nacistinės Vokietijos planas sunaikinti žydus From Wikipedia, the free encyclopedia
Galutinis sprendimas (vok. die Endlösung), arba Galutinis žydų klausimo sprendimas (vok. Endlösung der Judenfrage) – nacistinės Vokietijos planas sunaikinti visus Europos žydus per Antrąjį pasaulinį karą.[1] Tyčinio ir sistemingo genocido politiką nacių vadovybė suformulavo 1942 m. sausio 20 d. netoli Berlyno vykusioje Vanzės konferencijoje.[2] Galutinis sprendimas baigėsi Holokaustu, kurio metu nužudyta 90 % Lenkijos žydų[3] ir apie 70 % Europos žydų.[4]
Iš pradžių Adolfas Hitleris apie galutinį sprendimą kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos.[5] Jis norėjo žydų klausimo sprendimą atidėti pokario laikams: po karo galbūt jie bus apgyvendinti kokioje nors tolimoje teritorijoje, kaip pavyzdžiui, Madagaskare, kuris taps žydų tėvyne.[5] Tačiau šių planų buvo atsisakyta dėl logistinių priežasčių, daugiausia dėl Sąjungininkų vykdytos jūrų blokados.[6]
Pirmajame masinių žudynių etape žydus okupuotose SSRS teritorijose šaudė SS mobilieji žudymo batalionai (Einsatzgruppen). Antrajame etape žydai iš visų nacių okupuotų šalių buvo siunčiami į koncentracijos ir naikinimo stovyklas sistemingam naikinimui.[7]
1933 m. sausio 30 d. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje pradėta persekioti žydus. Iš pradžių imtasi žydų izoliavimo priemonių: 1933 m. balandį išleistas „Profesinių civilinių paslaugų atkūrimo įstatymas“ uždraudė žydams ir kitiems „ne arijų“ atstovams dirbti valstybinėse įstaigose, dėstyti mokyklose ir universitetuose, žydų teisininkams ir gydytojams – teikti paslaugas nežydų tautybės žmonėms.[8] 1935 m. rugsėjį priimti Niurnbergo įstatymai įteisino žydų diskriminaciją, panaikino jų pilietines teises, uždraudė žydų ir vokiečių santuokas.[8]
Per 1938 m. lapkričio 9–10 d. Krištolinės nakties pogromą buvo siaubiami bei deginami žydų namai, parduotuvės, sinagogos. Lapkričio 12 d. žydams uždrausta lankytis kavinėse, bibliotekose, eiti į kiną, naudotis viešuoju transportu.[9] Lapkričio 15 d. žydų vaikams uždrausta lankyti Vokietijos mokyklas.[9]
1939 m. sausio 30 d. A. Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui „Europos žydija“ bus sunaikinta:[10]
Jei tarptautiniam užjūrio žydų kapitalui pavyktų dar kartą įstumti tautas į pasaulinį karą, tai jo padarinys bus ne pasaulio bolševizacija ir žydijos pergalė, bet žydų rasės Europoje sunaikinimas.[11]
1939 m. rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją ir ją okupavus, vokiečių kontrolėje atsidūrė 1,7 mln. Lenkijos žydų.[12] Iš pradžių žydai buvo suvaryti į laikinus getus, konfiskuota jų nuosavybė.[13] Žydai privalėjo nešioti skiriamąjį ženklą – geltoną Dovydo žvaigždę.[8] Pirmieji getai įkurti Vartelando srityje ir Generalinėje gubernijoje.[14] Didžiausiame – Varšuvos gete – sutelkta apie 460 000 žydų.[15] Nugalėjus Prancūziją, svarstyta galimybė deportuoti žydus į Madagaskarą, tačiau tai pasirodė neįmanoma.[16] 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, A. Hitleris nusprendė ne išvaryti žydus, o juos sunaikinti.[17] Paskui vermachtą sekė 4 SS operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurios masiškai šaudė žydus.[18] Nepavykus įsivyrauti Britanijos oro erdvėje ir prasidėjus Vokietijos jūrų blokadai, atisakyta priverstinio žydų iškeldinimo planų.[6] SS reichsfiureris Heinrichas Himleris paskirtas atsakingu už naujojo plano – Galutinio žydų klausimo sprendimo – įgyvendinimą.[19]
Iki 1941 m. spalio, kai žydų emigracija buvo leidžiama, iš Vokietijos ir jos aneksuotos Austrijos bei Čekijos išvyko apie 537 000 žydų.[20] 1941 m. spalį uždraudus emigraciją, Vokietijoje tebebuvo 163 000 žydų.[21]
Iki karo pabaigos sušaudyta 1,5–2 mln. žydų.[22] Tačiau toks naikinimo būdas pasirodė neveiksmingas, todėl nuspręsta pereiti prie kitų būdų.[23]
1941 m. liepos 31 d. reichsmaršalas Hermanas Gėringas pasirašė direktyvą, adresuotą Vyriausiosios reicho saugumo valdybos viršininkui SS obergrupenfiureriui Reinhardui Heidrichui, kurioje nurodė „atlikti parengiamuosius veiksmus, susijusius su galutiniu žydų klausimo sprendimu tose Europos teritorijose, kurios yra vokiečių įtakoje“.[1] Tuo klausimu buvo nuspręsta organizuoti suinteresuotų žinybų atstovų pasitarimą.[5] Iš pradžių konferenciją buvo numatyta surengti 1941 m. gruodį. Tų pačių metų lapkričio 29 d. R. Heidrichas išsiuntinėjo įvairioms žinyboms kvietimus į konferenciją, kuri buvo numatyta gruodžio 9 d.[5] Tačiau A. Hitleriui paskelbus karą JAV, susitikimas buvo atidėtas į kitus metus.[1]
1942 m. sausio 20 d. Berlyno priemiestyje, Vanzėje, įvyko aukščiausiojo laipsnio SS karininkų ir Vokietijos vyriausybės pareigūnų iš įvairių ministerijų ir agentūrų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta dėl galutinio sprendimo įgyvendinimo ir koordinavimo.[1] Konferencija prasidėjo 12 val. ir truko vos 90 minučių. Joje dalyvavo penkiolika asmenų.[5] Konferencijos protokole buvo aiškiai pažymėtas jos tikslas – paruošti detalų „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ planą ir suderinti jo įgyvendinimą su įvairių tarnybų atstovais.[5]
|
|
1942 m. sausį nusprendus sunaikinti visus Europos žydus, žydai buvo siunčiami į koncentracijos ir naikinimo stovyklas (Aušvico-Birkenau, Sobiboro, Treblinkos, Maidaneko, Chelmno ir Belžeco). Naikinimo stovyklose nutarta įrengti dujų kameras, kurios anksčiau naudotos fiziškai ir psichiškai neįgaliems asmenims naikinti (Programa T4).[24] Iš pradžių jose naudotas anglies monoksidas. Vėliau aukos žudytos dujomis Ciklonas B, kurios 1941 m. rugpjūtį buvo išbandytos su sovietų karo belaisviais.[25]
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.