Glotalinis sprogstamasis priebalsis

Glotalinis sprogstamasis priebalsis^[1][2]  – daugybėje kalbų sutinkamas duslusis priebalsis, tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje žymimas ženklu [ʔ], o perrašoje dažniausiai išreiškiamas ženklu ’. Garsai, kuriuos tariant uždaroma arba susiaurinama balsaskylė, atitinkamai vadinami glotaliniais ir glotalizuotais.

Pavyzdžiai

Lietuvių kalboje glotalinis sprogstamasis priebalsis sutinkamas neigimo dalelytėje ne, jeigu ji tariama kaip ne’a, arba, perteikiant tikslesne TFA rašyba, ['nʲɛʔɐ].

Anot danų kalbininko V. Tomseno, lyvių (kaip ir latvių) laužtinė priegaidė tariama panašiai į danų kalbos „stabtelėjimą“ (stød), kuris kartais realizuojamas kaip glotalinis sprogstamasis priebalsis. Pasak T. Vytso, lyvių laužtinė priegaidė galinti būti ištarta kaip „laringalinis uždarumos priebalsis“.^[3]

Kiti autoriai latvių laužtinę priegaidę apibūdina kaip „krintančią priegaidę, lydimą glotalizacijos“.^[4]

Glotalinis sprogstamasis priebalsis dažnai sutinkamas įvairiose anglų kalbos tarmėse, tai yra įprastas būdas realizuoti /t/ amerikiečių anglų kalboje, kai po /t/ eina skiemeninis [n̩], pavyzdžiui, mountain [ˈmaʊ(n)ʔn̩], cotton ['kʰɑʔn̩] arba button [ˈbʌʔn̩]. Jungtinės Karalystės koknių tarmėje glotalinis sprogstamasi priebalsis visiškai pakeitęs fonemą /t/, pavyzdžiui, city tariamas kaip [ˈsɪʔɪ], bottle kaip [ˈbɔʔo] ir t. t.

Estijos pietryčiuose vartojamoje veru kalboje glotalinis sprogstamasis priebalsis yra fonemiškas – jis žymimas raide ⟨q⟩ ir yra daugiskaitos rodiklis (skirtingai nuo bendrinės estų kalbos daugiskaitos rodiklio -d), pavyzdžiui, kala 'žuvis' – kalaq 'žuvys'.

Glotalinis sprogstamasis priebalsis dažnas semitų (pvz., arab. ﺀ), tupių-gvaranių kalbose.

Išnašos

1. Diana Šileikaitė-kaishaur (2015). „Einführung in die Phonetik und Phonologie des Deutschen“ (PDF). Vilniaus universiteto leidykla. Nuoroda tikrinta 2021-12-30., p. 77
2. F. Kortlandt (2011-12-28). „The Baltic word for ‘in’“. Semantic Scholar. Nuoroda tikrinta 2021-12-30.
3. Vītso, Tīts Reins (2013), Blumberga, Renāte; Mäkeläinen, Tapio & Pajusalu, Karl, eds., "Lībiešu valodas pamatiezīmes", Lībieši: vēsture, valoda un kultūra (Rīga: Līvõ Kultūr sidām): 268. lpp, ISBN 978-9984-49-730-3, "[Aprakstot lībiešu lauzto toni] toņa galotnē seko raksturīgs rīkles muskuļu sasprindzinājums jeb t. s. laringalizācija, kas īpaši spēcīga sasprindzinājuma gadījumā var izpausties kā laringāls līdzskanis."
4. Kortmann, Bernd (2011). The Languages and Linguistics of Europe. Walter de Gruyter. p. 6. ISBN 3110220253. „Both Latvian and Lithuanian are pitch languages. In Lithuanian, stressed long vocalic segments (long vowels, diphthongs, and sequences of vowel plus sonorant) show a distinctive opposition of rising and falling pitch, cf. kar̃tų 'time:gen.pl' vs. kártų 'hang:irr.3'. In standard Latvian (and some of the dialects), long vocalic sequences (of the same type as in Lithuanian) distinguish three varieties of pitch: 'even', 'falling', and 'broken' ('broken pitch' being a falling pitch with superadded glottalisation). They are fully differentiated in stressed syllables only: unstressed syllables have an opposition of glottalised and non-glottalised long vocalic segments. Segments with 'even' pitch are ultra long. Neither Lithuanian nor Latvian mark pitch in their standard orthography.“