Lietuvos kultūros fondas

Lietuvos kultūros fondas – Lietuvos nevyriausybinis fondas, įsteigtas 1987 m. profesoriaus Česlovo Kudabos iniciatyva, pirmoji po 1940 m. TSRS okupacijos Lietuvoje įsteigta visuomeninė organizacija istorinio kultūrinio palikimo tyrimams remti.

Herbas

Medininkų pilis

Valdovų rūmai Napoleono Ordos piešinyje

Kražių kolegija

Bernardinų kapinių vartai

Istorija

Pirmasis projektas

Pirmasis Lietuvos kultūros fondo įstatymo projektas parengtas dar 1926 m. Pagal jį, Kultūros fondas turėjo steigti muziejus, bibliotekas, rengti parodas, remti meno kūrinių kūrimą, naudodamas lėšas, gautas iš įvairių šaltinių, nes net „apdėjimas mokesčiu nors ir mažu proc. įvairių pajamų sudarys nemažas Fondo sumas, kurių pagalba bus galima dideliais žingsniais varyti pirmyn kultūros darbą“.^[1] Pagrindines įplaukas turėjo sudaryti mokesčiai už prekybą alkoholiniais gėrimais bei prabangos dirbiniais.

1927 m. sušauktas Kultūros kongresas, išrinkta komisija Kultūros fondui steigti, tačiau sumanymą užgožė kiti reikalai. Tik 1938 m. oficiozas „Lietuvos aidas“ paskelbė naujus Kultūros fondo „metmenis“. „Spauda, literatūra, tapybinis menas, muzika, teatras, mokslas, etnografija – šit tos pagrindinės šakos, kurios turėtų išaugti ant išbujojusio Kultūros Fondo medžio. Kelti šių visų sričių kūrybingumą, planingai ir sistemingai organizuoti jų darbus, remti jas materialiai ir duoti savitą, lietuvišką kryptį – svarbiausieji Kultūros Fondo uždaviniai“, – rašė projekto autoriai. Sudaryti pakankamas sąlygas menui tarpti, žadinti visuomenės meninį pomėgį, organizuoti visame krašte, užsieniuose meno parodas – tai būtų Kultūros Fondo darbo gairės“.^[2] „Pats fondas nekurs kultūros, bet ją rems, sudarys sąlygas jai giliau ir plačiau reikštis“, – aiškino skaitytojams po gero pusmečio „Naujoji romuva“, žadėdama, kad fondas bus įkurtas „įstatymo keliu“, numatant „glaudų vyriausybės ir visuomenės bendradarbiavimą“.^[3] 1938 m. pradėjo veikti panašus Literatūros fondas, kurio lėšas sudarė fondo rėmėjų aukos, Rašytojų draugijos narių mokesčiai (5 proc. nuo premijų ir 2 proc. nuo honorarų), pajamos iš loterijų, labdaros vakarų ir kt. Tačiau Kultūros fondas taip ir nebuvo įsteigtas, nes 1938 ir 1939 m. paskyrusi premijas už geriausius dailės kūrinius valstybė dar labiau įsitvirtino kaip oficialus dailės vertintojas bei mecenatas.^[4] Nors 1940 m. buvo priimtas Kultūros fondo įstatymas, bet per Antrąjį pasaulinį karą fondas nebuvo įsteigtas. Pasitraukę į Vakarus lietuvių kultūros, meno ir mokslo darbuotojai šios srities veiklą plėtojo VFR, vėliau JAV, Kanadoje, Australijoje. Aktyviausiai veikė 1951 m. įkurtas JAV lietuvių bendruomenės Kultūros fondas

Įsteigimas

Lietuvą okupavus TSRS apie jokį kultūros savarankiškumą nebuvo galima net kalbėti. Visa kultūra, įskaitant dailę, skulptūrą, literatūrą buvo reguliuojama pagal direktyvas iš Maskvos ir turėjo tarnauti tik komunistinės ideologijos propagandai. Sąlygos pasikeitė po 1986 m., kai TSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas pradėjo savo Perestroiką ir kai buvo įsteigtas TSRS kultūros fondas, rekomendavęs steigti respublikinius padalinius.^[5]

Lietuvos kultūros fondo steigimo idėja atgimė diskusijose, kurias rengė „Žinijos“ draugija, subūrusi žymią dalį progresyvių mokslininkų, kultūros veikėjų, publicistų. Č. Kudaba paskaitos metu kalbėjo: “Veikimas kultūrai iš geranorės pareigos – kilnus reikalas. Tebūna tai nerimastinga sąžinės skola kiekvieno ir svarbiausia, visam laikui”.^[6] Prie kultūros fondo ištakų buvo Marcelijus Martinaitis, Napalys Kitkauskas, Steponas Lukoševičius, Laimė Lukošiūnienė, Kęstutis Pranas Labanauskas, Albinas Vaičiūnas ir kiti. 1987 m. fondas buvo įsteigtas ir jo steigėjų autoriteto dėka įregistruotas. „Labiausiai nesinori Kultūros fondo veikloje kompanijinio patoso. Tebūnie ilgas, ramus, bet nuolat gyvas darbas“, sakė tuomet Č. Kudaba, tapęs pirmuoju fondo valdybos pirmininku.

Veikla

Tarp pirmųjų fondo darbų buvo istorinės atminties atgaivinimas, senosios ir tarpukario Lietuvos kultūros ir jos veikėjų sugrąžinimas iš priverstinės užmaršties. 1988 m. pradėta galvoti, kad turėtų būti atstatyti Medininkų pilis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai, sugrąžintos kai kurios bažnyčios. Jau 1991 m. pagal architekto S. Mikulionio parengtą fragmentinio restauravimo bei konservavimo projektą pradėti darbai Medininkų pilyje. Po ilgų tyrimų ir dar ilgesnių diskusijų pradėtas ir Valdovų rūmų atstatymas. Nuo 2000 m. šį darbą tęsia Valdovų rūmų paramos fondas. Pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam Kaune, atstatyta Pelesos bažnyčia Baltarusijoje, atlikti Reškutėnų, Videniškių, Kražių vietovių, Vilniaus senamiesčio archeologiniai istoriografiniai tyrimai, pradėtos tvarkyti Rasų kapinės, Bernardinų kapinės, kiti istoriniai ir kultūros paminklai.

Surengta keli šimtai labdaros koncertų, parodų, seminarų lietuvių kultūrai propaguoti ir remti. Visą Lietuvą apėmė M. Mažvydo Katekizmo 450-čio ir A. Mickevičiaus 200-ųjų metinių jubiliejiniai renginiai. Pradėtos pakartotinai leisti sovietiniais metais uždraustos istorinės knygos. Palangoje kasmet rengiamas jaunųjų menininkų seminaras „Gintarinė svetainė“, kurio reikšmingumą aukštai įvertino pianistas Vladimiras Aškenazis, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, smuikininkas Jehudis Menuchinas. 2001 m. Vilniuje surengtas pirmasis tarptautinis Jašos Heifeco smuikininkų konkursas, kurio žiuri vadovavo Gidonas Kremeris.^[7]

Prie kultūros fondo pradėjo burtis tremtiniai, kapų brolija, įsisteigė regioniniai kultūros fondai. Aktyviai, propaguodami savo krašto kultūrą, veikė Panevėžio, Pakruojo, Joniškio, Žemaitijos skyriai. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto skyrius 1991 m. įsteigė iškilaus lietuvių filosofo, kilusio iš Šiaulių, S. Šalkauskio premiją už tautos kultūros, meno ir filosofijos ugdymą. Pirmuoju premijos laureatu tapo filosofas Romualdas Ozolas, antruoju – Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius, ateitininkijos atkūrėjas Lietuvoje Arvydas Žygas.^[8] 1993 m. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos įsteigta Karalienės Mortos premija skiriama talentingiausiems vaikams už pasiekimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse. Premija įteikiama liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Taip pat įsteigtos garsios aktorės Potencijos Pinkauskaitės vardo premija, Povilo Višinskio stipendija. 2006 m. spalio mėn. įsteigta Beatričės Grincevičiūtės vardo premija.

Fondo veikla buvo šiek tiek susilpnėjusi 1997 m. iš fondo pirmininkų pasitraukus ilgamečiam fondo vadovui prof. dr. Jurgiui Dvarionui, tačiau vėl atgijo, kai 2003 m. vasario 7 d. konferencijoje įvairių Lietuvos kraštų kultūrininkai, mokslininkai patvirtino naują Lietuvos kultūros fondo valdybą. Fondo pirmininku išrinktas Hubertas Smilgys, pavaduotojais – Irena Kubilienė ir Jurgis Dvarionas.

Lietuvos kultūros fondas nuolat rengia tautiečių iš užsienio atsiųstų kultūros vertybių parodas, rengiamos Europos literatūros dienos, organizuojamos konferencijos. Prie Lietuvos kultūros fondo veikia leidykla „Saulės delta“, Vilniaus Natų knygynas, agentūra „Factum“, registruojanti Lietuvos rekordus.

Fondo suvažiavimai vyko 1989 m., 1992 m., 1995 m., 1998 m., 2003 m. Fondo veiklai vadovauja 9 narių prezidiumas, veiklos kryptis tarp suvažiavimų nustato 25 narių valdyba, finansinę veiklą kontroliuoja 3 narių revizijos komisija, tiesiogiai fondo veiklą vykdo LKF direkcija, kuriai vadovauja Vygintas Gasparavičius.

Svarbiausi leidiniai

• Bernardas Brazdžionis. Poezijos pilnatis. – Vilnius. Lietuvos kultūros fondas, Sietynas, 1989.
• Juozas Polis. Atgimstanti Lietuva, albumas, 1989 m.
• Adolfas Šapoka. Lietuvos istorija, fotografuotinis 1936 m. leidimas, 1989 m.
• Žvirgždė (A. Ambraziejūtė-Steponaitienė) „Mokiausi daraktorinėje“. Parengė Jonas Laurinavičius. Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. Vilnius, 1990 m.
• Knygnešių dalia (Agotos Tumosaitės-Prūsaitienės eilėraščiai). Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. Kaišiadorys, 1991 m.
• Jonas Laurinavičius. Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams. Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. Kaišiadorys, 1991 m.
• Juozas Polis. Einu per Lietuvą, albumas, 1992 m.
• Vytautas Navaitis. Lietuvos rekordai. Agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo. Vilnius, 1993. – 176 p.: 96 iliustr.
• Comparative Evoliution of Cultural adaptation of the Lithuaniain Russian minority (Lietuvos rusų mažumos kultūrinės adaptacijos lyginamasis vertinimas), Cultural pluralism of peace, Vilnius. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Menininkų rūmai, Lietuvos kultūros fondas, 1999.
• Vytautas Navaitis. Lietuvos rekordų knyga. Agentūra „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo. Vilnius, 2003. – 334 p.: iliustr.
• Romas Batūra. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos kultūros ministerija, Šiaulių miesto savivaldybė, Joniškio rajono savivaldybė. Šiauliai, Saulės delta, 2005. – 138, [2] p.
• Kazys Misius, Benjaminas Kaluškevičius. Didysis knygnešys Jurgis Bielinis. Vilnius. Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, 2006.
• Kazys Knizikevičius. Šiaulių krašto medicinos istorija (XVI a.-XX a. vid.) Šiauliai, Saulės delta. 2006.

Konferencijos

• 2004 m. balandžio 22 d. „N.E. S. J. Rerichai, Hagos konvencija ir Kultūros paveldo išlikimas“.
• 2006 m. vasario 22 d. Seimas. „Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė“.
• 2007 m. balandžio 13 d. Seimas. „Ar taps kultūra prioritetu valstybės gyvenime?“

Šaltiniai

1. Kultūros fondo įstatymo projektas (1926), LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1475, l.
2. Kultūros Fondo metmenys. Lietuvos aidas, 1938 04 09
3. Kultūros fondas. Naujoji Romuva, 1939, Nr. 19, p. 428
4. Giedrė Jankevičiūtė. Valstybės parama kūrėjams tarpukario Lietuvoje. Dailė. 2001/1
5. Lietuvos kultūros fondas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 256 psl.
6. Mokslas ir Gyvenimas 1999/11-12 Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto.
7. Irena Kubilienė. Lietuvos kultūros fondas. V., 2003
8. Šiaulių miesto istorija. 1940–1995. Saulės delta, 2007