Balys Macutkevičius (lenk. Bolesłav Macutkiewicz, 1905 m. lapkričio 10 d. Barvoniškės prie Šumsko – 1964 m. gruodžio 3 d. Vilnius) – Lietuvos tapytojas modernistas, grafikas, V. Kairiūkščio mokinys.
1930–1934 m. Vilniaus universitete studijavo dailę, 1936–1937 m. Vytauto Didžiojo universitetas ekonomiką. 1935 m. su kitais įkūrė Lietuvos dailininkų sąjungą; 1949 m. už simbolistinę ir formalistinę kūrybą iš LTSR dailininkų sąjungos pašalintas. Nuo 1940 m. dirbo paminklų apsaugos įstaigoje, 1949–1950 m. – Valstybinės politinės ir grožinės literatūros leidyklos meninis redaktorius.[1]
Biografija
 |
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. |
1919 m. priimtas į Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, kurioje lankė Vytauto Kairiūkščio vadovaujamą dailės būrelį. Gyveno mokinių bendrabutyje Filaretų gatvėje.[2]
1926 m. subūrė laisvamanių moksleivių organizaciją „Laisvieji vergai“. Būrelio nariai žavėjosi antikos demokratija ir graikų dievais, kurie, pasak Macutkevičiaus, gyvenę kaip žmonės. Meilę antikos kultūrai išsaugojo visą gyvenimą – graikų mitus savo vaikams sekė vietoje pasakų, nuolat skaitinėjo rusiškus „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertimus.[2]
1929 m. kartu su bendramoksliais Vaclovu Kosčiuška ir Antanu Butkūnu eksponavo mokiniškus dailės darbelius Vilniaus amatininkų parodoje. Gimnazijoje pagarsėjo kaip gabus piešėjas, dainininkas ir sportininkas – ypač sekėsi plaukimas, bėgimas ir futbolas.[2]
1930 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Stepono Batoro universiteto (dabar: Vilniaus universitetas) Dailės fakultetą.[2]
1937 m. nuo gegužės 1-osios pradėjo karo tarnybą priešlėktuvinės apsaugos rinktinės trečios zenitinės baterijos prožektorių kuopoje. Tarnaudamas kariuomenėje dirbo taikomosios grafikos srityje: sukūrė iliustracijų ir vinječių žurnalui „Mūsų Vilnius“, knygų viršelių, pakuočių.[2]
1938 m. paleistas iš kariuomenės į atsargą; pagal rugpjūčio 1 d. išduotą demobilizacijos pažymėjimą ketino apsigyventi Klaipėdoje. Visgi 1939 m. grįžo į Vilnių ir apsigyveno Basanavičiaus g. 19 daugiabutyje.[2]
1940 m. pradėjo dirbti Paminklų apsaugos įstaigoje: registravo Vilniaus ir apylinkių kultūros paminklus, vežė nacionalizuotų dvarų turtą į Vilniaus miesto muziejų. Sielojosi dėl gabenamų iš Lietuvos vertybių. Kaip dauguma dailininkų, mėgino derintis prie naujos valdžios reikalavimų: 1940 gruodžio 27 d. dienraštyje „Vilniaus balsas“ reprodukuotas stilizuotas Macutkevičiaus piešinys „Keturi komunarai“, vaikų žurnale „Genys“ – Mečio Gedvilo ir Viačeslavo Molotovo portretai.[2]
1947 m. atleistas iš Kultūros paminklų apsaugos įstaigos. Vedė žmoną Eugeniją ir persikėlė gyventi į medinį krosnimis šildomą namelį tuometinėje Ukmergės g. 108 (dabar Lvovo g.).[2]
1949 m. susilaukė dukros Ramutės. Pradėjo dirbti Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos vyriausiu dailininku. Už „simbolizmą“ ir „formalizmą“ išmestas iš LTSR dailininkų sąjungos, dėl to labai išgyveno, nors sunkiai taikstėsi su nauja tvarka. Pašalintas iš vadovaujančių pareigų leidykloje, ir toliau apipavidalindavo knygas, gaudamas užsakymus pagal sutartis. Pradėjo bendradarbiauti su Kinofikacijos valdyba – projektavo ir tapė filmų afišas.[2]
1953 m. gimė sūnus Gediminas.[2]
1957 m. apdovanotas Kutūros ministerijos garbės raštu už meniškai apipavidalintus Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos leidinius. Nuolat gaudavo užsakymų kaip puikus šrifto meistras ir dėl to, kad gerai sutarė su redaktoriais, kuriems mokėdavo „duoklę“ – atiduodavo dalį honoraro. Skaudžiai išgyveno negalėdamas dalyvauti parodose, į kurias buvo priimami tik dailininkų sąjungos nariai, tačiau grįžti į sąjungą Macutkevičiui nepadėjo net draugystė su įtakingomis sovietų kultūros veikėjomis Monika Mironaite, Galina Jackevičiūte ar Liuda Vaineikyte. Po pinigų reformos smarkiai sumažėjus dailininkų pajamoms, nebesitenkino knygų apipavidalinimu, pradėjo ieškoti smulkesnių užsakymų – projektavo atvirukus, stengdamasis prisitaikyti prie socrealizmo temų ir stiliaus normų. Laisvalaikį praleisdavo piešdamas savo malonumui ir skaitydamas literatūros klasiką bei romanus. Vilniuje pasirodžius lenkiškai spaudai, Centrinio pašto kioske pirkdavo visus lenkiškus dienraščius ir žurnalus, dažnai kartodamas, kad lietuvišką literatūrą galima sudėti į vieną kišenę, o lenkiška netilptų ir į lagaminą.[2]
1964 m. apdovanotas Spaudos komiteto antro laipsnio diplomu už Lukrecijaus knygos „Apie daiktų prigimtį“ (Vilnius: Mintis, 1964) apipavidalinimą. 60-mečio proga ketino surengti kūrybos parodą ir pamėginti vėl įstoti į dailininkų sąjungą, bet ištiktas sunkaus infarkto, gruodžio 3 d. mirė Vilniaus I tarybinės (Šv. Jokūbo) ligoninės priėmimo kambaryje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.[2]
Kūryba
Tapė aliejumi, guašu, pastele simbolines bei religines kompozicijas, portretus, peizažus, natiurmortus, apipavidalino knygas ir žurnalus, kūrė plakatus, atvirukus, grafinį dizainą. Kūriniams būdinga konstruktyvizmo ir art deco stiliaus tendencijos, dekoratyvi, ornamentinė kompozicija, ryškios spalvos.[1]
Sukūrė tapybos („Prie aukuro“ 1925 m., „Nukryžiuotasis“, apie 1929 m., „Moteris su gėlėmis“ 1934 m., „Vilniaus vizija“ 1939 m.), grafikos (J. Stalinas, 1945 m., Levas Tolstojus, 1949 m., Justas Paleckis, 1960 m., piešti portretai) kūrinių, nutapė portretų (Stasys Šilingas, 1936 m., Jonas Basanavičius, 1937 m., Antanas Smetona, apie 1938 m., Elena Šikšnytė-Kruopienė, 1943 m.), iliustravo knygų (Petras Babickas. Aš karys 1937 m., Vytautas Sirijos Gira. Jūra 1937 m., Vladas Suchockis-Audronaša. Gongo dūžiai: Antroji lyrikos knyga 1940 m.).[1]
Nuo 1929 dalyvavo parodose – 1932 m. (su V. Drėma) ir 1934 m. (su J. Kazlausku) Vilniuje; 2005–2006 m. surengta pomirtinė paroda Kaune ir Vilniuje.[1]
Šaltiniai
Nuorodos
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
