From Wikipedia, the free encyclopedia
Ventava (rašytiniuose šaltiniuose Wynda arba Winda) – istorinė Kuršo žemė (lot. terra) Ventos upės žemupyje nuo Abavos žiočių žemyn iki pat Baltijos jūros. Ventava ribojosi su Vanemos žeme rytuose ir Bandavos žeme pietuose. Dabar šioje teritorijoje iš dalies plyti Ventspilio savivaldybė bei nedidelė Kuldygos savivaldybės dalis. Iki 1230 m. Ventava buvo Kuršo valdovo Lamekino valdų dalis ir vadinta „Sagarės žeme“.
Žemės pavadinimas kilęs iš Ventos upės. Jis gali būti siejamas arba su ide. *wenH- 'mylėti, draugauti ir pan.', arba su finougrų (pvz., suomių) vento 'pelkinga vieta, lėtas srovenimas'.[1]
Ventavos valdymo centras buvęs Sagarėje (Saggara), Ventos žemupyje, todėl paskirtojo vietininko Balduino iš Alno 1230 m. sutartyje su kuršiais Ventava vadinama „Sagarės žeme“ (terra Saggara). Vietovardis Sagarė sutinkamas ir 1253 m. Kuršo padalijimo knygoje kaip Ventos žiočių pavadinimas.
Ventava buvo Baltijos finų gyvenamas kraštas, jų protėvius liudija Sarnatės stovyklos radiniai. Seniausiųjų gyventojų materialinė kultūra, pasak archeologinių radinių, buvo artima dabartinių samių materialinei kultūrai. Viduramžiais Ventos upės keliais prekiavo ir siautėjo vikingai. XI a. − XII a. kuršiai nukariavo čia gyvenusius vietinius Baltijos finus vendus, lyvių gentį arba jiems labai artimą tautą. Bėgdami vendai apsistojo pradžioje prie Rygos, bet, iš čia kuršių vejami toliau, rado prieglobstį Vidžemėje, Cėsyse. Vendų vardas išlikęs vokiškame Cėsių pavadime Wenden.
Archeologiniai radiniai rodo, kad Ventava buvo tankiausiai apgyvendinta Kuršo dalis. Joje buvo įsikūrusios daugiau kaip 30 gyvenviečių (Mugurēvičs, 2000). Bendrasis gyvenamosios teritorijos plotas sudarė apie 600 km² ir driekėsi apie 50 km abipus Ventos krantų, ši upė buvusi pagrindinis vandens kelias.
Tankiausiai buvo apgyvendintos dabartinių Zlėkų ir Priedniekų apylinkės, čia vieni greta kitų randami finų, skandinavų ir kuršių daiktai. Pagrindinis piliakalnis stovėjęs Paberzkalne. Anot vienos iš nuomonių, Kuršo valdovo Lamekino rezidencija Vindava (Wynda) buvo įsikūrusi dabartinėse Zlėkose, kurios 1230 m. vadintos Normis kiligunda (valda) (Mugurēvičs, 1999, 2000).
Viršutinėje prabangiai išpuošto paminklinio akmens dalyje matyti kryžius, kurį juosia runų įrašas, jis leidžiasi žemyn ir baigiasi sumazgytomis pynėmis. Užrašas skelbia, kad šis akmuo yra paminklas kažkokiam vikingui Æi..... (vardas ištrupėjęs), kuris mirė Vindavoje (Vindö — ui(t)au).[2] Mirusysis turėjęs dvi seseris ir tris brolius. Hróðvaldr(?), Hróðgautr, Hróðarr, Þorsteinn. Jie buvo dėdės.
Runų tekstas lotynų raidėmis (prasideda nuo apatinio kairiojo kampo ir kyla viršun):
Senovės skandinavų kalbos transliteracija:
1253 m. balandžio 4 d. sutartyje, sudarytoje Kuršo vyskupo Heinricho ir Livonijos ordino magistro, Ventavos žemė buvo padalyta į dvi dalis santykiu 2:1. Šiaurinę dalį (du trečdalius) gavo Livonijos ordinas, o pietinę dalį (vieną trečdalį) ir toliau valdė Kuršo vyskupija.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
