Osetija

Osetija (oset. Ирыстон, rus. Осетия) – regionas Šiaurės Kaukaze, abiejose Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio pusėse. Apgyvendintas daugiausia osetinų, kalbančių iranėnų grupei priklausančia osetinų kalba.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaurės Kaukazo regionas Ирыстон
Vėliava
Šalis	Šiaurės Osetija, Pietų Osetija
Tautos	osetinai
Miestai	Vladikaukazas
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Šiaurės Kaukazo regionai Čerkesija, Osetija, Ičkerija, Dagestanas

Geografija

Šiaurinė Osetijos dalis sudaro Rusijos Federacijai priklausančią Šiaurės Osetijos-Alanijos respubliką. Tuo tarpu Pietų Osetija formaliai yra Gruzijos teritorijoje, tačiau de facto kontroliuojama Rusijos ir siekia galimybės susijungti su Šiaurės Osetija.

Regionas vakaruose ir šiaurėje ribojasi su istorine Čerkesija (Kabarda), o rytuose – su Ičkerija (Ingušija). Vidurinė Osetija yra praktiškai negyvenama, nes čia driekiasi Didysis Kaukazas, kuriame yra strategiškai svarbus Darjalo tarpeklis – viena iš trijų galimų perėjų Kaukazo kalnuose. Į pietus nuo tarpeklio yra pietinė Osetija, kuri ribojasi su tradiciniais Gruzijos regionais: Rača, Imeretija, Kartlija, Mtiuletija, Chevija.

Tautinė sudėtis ir įvairovė

Osetijos gyventojų daugumą sudaro osetinai. Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei. Ji kilusi iš skitų-sarmatų prokalbės, kuri susiformavo veikiama stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir ironų (jį vartoja kiti osetinai). Literatūrinė kalba paremta ironų dialektu, žymiausias atstovas buvo poetas Kosta Ksetagurovas, kūręs 1859–1906 metais.

Tradiciškai visa Osetija yra dalinama į 11 regioninių bendruomenių:

• Šiaurinėje dalyje: Tagaurtas (Тæгæуртгом), Kurtatas (Куыртат), Aladžiras (Уæлладжыиры ком), Digoras (Дыгурком);
• Vidurinėje dalyje: Tualas (Туалгом), Urstualas (Урстуалгом), Tyrsykas (Тырсыкгом), Chudas (Хъудгом);
• Pietinėje dalyje: Kudaras (Къуыдаргом), Dzau (Дзауком), Čsanas (Чсангом).

Istorija

Viduramžiai

X a. Šoanos cerkvė

Iki dabartinių osetinų protėvių alanų atsikėlimo Osetija greičiausiai buvo apgyvendinta nachų kalbomis kalbančių genčių, kaip ir gretima Ičkerija. Alanai kartu su jiems giminingais sarmatais čia pasirodė pirmaisiais mūsų eros amžiais ir įsitvirtino šiaurinėje Osetijos dalyje. Dalis alanų (roksolanai ir jazygai) migravo tolyn į vakarus, iki pat Panonijos stepės. Ilgainiui Osetijos alanai asimiliavo vietos gentis ir įtvirtino savo kalbą. Bizantiškąją krikščionybę dauguma jų priėmė dar IV–V šimtmetyje.

V–X a. alanai dažniausiai būdavo priklausomi nuo galingesnių klajoklių imperijų iš Ponto stepės, tokių kaip Hunų imperija, Bolgarų kaganatas ar Chazarų kaganatas. Kai kurių šių imperijų stumiami, dalis alanų buvo priversti migruoti iš savo naujosios tėvynės tolyn į vakarus. Tik X a. nusilpus chazarams, susidarė prielaidos susiformuoti nepriklausomai alanų karalystei – Alanijai. Ji klestėjo iki pat XIII a. ir kontroliavo gerokai didesnes teritorijas nei dabartinė Osetija – taip pat ir Ingušiją bei rytinę Čerkesiją. Karalystė kontroliavo strategiškai svarbų Darialio tarpeklį, o kartu ir vieną nedaugelio prekybinių kelių, kertančių Kaukazo kalnagūbrį.

Tiurkizacija ir islamizacija

XIII–XIV amžiais Alanija patyrė keletą triuškinančių mongolų antpuolių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų, ir jų teritorijos stipriai susitraukė. Bėgdami nuo mongolų grėsmės dalis osetinų migravo per Kaukazo kalnus į pietus, kur apsigyveno kartvelų tarpe, taip suformuodami Pietų Osetiją. Jie tapo pavaldūs Gruzijai. Kita jų dalis migravo į vakarus, į Panoniją, kur buvo žinomi kaip jasai.

Nors visame Šiaurės Kaukaze plito Islamas, kurį nešė Osmanų imperija (iš vakarų) ir mongolai (iš rytų), osetinai, kaip ir jų pietiniai kaimynai gruzinai, siekė išlaikyti Krikščionybę. Tai buvo vienas pagrindinių pretekstų kaimyninėms musulmonų gentims (čerkesams vakaruose ir čečėnams rytuose) plėsti savo teritorijas Osetijos sąsakaita, ir šio regiono teritorijos mažėjo. Vienintelė iš 11 osetinų grupių, kurie priėmė islamą, buvo digorai.

Rusijos įtakoje

Regione interesų turinčią Rusiją osetinai traktavo kaip prispaustų Kaukazo krikščionių tautų išvaduotoją. Todėl Šiaurės Osetija tapo pirmuoju regionu Šiaurės Kaukaze, kurį Rusija ėmė kontroliuoti jau 1767 metais. Osetijos ir reikšmingos perėjos prijungimas atvėrė Rusijai kelią į Pietų Kaukazo (Pietų Osetijos ir Gruzijos) užkariavimą. Nepaisant to, kad visa Osetija atsidūrė vienos valstybės sudėtyje, Šiaurės ir Pietų Osetijos buvo administruojamos atskirai. Susiformavo dvi rašytinės kalbos formos: užrašoma kirilica šiaurėje ir užrašoma gruzinų raštu pietuose.

Osetiją iš Rusijos imperijos paveldėjo Rusijos TFSR bei Gruzijos TSR.

1990 m. griūvant TSRS, abiejose Osetijos dalyse prasidėjo etniniai konfliktai. Šiaurinėje Osetijoje buvo vykdomas etninis valymas prieš čia gyvenančius ingušus, o pietinė Osetija, palikta Gruzijai, paskelbė nepriklausomybę kaip nepriklausoma respublika. Ši nepriklausomybė nebuvo pripažinta, kas sukėlė nuolatinę įtampą tarp osetinų ir gruzinų. Ši įtampa 2008 m. prasiveržė kaip Rusijos-Gruzijos karas, kurio metu Rusija su pretekstu padėti skriaudžiamiems osetinams įvedė savo pajėgas į Pietų Osetiją. Nuo to laiko Rusija de facto kontroliuoja visą Osetijos istorinį regioną, nors Pietinė Osetija tebelaikoma ginčytina teritorija.