsų svajonės ir siekiai, slopinamos emocijos, vidiniai konfliktai) virsta mūsų fiziologijos lygiu.
Remiantis psichologės Leslie LeCron klasifikacija, psichosomatinių reakcijų priežastys gali būti:[10]
- Konfliktas – vidinis konfliktas tarp skirtingų asmenybės dalių gali sukelti psichosomatinį simptomą. Paprastai viena iš šių dalių yra sąmoninga, kita yra paslėpta nesąmonėje. Kova tarp dviejų priešingų norų ar polinkių gali lemti sąlyginę vienos dalies pergalę. Bet tada antrojoje dalyje prasideda „partizaninis karas“, kurio simptomas gali tapti psichosomatiniais simptomais.
- Kūno kalba – kai kuriose situacijose kūnas fiziškai atspindi būseną, kurią būtų galima išreikšti viena iš vaizdinių šios serijos frazių: „tai vienas nuolatinis galvos skausmas“, „Aš negaliu jo suvirškinti“, „dėl to mano širdis išsekusi“, „ Mano rankos surištos “. Tuomet skauda tam tikrą organą, sunku kvėpuoti, atsiranda migrena, sutrinka virškinamojo trakto darbas ir pan.
- Motyvacija arba sąlyginė nauda – į šią kategoriją įeina sveikatos problemos, kurios suteikia savininkui tam tikrą sąlyginę naudą. Simptomo susidarymas vyksta nesąmoningai, tai nėra apgaulė ar simuliacija. Simptomas yra tikras. Bet tai „tarnauja“ konkrečiam tikslui.
- Ankstesnė patirtis – ligos priežastis gali būti trauminė praeities patirtis, dažniau – sunki vaikystės patirtis. Tai gali būti epizodas arba ilgalaikis poveikis, kuris, nors ir įvyko seniai, ir toliau emociškai veikia žmogų dabartyje. Ši patirtis tarsi įspausta ant kūno. Ir laukia būdo jį perdirbti.
- Identifikavimas – fizinis simptomas gali atsirasti tapatinantis su asmeniu, turinčiu tą patį simptomą ar ligą. Paprastai tai atsitinka esant stipriam emociniam prisirišimui prie šio asmens. Dažnai šis asmuo gali mirti, miršta arba jau mirė. Tai reiškia, kad yra baimė jį prarasti, o praradimas iš tikrųjų jau įvyko.
- Įsitikinimas – simptomai gali atsirasti įtikinus save. Taip atsitinka, kai savo ligos idėją žmogus nesąmoningai priima automatiškai, tai yra be kritikos. Norėdami ar nesąmoningai žmonės, turintys didelę galią arba atsitiktinai atsidūrę netoliese ypatingos emocinės įtampos metu, gali įkvėpti simptomą.
- Savęs baudimas – kai kuriais atvejais psichosomatinis simptomas veikia kaip nesąmoningas savęs baudimas. Ši bausmė siejama su tikra, o dažniau įsivaizduojama kaltė, kankinanti žmogų. Savarankiškos bausmės palengvina kaltės jausmą, tačiau gali gerokai apsunkinti gyvenimą.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
