Karl Marx

Karlas Marksas (vok. Karl Heinrich Marx; 1818 m. gegužės 5 d. Tryras, Prūsijos karalystė – 1883 m. kovo 14 d. Londonas, D. Britanija) – vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, rašytojas, politikos žurnalistas ir visuomenės veikėjas. Jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimų pagrindą – marksizmą.

Šis straipsnis apie istorinę asmenybę. Apie miestą Rusijoje skaitykite straipsnyje Marksas (Rusija).

Karlas Marksas vok. Karl Heinrich Marx
Gimė	1818 m. gegužės 5 d. Tryras, Prūsijos karalystė
Mirė	1883 m. kovo 14 d. (64 metai) Londonas, D. Britanija
Palaidotas (-a)	Londono Haigeito kapinėse
Tautybė	vokietis
Tėvai	Heršelis Marksas, Henrieta Presburg
Veikla	filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas.
Išsilavinimas	Bonos universitetas Berlino universitetas Jėnos universitetas (daktaro laipsnis, 1841 m.)
Žinomas (-a) už	marksizmo terminologija, vertės forma, indėlis į dialektiką ir politinės ekonomikos kritiką, klasių kova, darbininko susvetimėjimas ir išnaudojimas, istorinis materializmas
Vikiteka	Karl Marx
Parašas

Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F. Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po Karlo Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

Biografija

Karlas Marksas gimė Prūsijos Karalystėje, Tryre, Briuckergasse 664 (dabar Brückenstraße 10). Jo tėvas žydų advokatas Heršelis HaLevis-Marksas ir motina Henrieta Presburg buvo auklėjami judaizmo tradicijomis. Karlas Marksas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (1835 – 1841 m.). 1842 – 1843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzų socialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su Frydrichu Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1841 m. apsigynė mokslų daktaro disertaciją (doktorantūros vadovas - Bruno Baueris). 1845 m. Prūsijos karalystės vyriausybės reikalavimu buvo priverstas palikti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 m. parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį buržuazinę kapitalistinę visuomenę, kartu ir kreipimąsi į proletariatą.

Tremtis Londone

Kilus kovo revoliucijai, Marksas grįžo į Kelną, bet 1849 m. buvo vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir liko ten pat iki mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė sociologinei visuomenės analizei, nagrinėjo visuomenės ekonomikos raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“, Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, 1872 m. iširusią. Vėliau nebesiėmė organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę.

Mirtis

Po Markso žmonos Dženės mirties 1881 m. gruodį Marksui išsivystė gerklės kataras, paguldęs mąstytoją į ligos patalą paskutiniuosius 15 gyvenimo mėnesių. Vėliau išsivystė bronchitas ir pleuritas, kas ir buvo jo mirties priežastis. Karlas Marksas mirė Londone 1883 m. kovo 14 d. Mirties dieną neturėjo pilietybės.^[1] Markso kūnas palaidotas Londone esančiose Haigeito kapinėse kovo 17 d., ateistams ir agnostikams skirtoje teritorijoje, netoli Džordžio Elioto kapo. Fransis Vynas paskaičiavo, kad Markso laidotuvėse dalyvavo nuo devynių iki vienuolikos asmenų,^[2] tačiau naujesnė studija nustatė trylikos dalyvavusiųjų tapatybes - Frydricho Engelso, Eleanoros Marks, Edvardo Avelingo, Polo Lafargo, Šarlio Longė, Helenos Demut, Vilhelmo Lybknechto, Gotlybo Lemkės, Frederiko Lesnerio, G. Lochner, sero Rėjaus Lankesterio, Karlo Šorlemerio ir Ernesto Radfordo.^[3]

Filosofinės idėjos

Karlo Markso kapas Londone.

Karlo Markso filosofijos pagrindinė idėja – valstybė priklauso nuo ekonominių, socialinių santykių. Valstybė neatsirado iš karto, ji sukurta tam tikru periodu, t. y. kada buvo užtikrintas darbo pasidalijimas visuomenėje ir kiekvienas turi teisę įsigyti privačios nuosavybės. Idealiu atveju valstybė turi ginti visų piliečių interesus, tačiau ji teikia prioritetą valdančios klasės poreikiams. Valstybė būtina ir visuomenei skylant į klases. Viena klasė gyvena kitos darbo sąskaita, todėl atsiranda klasinis antagonizmas. Esant klasiniam susipriešinimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančiosios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Įstatymai turi skirtingą reikšmę valdančiajai ir engiamai klasėms. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas neigė visuomenines sutartis ir tvirtino, jog valdžia atstovauja išnaudotojų klasei, o jo laikų valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra vieša, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė išgyvena vergų ir vergvaldžių klases. Vergai – tai engiamoji klasė, bet ji buvo pažangi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus feodalizmui, šie vergai išsikovojo teisių, bet vėliau jie vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į demokratiją. Šioms valstybės formoms pagrindas buvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus. K. Marksas ekonominius santykius vadino baze, o valstybės formą – antstatu.

Markso teorija siekė moksliškai pagrįsti tarptautinį darbininkų judėjimą. Marksas buvo vienas pirmų filosofų, atkreipusių visuomenės dėmesį į joje egzistuojančių reiškinių tarpusavio ryšius.^{[reikalingas šaltinis]} Jo dialektinis materializmas bei istorinis materializmas tapo įtakinga šių laikų filosofine srove (marksizmu), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Vladimiras Leninas.

Įtaka

Markso filosofijai įtaką darė Hėgelio filosofija^[4], klasikinė Adamo Smito ir Deivido Rikardo politinė ekonomija,^[5] Žano Šarlio Leonardo de Sismondi kritika laissez-faire ekonomikos klausimu ir vargingų sąlygų, kuriomis gyvena proletariatas, analizė^[6], Prancūzijos socialistai,^[5] ypač Žanas Žakas Ruso, Henris de Sen Simonas, Pjeras Žozefas Prudonas ir Čarlis Furjė^[7][8], jaunieji hėgelistai (Liudvigas Fojerbachas ir Bruno Baueris), XVIII a. Prancūzijos materialistai (Didero, Klodas Adrijanas Elvetijus ir Dolbachas. Taip pat - Frydricho Engelso atlikta darbininkų klasės analizė,^[9] bei klasės terminą aprašiusieji prancūzų liberalūs mąstytojai Fransua Gizo ir Augustenas Tjeris. Taip pat pastebima, kad judėjinė aplinka, kurioje užaugo Marksas, suformavo tiek jo moralinį požiūrį,^[10] tiek materialistinę filosofiją.^[11]

Savo ruožtu Marksas darė ir tebedaro įtaką daugybei marksizmui prijaučiančių mąstytojų.

Veikalai

• Apie Demokrito natūrfilosofijos ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumą
• Filosofijos skurdas (1843 m.)
• Apie ekonomikos kritiką (1859 m.)
• Kapitalas (I – tomas 1867 m., II ir III nebaigtas tomas išleisti Engelso 1885 m. bei 1894 m.)

Literatūra

• Calhoun, Craig J. (2002). Classical Sociological Theory. Oxford: Wiley-Blackwell. ISBN 978-0-631-21348-2. Suarchyvuota iš originalo 2015-09-12. Nuoroda tikrinta 2015-06-27.
• McLellan, David. Karl Marx: his Life and Thought Harper & Row, 1973 ISBN 978-0-06-012829-6

Šaltiniai

1. McLellan 1973, 541 psl.
2. 382 psl. Archyvuota kopija 2015-09-09 iš Wayback Machine projekto..
3. John Shepperd, 'Who was really at Marx's funeral?', in "Friends of Highgate Cemetery Newsletter ", Balandis (2018), 10–11 psl. https://highgatecemetery.org/uploads/2018-04_Newsletter_final_web.pdf Archyvuota kopija 2020-02-04 iš Wayback Machine projekto.
4. Calhoun, 120-123 psl.
5. Howard J. Sherman (1995). Reinventing marxism. JHU Press. p. 5. ISBN 978-0-8018-5077-6. Nuoroda tikrinta 2011-03-07.
6. Chattopadhyay, Paresh (2016). Marx's Associated Mode of Production: A Critique of Marxism. Springer. pp. 39–41.
7. Peter Beilharz (1992). Labour's Utopias: Bolshevism, Fabianism and Social Democracy. CUP Archive. p. 4. ISBN 978-0-415-09680-5. Suarchyvuota iš originalo 2013-06-20. Nuoroda tikrinta 7 March 2011.
8. Barry Stewart Clark (1998). Political economy: a comparative approach. ABC-CLIO. pp. 57–59. ISBN 978-0-275-96370-5. Suarchyvuota iš originalo 2013-06-20. Nuoroda tikrinta 7 March 2011.
9. T.B. Bottomore (1991). A Dictionary of Marxist thought. Wiley-Blackwell. pp. 108–. ISBN 978-0-631-18082-1. Suarchyvuota iš originalo 2013-06-22. Nuoroda tikrinta 2011-03-05.
10. Eagleton, Terry. Why Marx Was Right. Jeilio universiteto leidykla, 2011, 158 psl.
11. Seigel, Jerrold Marx's Fate Prinstono universiteto leidykla, 1978, 112–119 psl.

Nuorodos

• kapitalizmoistorija.org, Smulki Karlo Markso biografija Archyvuota kopija 2010-09-13 iš Wayback Machine projekto. (LT).
• Markso gyvenimo apžvalga