Dominikos Respublikos istorija apima laikotarpį nuo ispanų atvykimo iki šių laikų.
 |
|---|
| Karibų istorija |
| Aravakai, Karibai |
| Ispanijos Vakarų Indijos |
| Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
|
| Kitų šalių Vakarų Indijos: |
| Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, Švedijos, Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
|
| Dabartiniai politiniai junginiai: |
| CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos |
Apie VI a. vid. į Espanjolos salą atsikraustė aravakų gentis tainai, išstūmę ligtolinius gyventojus. Iki XV a. didžiąją dalį Karibų salų užėmė karibai ir privertė tainus traukti į Espanjolą. Tainai salą vadino Kiskėja (Quisqueya, „Visų žemių motina“) ir Ajičiu (Ayiti, „Aukštų kalnų šalis“). Atvykus ispanams sala buvo padalinta į 5 sritis, valdomas vadų: Marieno, Magvos, Magvanos, Charagvos ir Higvėjaus.
1492 m. gruodžio 5 d., savo pirmosios kelionės į Ameriką metu, Kristupas Kolumbas išsilaipino saloje. Jis salą paskelbė Ispanijos karūnos valda ir pavadino La Española. 1493 m. antros kelionės metu Kolumbas įkūrė La Isabelos gyvenvietę šiaurinėje salos dalyje. Gyvenvietė vos nežlugo dėl bado ir ligų ir buvo apleista 1496 m.
1496 m. Kristupo brolis Bartolomėjus Kolumbas saloje įkūrė La Nueva Isabela gyvenvietę, kuri buvo pervadinta Santo Domingu 1995 m. – pirmą nuolatinę europiečių gyvenvietę Naujajame pasaulyje. Sala (Santo Domingo generalkapitonija) tapo placdarmu tolesnėms ispanų ekspedicijoms po Ameriką. Santo Dominge buvo pastatyta pirmoji katedra Naujajame pasaulyje. Prieš išvykdami į savo užkariavimus čia gyveno ir dirbo Heranas Kortesas ir Fransiskas Pisaras.
Kaonabas, Maguanos vadas, užpuolė Kolumbą 1493 m. sausio 13 d. Sužeidę kelis ispanus strėlėmis indėnai sustabdė atsargų rinkimą Kolumbo kelionei atgal į Ispaniją. Kaonabas puolė antrą kartą ir sudegino Kolumbo pastatytą tvirtovę, nužudė keturiasdešimt ispanų. Per paskutinę Kolumbo kelionę 1495 m. tainų vadai Gvarioneksas, Kaonabas ir kiti surinko 10 tūkst. indėnų armiją, bet vis tiek buvo nugalėti Vega Realo mūšyje. Tai lėmė geresni ispanų ginklai.
1497 m. ispanai pagavo Gvarioneksą ir Kaonabą per jų nesėkmingą ataką ir išplukdė juos į Ispaniją. Abu mirė kelionės metu. 1494–1496 m. žuvo 100 tūkst. tainų. Pusė jų nusižudė badaudami, nušokę nuo uolų, nusinuodiję ir kitais būdais.[1] Indėnai tainai greitai nyko dėl europiečių atneštų ligų, sunkių darbo sąlygų aukso kasyklose ir plantacijose, ginkluotų konfliktų. 1508 m. jų buvo likę tik 60 tūkst.[2]
Dėl darbo jėgos trūkumo Ispanijos karalius 1501 m. leido atvežti vergus iš Afrikos ir pirmieji jų atvyko 1503 m. iš Lisabonos, Vakarų Afrikos pakrantės ar buvo gimę Ispanijoje. 1510 m. iš Ispanijos atvyko 250 juodaodžių vergų. Po aštuonerių metų atvyko vergai, gimę Afrikoje.
1517 m. tainų vadas Enrikilas pradėjo partizaninį karą tarp kolonistų ir tainų bei pabėgusių vergų. Jis niokojo plantacijas, žudė ispanus ir pasiimdavo su savimi vergus. Tryliką metų trukęs sukilimas ispanams kainavo 40 tūkst. pesų. Karalius paskyrė generolą Fransiską de Barionuevą numalšinti sukilimą. Generolas bandė derėtis, nes matė, kad smurtas neduoda laukto rezultato. Sudarytos sutarties ispanai iki galo neįvykdė Enrikiljui mirus nuo tuberkuliozės.
1521 m. įvyko pirmasis ginkluotas vergų sukilimas. Kalėdų vakarą 200 vergų pabėgo iš Diego Kolumbo plantacijos ir patraukė link Asuos. Pakeliui prie jų prisidėjo kiti vergai, buvo sudegintos kelios plantacijos, nužudyti keli ispanai. Kolumbas juos vijosi su nedidele armija ir prireikė kelių susirėmimų sukilimui numalšinti.
XVI a. viduryje saloje gyveno 7 tūkst. pabėgusių vergų. Bahoruko kalnai buvo pagrindinė jų slapstymosi vieta. Jie puldinėjo ispanus. 1546 m. vergas Diegas de Gusmanas vadovavo sukilimui San Chuan de la Maguanos srityje, o po to pabėgo į Bahoruko kalnus. Pagavus Gusmaną, jis buvo žiauriai nužudytas kaip daugelis jo rėmėjų. Ilgiausiai truko Sebastijano Lembos sukilimas. Su keturiais šimtais juodaodžių jis 15 metų puldinėjo ispanų miestus ir plantacijas. 1548 m. jis buvo pagautas ir nužudytas, bet puldinėjimai tęsėsi. 1560 m. kolonija neturėjo pinigų sumokėti kariams, kad būtų persekiojami pabėgę vergai. Salos ekonomikai didelį smūgį sudavė ispanų vadžia, perkėlusi privalomą prekybos laivų sustojimo vietą iš Santo Domingo į Havaną. Santjago de los Kabaljerosas ir La Vega buvo sugriauti žemės drebėjimo 1564 m.
Po užkariavimų Amerikos žemyne Espanjola greitai smuko. Daug kolonistų išvyko į Peru ir Meksikos sidabro kasyklas, o nauji atvykėliai iš Ispanijos saloje nesustodavo. Žemės ūkis smuko, vergų importas sumažėjo. Kadangi baltieji, juodaodžiai ir tainų palikuonys vienodai skurdo, tai silpnino rasinę hierarchiją. Šios grupės pradėjo maišytis. Išskyrus Santo Domingą, kuris legaliai eksportavo, kiti salos uostai laikėsi iš kontrabandos. Toliau nuo pakrantės gyventojai vertėsi gyvulininkyste.
1586 m. anglų piratas Francis Drake užėmė San Domingo miestą ir gavo iš ispanų išpirką už jo sugrąžinimą. Trečdalis miesto buvo sugriauta, beveik visi religiniai, administraciniai ir kariniai pastatai buvo apgadinti ar sugriauti. 1592 m. piratas Kristoferis Niuportas užėmė ir nusiaubė Asuos miestą.[3] 1595 m. ispanai dėl olandų sukilimo uždraudė jų laivams atvykti į Ispanijos uostus. Nebegaudami druskos silkių pramonei, daug olandų laivų atvyko į Ameriką, kur kolonistai mielai su jais prekiavo.
1605 m. ispanai nusprendė perkelti Espanjolos šiaurinės ir vakarinės pakrantės kolonistus arčiau Santo Domingo, nes buvo nepatenkinti jų prekyba su olandais ir anglais. Per šį perkėlimą daugiau nei pusė kolonistų mirė nuo bado ir ligų. 100 tūkst. galvijų buvo palikta, pabėgo daug vergų. Ispanų kariai sunaikino 5 iš 13 salos gyvenviečių. Daug kolonistų kovojo, bėgo į džiungles ar įsėdo į atvykusius olandų laivus.
Ispanų atsitraukimas iš šiaurinės salos dalies atvėrė kelią prancūzų bukanieriams, kurių bazė buvo Tortuga, įkurti gyvenvietes XVII a. viduryje. Nors ispanai jas sugriovė kelis kartus, prancūzai grįždavo ir jas atstatydavo. 1664 m. įkurta Prancūzų Vakarų Indijos kompanija parodė Prancūzijos planus kolonizuoti Vakarų Espanjolą. Kitus trisdešimt metų prancūzų ir ispanų kolonistai su pertraukomis kovojo. Dėl karo Europoje Ispanija negalėjo Santo Dominge laikyti pakankamai karių, kad galėtų valdyti visą salą. 1697 m. Rysviko sutartimi Prancūzijai atiteko vakarinis salos trečdalis, kur buvo sudaryta Sen Domingo kolonija (dab. Haitis).
1655 m. Oliveris Kromvelis pasiuntė admirolą Viljamą Peną užimti Santo Domingą. 400–600 ispanų atrėmė 9000 anglų. Tačiau anglai užėmė Jamaiką. Ispanija norėjo pasinaudoti San Domingu kaip svarbiausia karine baze, kad išvytų kitų šalių kolonistus, bet buvo per daug nusilpusi dėl karų.
Burbonai pakeitė Habsburgus Ispanijos soste 1700 m. ir pradėjo ekonomines reformas, kurios palaipsniui atgaivino Santo Domingą. Ispanija liberalizavo prekybą su kolonijomis ir tarp kolonijų. Amžiaus vyduryje šiaurinė salos dalis buvo apgyvendinta emigrantų iš Kanarų salų. Sibao regione jie pradėjo auginti tabaką, vergų importas buvo atnaujintas. Santo Domingo gyventojų skaičius išaugo nuo 6 tūkst. 1737 m. iki 125 tūkst. 1790 m. Iš jų 40 tūkst. buvo baltieji žemės savininkai, 25 tūkst. buvo laisvi mulatai ir 60 tūkst. – vergai. Tačiau kolonija buvo skurdi ir apleista, ypač palyginus su prancūzų valdoma salos dalimi, kuri buvo turtingiausia kolonija Amerikoje, o joje gyveno 500 tūkst. žmonių.
Austrijos įpėdinystės karas kilo tarp Didžiosios Britanijos ir Ispanijos 1739 m. Ispanų piratai iš Santo Domingo pradėjo naršyti Karibų regioną ir tai darė iki amžiaus pabaigos. Jie puldinėjo užsienio uostus, kenkdami prekybai su Britanija ar Niujorku. Pavogtos prekės buvo parduodamos Santo Domingo uostuose. Iš piratavimo gautas pelnas pagyvino ekonomiką ir iš Europos atvyko daugiau žmonių.[4]
Sumažėjus prekybos apribojimams prancūziškoji Espanjolos dalis tapo pagrindine ispanų kolonijos jautienos, medienos, odos ir tabako rinka. Kilus Haičio revoliucijai turtingi miesto ispanai, susiję su kolonijine administracija pabėgo, o kaimiečiai gyvulių augintojai (isp. hateros) liko, nors prarado pagrindinę rinką nutrūkus prekybai su prancūzų kolonija. Nors ispanų kolonijoje gyveno tik ketvirtis žmonių palyginus su prancūzų Santo Domingu, tai nesutrukdė ispanų karaliui įsiveržti 1793 m. Ispanai stengėsi pasinaudoti Prancūzijos revoliucijos sukeltu chaosu.[5] Prancūzai sustabdė ispanus prie Port o Prenso pietuose, bet 1794 m. buvo praradę beveik visą šiaurę.
Nors ispanai laimėjo Espanjoloje, jie pralaimėjo Europoje. 1795 m. Bazelio sutartimi Prancūzijai atiteko visa Espanjolos sala, į kurią 1796 m. įsiveržė britai.
Santo Domingo vergai, vadovaujami Tuseno Luvertiūro surengė sukilimą prieš prancūzus. 1801 m. jie užėmė ispanų Santo Domingą ir perėmė salos kontrolę, bet 1802 m. prancūzai juos iš ispanų Santo Domingo išvijo. Prancūzai nesėkmingai bandė sukilimą numalšinti, bet buvę vergai nugalėjo Napoleono pajėgas ir 1804 m. prancūzų Santo Domingas tapo nepriklausomu ir pasivadino Haičiu. Likusioji salos dalis vėl grįžo prancūzams. Haitis įsiveržė į Santo Domingą 1805 m., o Didžioji Britanija – 1809 m. Ispanija tais metais vėliau atgavo Santo Domingo koloniją, bet jos ekonomika buvo sugriauta, o gyventojų skaičius mažėjo.
Santo Dominge tuo metu buvo 104 tūkst. gyventojų. 30 tūkst. iš jų buvo vergai, o dauguma kitų gyventojų buvo maišytos rasės. Atvykėlių iš Ispanijos buvo mažai, daugiausiai tai buvo katalonai. 1812 m. grupė vergų ir mulatų surengė sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti Santo Domingą prie Haičio. Rugpjūčio 15 ir 16 d. mulatai Chosė Leokadijus, Pedras Seda ir Pedras Henrikesas su bendrininkais užpuolė plantaciją netoli sostinės. Seda ir Henrikesas buvo pagauti ir nužudyti, Leokadijų pakorė, o jo kūną sukapojo ir išvirė.
Ispanijos valdžia Santo Dominge buvo silpna. Simono Bolivaro ir jo rėmėjų atvykimas į Haitį 1815 m. neramino Santo Domingo valdžią. 1820 m. armijos maištas Ispanijoje grąžino liberalią konstituciją. Tai nepatiko Santo Domingo administracijai ir 1821 m. Chosė Nunjesas de Kasersas paskelbė Ispanų Haičio Respubliką. Jis siekė šalį sujungti su Didžiąja Kolumbija, nes bijojo Haičio ar Ispanijos intervencijos. Nesibaigus deryboms Haičio kariai, vadovaujami Žano Piero Bojero, įsiveržė ir užėmė šalį.
Dominikos gyventojai 22 metus trukusią Haičio okupaciją prisimena kaip brutalią karinę diktatūrą. Haitiečiai apribojo ispanų kalbos naudojimą, uždraudė tokias vietines tradicijas kaip gaidžių peštynės, įvedė karinę tarnybą ir nevykusiai mėgino auginti eksportui skirtus grūdus. Visa tai sustiprino Santo Domingo gyventojų tikėjimą, kad jie skiriasi nuo haitiečių. Be to Haičio konstitucija uždraudė baltiesiems būti žemės savininkais. Daugelis netekę žemių baltųjų išvyko į Ispanijos kolonijas Kubą, Puerto Riką ar nepriklausomą Didžiąją Kolumbiją. Juos taip pat išvykti skatino Haičio pareigūnai, kurie įsigijo jų žemes. Katalikų bažnyčia buvo siejama su vergvaldžiais prancūzais, kurie išnaudojo juodaodžius prieš revoliuciją, tad Bažnyčios turtas buvo konfiskuotas. Užsienio dvasininkai buvo deportuoti, o likusiems buvo draudžiama bendrauti su Vatikanu. Santo Domingo universitetas, seniausias Amerikoje, buvo uždarytas dėl studentų, dėstytojų ir lėšų trūkumo. Už Haičio nepriklausomybės pripažinimą Prancūzija reikalavo 150 mln. frankų (vėliau sumažinta iki 60 mln.) kaip kompensacijos vergvaldžiams. Norėdamas sumokėti šią didelę sumą Haitis smarkiai apmokestino rytinę salos dalį. Kadangi vyriausybė negalėjo aprūpinti armijos, ji plėšikavo. Kaimo vietovėse Haičio administracija nebuvo efektyvi. Okupacija labiausiai jautėsi sostinėje Santo Dominge ir čia kilo nepriklausomybės judėjimas.
1838 m. liepos 16 d. Chuanas Pablas Duartė, Pedras Alechandrinas Pinja, Chuanas Isidras Peresas, Felipė Alfau, Benitas Gonsalesas, Feliksas Marija Ruisas, Chuanas Nepumokenjas Ravelas ir Chasintas de la Konča įkūrė slaptą draugiją La Trinitaria, kuri siekė nepriklausomybės nuo Haičio. Netrukus prie jų prisijungė Fransiskas del Rosarijus Sančesas ir Matijasas Ramonas Melja. 1843 m. jie sudarė sąjungą su haitiečių judėjimu, kuris norėjo nuversti Bojerą. Paaiškėjus La Trinitaria draugijos tikslams, naujas Haičio prezidentas Čarlis Rivjeras-Eraras įkalino ar ištrėmė jos vadus. 1844 m. vasario 27 d. likusieji trejybininkai paskelbė nepriklausomybę nuo Haičio. Juos rėmė turtingas žemvaldys Pedras Santana, kuris turėjo didelę peonų armiją.
1844 m. lapkričio 6 d. paskelbta Dominikos respublikos konstitucija. Pagal ją respublika buvo prezidentinė, su liberaliomis tendencijomis, bet viską gadino 210 straipsnis, kuris suteikė Pedrui Santanai diktatoriaus įgaliojimus iki karo už nepriklausomybę pabaigos. Jis jėga privertė konstitucinį susirinkimą įterpti šį straipsnį. Santana ištrėmė savo politinius priešininkus, tarp kurių svarbiausias buvo Duartė.
Eraras pasiuntė 10 tūkst. karių susigrąžinti Haičio valdžią. Pietuose kovo 19 d. Asuos mūšyje Santana laimėjo. Žuvo 1000 haitiečių ir nė vienas dominikietis. Šiaurėje Chosė Maríja Imbertas nugalėjo Haičio generolą Žaną Lui Piero Santjago mūšyje. Žuvo 600 haitiečių ir vėl nė vieno dominikiečio. Net jūroje Haitis pralaimėjo. Trys Dominikos škunos paskandino tris Haičio laivus, kai jos apšaudė sausumos taikinius ir užtikrino Dominikos pranašumą jūroje per likusį karą. 1845 m. rugpjūčio 6 d. naujas Haičio prezidentas Piero įsiveržė į Dominiką. Jis patyrė pralaimėjimus prie Estreletos ir Beleryje. 1849 m. haitiečiai buvo galutinai išstumti iš Dominikos.
1861 m. diktatoriumi tapęs Pedro Santana perdavė bankrutavusią šalį Ispanijai, siekdamas išvengti naujų Haičio antpuolių. Jis gavo grafo titulą ir iš pradžių buvo paskirtas Dominikos valdytoju, bet ispanai atėmė iš jo valdžią ir privertė atsistatydinti 1862 m. Prekybos apribojimai, mulatų daugumos diskriminacija ir naujo archivyskupo Bienvenido Monzóno nepopuliari kampanija prieš nesantuokinius ryšius, atsiradusius nutūkus ryšiams su Vatikanu, sukėlė didelį nepasitenkinimą ispanų valdžia. Archivyskupas persekiojo laisvuosius masonus, neprileisdavo prie komunijos, kol jie neatsižadėdavo savo praktikų. Taip pat kentėjo protestantai, kurių bažnyčios buvo perimtos, konfiskuotos ar sudegintos. Daugelis jų svarstė persikelti į Haitį, kur buvo daugiau religinės laisvės.
1863 m. rugpjūčio 16 d. kilo karas, kai Santjage buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Miesto ispanų įgula buvo apsupta sukilėlių ir po ilgos kovos pasitraukė į Puerto Platos tvirtovę, praradę 1300 vyrų.[6] Sukilėliai visiškai nusiaubė Santjagą, o 600 ispanų karių juos išvijo po kelių dienų. Visi Kuboje ir Puerto Rike buvę ispanų kariai bei 8000 iš Europos buvo nusiųsti į Dominiką. Ispanų laivynas kontroliavo jūrą ir be kliūčių plukdė karius aplink salą. Karui besitęsiant vis dažniau kildavo neišprovokuoti incidentai prieš juodaodžius dominikiečius. 1864 m. pradžioje ispanai buvo netekę dėl partizaninio karo 1000 karių mūšiuose ir 9000 dėl ligų. Kolonijinė vyriausybė skatino karalienę Izabelę atsisakyti Dominikos, bet tarp sukilėlių buvo suirutė ir jie negalėjo pareikšti savo pageidavimų. Pirmą laikinajį prezidentą Chosé Antonijų Salcedą nuvertė generolas nuvertė Gasparas Polankas. Jį po trijų mėnesių nuvertė Antonijus Pimentelas. Tvarką bandė įvesti nacionalinis susirinkimas 1865 m., kuris priėmė naują konstituciją. Deja, centrinė vyriausybė buvo bejėgė prieš regionų kauldiljus.
1865 kovą Ispanijos karalienė anuliavo Dominikos aneksiją ir paskutiniai jos kariai paliko salą liepos mėnesį.[7] Per karą žuvo 7000 dominikiečių.[8] Naujos vyriausybės santykiai su Haičiu buvo įtemti, nes jo prezidentas Fabrė Žefraras neparėmė kaimynų nepriklausomybės bijodamas ispanų.[9]
1865-1879 m. Dominikoje 21 kartą pasikeitė vyriausybė, įvyko apie 50 sukilimų. Haitis buvo politinių tremtinių prieglobstis ir sukilimų organizavimo bazė. Haičio vyriausybė dažnai rėmė įvairius sukilėlius. Konflikto metu atsirado dvi partijos. Raudonoji partija (isp. Partido Rojo) atstovavo pietų stambiems gyvulių augintojams ir medienos eksportuotojams, Santo Domingo vidurinei klasei. Jai vadovavo prezidentas Buenaventura Baesas, kuris siekė, kad Dominika būtų prijungta prie JAV ir taptų jos valstija, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Mėlynoji partija (isp. Partido Azul) atstovavo šiaurės tabako augintojams ir pirkliams. Tai buvo liberali ir nacionalistinė organizaciją, kuriai vadovavo Gregorijus Luperonas. Maža ir korumpuota nacionalinė armija neprilygo kauldiljų surinktiems būriams, kuriuos sudarė bežemiai plantacijų darbininkai ir vargšai valstiečiai. Kai nekovodavo karuose, jie plėšikaudavo.
Suirutė Dominikoje neatbaidė turtingų kubiečių, kurie bėgo nuo Dešimties metų karo savo šalyje. Dauguma jų vertėsi cukranendrių auginimu ir įsikūrė pietrytinėse pakrantės lygumose. Su Luperono pagalba jie pastatė pirmuosius mechanizuotus cukraus malūnus Dominikoje. Vėliau prie jų prisidėjo italai, vokiečiai, amerikiečiai ir kiti. Kartu su stiprėjančia cukraus pramone generolo Uliso Ero (isp. Ulises Heureaux), pravardžiuojamo Liliu, valdymas prisidėjo prie stabilumo šalyje. Jo tėvas buvo haitietis ir nuo kitų to meto Dominikos politikų, neskaitant Luperono, skyrėsi savo tamsiu gymiu. Jis buvo prezidentu 1882–1883, 1887 ir 1889–1899 m. Kai nebuvo prezidentu, postą užėmė jo marionetės. Į vyriausybės darbą Ero įtraukė abi partijas, o platus šnipų tinklas padėjo sunaikinti opoziciją. Jo vyriausybė įvykdė daug svarbių infrastruktūros projektų: elektrifikavo San Domingą, įvedė telefoną ir telegrafą, pastatė tiltą per Osamos upę, nutiesė geležinkelį tarp Santjago ir Puerto Platos.
Ero diktatūra labai priklausė nuo užsienio bankų paskolų, bet cukraus kainos jo valdymo metais labai smuko. Valstybės skola pradėjo kelti grėsmę valdžios stabilumui. 1897 m. artėjant bankrotui Ero išspausdino 5 mln. neapdraustų pesų, o tai sužlugdė daugelį Dominikos pirklių. 1899 m. Sibao tabako pirkliai nužudė Ero, kai jis jų prašė paskolos. Valstybės skola tada buvo 35 mln. dolerių, penkioliką kartų didesnė už metinį biudžetą.[10]
Visą XX a. pradžią politinis nestabilumas ir ekonominės krizės žlugdė šalį, JAV dažnai kišosi į šalies vidaus reikalus, ypač siekdama, kad Dominikoje neįsitvirtintų Europos valstybių interesai.
Per šešerius metus po Ero mirties Dominikoje įvyko 4 revoliucijos, o ją valdė penki prezidentai.[11] Ero žudikai turtingiausias šalies tabako pirklys Chuanas Isidras Chimenesas ir generolas Horacijus Vaskezas tapo atitinkamai prezidentu ir viceprezidentu, bet greitai susipyko. Vaskezo kariai nuvertė Chimenesą 1903 m., bet jį nuvertė Chimeneso generolas Alechandras Vos y Gilas, kuris pasisavino valdžią sau. Chimeneso šalininkai nuvertė Gilą, bet jų vadas Karlosas Moralesas atsisakė grąžinti valdžią Chimenesui ir susidėjo su Vaskezo rėmėjais. Chimeneso šalininkai vėl sukilo.
Iškilus valstybės bankroto grėsmei, Italija, Nyderlandai, Vokietija ir Prancūzija pasiuntė savo karinius laivus prie Dominikos krantų. Kad būtų išvengta intervencijos, JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas paskelbė, kad Amerika užtikrins Lotynų Amerikos šalių skolų grąžinimą. 1905 m. sausio mėnesį JAV perėmė Dominikos muitinės kontrolę. 55% pajamų buvo skiriama šalies skoloms išmokėti, o 45% - Dominikos biudžetui. Per dvejus metus valstybės skola sumažėjo nuo 40 iki 17 mln. dolerių. 1907 m. JAV tapo vienintele Dominikos kreditore, kai Niujorko bankas suteikė 20 mln. dolerių paskolą kitoms skoloms padengti. 1905 m. Dominikos pesą pakeitė įvestas JAV doleris.
1906 Moralesas atsistatydino, prezidentu tapo Ramonas Kaseresas. Numalšinus sukilimą šiaurės rytuose, atėjo politinio stabilumo ir ekonominio augimo, kurį skatino amerikiečių investicijos į cukraus pramonę, laikotarpis. R.Kasereso nužudymas 1911 m., už kurį iš dalies atsakingas Moralesas, sukėlė respublikoje chaosą. Du mėnesius šalį valdė generolas Alfredas Viktorija. Kasereso paliktas 4 mln. pesų biudžeto perviršis buvo greitai išleistas numalšinti kilusius sukilimus. Jis privertė kongresą prezidentu išrinkti jo dėdę Eladijų Viktoriją, bet jį greitai pakeitė arkivyskupas Adolfas Nouelis.
1916 m. gegužės 15 d. JAV jūrų pėstininkai įsiveržė į Dominiką ir ją užėmė. Dominikos elitas atsisakė bendradarbiauti su okupantais. Dominikos kongresas prezidentu išrinko Franciską Henrikezą y Karvachalą. 1922 m. Francisco Penadas nuvyko į Vašingtoną ir susitarė dėl Hugeso-Peinado plano. Pagal jį šalį iki rinkimų turėjo valdyti laikinoji vyriausybė, visi JAV karinės administracijos nutarimai turėjo būti patvirtinti, o 1907 m. sutartis turėjo galioti kol Dominika išmokės skolas. Tų metų spalio 1 d. Chuanas Bautista Vičinis tapo laikinuoju prezidentu ir JAV pradėjo trauktis iš Dominikos. Didžiausias okupacijos palikimas buvo Nacionalinių policijos pajėgų, kurios padėjo kovoti su sukilėliais, įkūrimas. Jos padėjo iškilti Truchiljui.
1924 m. pasibaigus okupacijai prezidentu buvo išrinktas Horacijus Váskezas. Jam valdant šalis suklestėjo, buvo gerbiamos žmonių teisės. Tačiau 1927 m. jis sutiko, kad jo kadencija būtų pailginta nuo 4 iki 6 metų. Dominikos kongresas neprieštaravo. Vėliau Vaskezas panaikino draudimą prezidentui eiti antrą kadenciją ir pareiškė norą balatiruotis 1930 m. Jo veiksmai rodė, kad rinkimai nebus sąžiningi, o kilusi ekonominė krizė numušė cukraus kainas.
1930 m. vasarį Santjago teisininkas Rafaelis Estrela Urenja paskelbė revoliuciją, o policijos vadas Truchiljas liepė savo daliniams likti barakuose. Vaskezas išvyko į tremtį, o Urenja tapo laikinuoju prezidentu. Gegužės mėn. rinkimuose Truchiljas surinko 95% balsų, nes armija baugino rinkimus prižiūrinčius pareigūnus. Jo režimas pasižymėjo brutaliu ir nuožmiu oponentų naikinimu, asmenybės kultu, tačiau tuo metu šalis pasiekė ekonominio klestėjimo laikotarpį. Jo vardu pervadinta sostinė, daug miestų, statyti jo paminklai. 1937 m. Truchiljo nurodymu buvo išžudyta nuo 9 iki 38 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių imigrantų[12][13]. Nepaisant to, JAV nuosekliai rėmė Truchilją.
Nors Truchiljas mėgdžiojo Fransiską Franką, leido šalyje apsistoti respublikos šalininkams po pralaimėto pilietinio karo. 1938 m. jis leido žydams atvykti į Dominiką, po to kai Eviano konferencijos metu visos kitos šalys atsisakė priimti daugiau žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir Austrijos. Žydams pasiūlyta apsistoti šiaurinėje pakrantėje, aplink Sosua.[14] Truchilijas ruošėsi priimti 100 000 žydų, tačiau iki 1941 m. pabaigos, kai į karą įsitraukė JAV, į šalį atvyko tik 800 žydų. Šie sprendimai susiję su blanquismo politika, Truchiljas norėjo, kad į Dominiką atvyktų daugiau baltųjų. Tuo pačiu jis tikėjosi turtingų JAV žydų dėkingumo ir paramos. Iki 1942 m. daugiausia iš Prancūzijoje anksčiau prieglobstį radusių žydų pabėgėlių prie Sosua susikūrė gyva žydų kolonija. Pokaryje dauguma jų persikėlė į JAV arba Izraelį, labai maža dalis grįžo į Vokietiją, iki šiol Dominikos respublikoje išliko nedielė žydų bendruomenė.
Japonams užpuolus Perl Harborą ir JAV įsitraukus į karą, jis irgi paskelbė karą Ašies valstybėms, nors atvirai žavėjosi Hitleriu ir Musoliniu. 1942 m. moterimis suteikta rinkimų teisė.
Truchilijo bandymas modernizuoti šalį nepavyko, korupcija ir netinkamas valdymas lėmė ekonominį salos nuosmūkį. 1960 m. Amerikos valstybių organizacija Truchilijui pritaikė sankcijas dėl bandymo nužudyti Venesualos prezidentą Rómulo Betancourt.
1961 m. gegužės 30 d. Dominikos disidentai nužudė Truchilją prie San Kristobalio. Jo sūnus Ramfis Truchiljas perėmė prezidento postą ir pagavo tėvo žudikus. Lapkritį pilotų sukilimas privertė Truchiljų šeimą bėgti į Prancūziją, o marionetė prezidentas Choakinas Balageras įgavo realią valdžią. Reikalaujant JAV jis turėjo dalintis valdžią su 1962 m. sausio 1 d. įkurta septynių narių Valstybės taryba, kuriai priklausė nuosaikūs opozicijos atstovai. Po nepavykusio perversmo jis pabėgo į užsienį sausio 16 d. Laikinuoju prezidentu tapo Rafaelis Filibertas Bonelis, kol įvyko rinkimai gruodžio mėnesį. Juos laimėjo opozicijos narys Chuanas Bošas, kuris 1963 m. tapo prezidentu. Jis perskirstė žemės nuosavybę, nacionalizavo kelias užsienio bendroves, bandė armijai primesti civilinės valdžios viršenybę. Visa tai supykdė armijos bažnyčios elitą ir turtinguosius. 1963 m. rugsėjį Bošą nuvertė Elijas Vesijas ir šalis tapo karine diktatūra. 1965 m. balandžio 24 d. kilo karinis maištas, kuris bandė grąžinti Bošą į valdžią. Balandžio 28 d. armija paprašė amerikiečių karinės intervencijos. Smurtas baigėsi tik rugpjūčio 31 d.
1966 m. Choakinas Balageras laimėjo prezidento rinkimus ir buvo perrinktas 1970 ir 1974 m. Per abu perrinkimus opozicinės partijos atšaukė savo kandidatus dėl vyriausybę palaikančių grupuočių smurto. Jis atvėrė dalį ekonomikos užsienio investicijoms, bet saugojo valstybines įmones. Dominikos BVP vidutiniškai 9,4% 1970-1975 m. Cukraus kainos buvo aukštos, turizmas sparčiai plėtojosi. Ekonominė plėtra nepaveikė eilinių piliečių gyvenimo sąlygų. Šalyje daugėjo milijonierių, o vargšai gyveno vis vargingiau. Su visais nepatenkintais gyvenimo sąlygomis valstybės aparatas elgėsi kaip su komunistais. 1978 m. rikimuose Balagerą nugalėjo Antonijus Guzmanas Fernandezas. Armija sunaikino rinkimų urnas, bet Džimis Karteris nepripažino Balagero nugalėtoju ir šiam teko pasitraukti.
Valdant Antonijui Fernandezui cukraus kainos smuko, naftos pakilo. Infliacija ir nedarbas sumažino vyriausybės palaikymą bei paskatino daug dominikiečių išvykti į Niujorką. 1982 m. rinkimus laimėjo Salvador Chorchė Blankas, bet augančios kainos, riaušės ir žmogaus teisių pažeidinėjimai pakirto rinkėjų pasitikėjimą. Balageras vėl laimėjo rinkimus 1986 m. ir išsilaikė iki 1996 m., kai JAV spaudė jį dėl rinkimų klastojimo ir smurto pasitraukti. Naujuose rinkimuose laimėjo Balagero sąjungininkas Leonelis Fernandezas. Jis pardavė dalį valstybinių įmonių, pagerino santykius su kitomis Karibų šalimis, bet jam sunkiai sekėsi sumažinti korupciją ar skurdą, kuris siekė 60%.
2000 m. Hipolitas Mechija buvo išrinktas prezidentu. Rinkėjai buvo labai nepatenkinti nesenai privatizuotos kompanijos eletros tiekimo sutrikimais. Dominikos pesas buvo labai nestabilus, nes 2003 m. bankrutavo trys komerciniai bankai dėl valdytojų kaltės. Mechija bandė išsaugoti gyventojų santaupas bankrutavusiuose bankuose, bet peso vertė smuko 2,5 karto palyginti su doleriu jo valdymo metais. 2004 m. rinkimus vėl laimėjo Leonelis Fernandezas.
Dominikiečiai gyvenantys užsienyje per pastaruosius 30 metų tapo vis svarbesni šalies ekonomikai. 1990-2000 m. dominikiečių skaičius Amerikoje padidėjo nuo 520 121 iki 1 041 910. Du trečdaliai iš jų buvo gimę Dominikoje. Daugiau nei pusė Amerikos dominikiečių gyveno Niujorke. Dabar tik Dominikos sostinė turi daugiau dominikiečių nei Niujorkas. Be to dešimtys tūkstančių dominikiečių gyvena Puerto Rike. Daugelis dominikiečių persikelia per Monos sąsiaurį nelegaliai ir lieka Puerto Rike ar vyksta į Amerikos žemyninę dalį. 2006 m. Dominikos emigrantai į šalį atsiuntė 3 milijardus dolerių.
Danilas Medina 2012 m. rinkimuose nugalėjo Mechiją, o 2016 m. - Luisą Abinaderą.
2017 m. per uraganą Mariją Dominikos respublikoje žuvo 5 žmonės,[15] patirti 63 mln. dolerių nuostoliai.[16]
2019 m. Prancūzų teismas nuteisė 7 asmenis, kurie bandė į San Tropezą iš Dominikos respublikos atskraidinti 680 kg narkotikų.[17]
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
