Smiltynė

Smiltynė – Klaipėdos miesto dalis, esanti Kuršių nerijoje, į pietus nuo Kopgalio.^[2] Kartu su Kopgaliu nepriklauso Neringos savivaldybei, nors yra Kuršių nerijoje ir įeina į nacionalinio parko teritoriją.

Kitos reikšmės – Smiltynė (reikšmės).

Smiltynė
Vietovė prijungta prie miesto 1900, 1947 ir 1962 m.
[[Vaizdas:Smiltynė, vila.JPG|{{#if:265|270px]] Vila Smiltynėje
Smiltynė
55.707°š. pl. 21.112°r. ilg. / 55.707; 21.112 (Smiltynė)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Klaipėdos miesto savivaldybė
Vikiteka	Smiltynė
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Smiltỹnė Kilmininkas: Smiltỹnės Naudininkas: Smiltỹnei Galininkas: Smiltỹnę Įnagininkas: Smiltynè Vietininkas: Smiltỹnėje
Istoriniai pavadinimai	vok. Sandberg, Sandkrug

Būdama miesto vakariniu pakraščiu, Smiltynė su centru susisiekia perkėlomis (senąja ir naująja). Visai prie Kopgalio yra Smiltynės kapinės, piečiau – Gamtos muziejus, jachtų klubas, uostas, ties naująja perkėla – 36 m Hageno kalnas. Vasarą į Smiltynę atvyksta daug turistų, kurie maudosi Baltijos jūroje. Nuo Smiltynės prasideda Neringos dviračių takas ir kelias  167  Smiltynė–Nida .

Į šiaurę nuo Smiltynės, Kopgalyje yra Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas, paminklas „Albatrosas“ (12 m aukščio, atidengtas 2011 m., skulptorius Klaudijus Pūdymas, architektas Mindaugas Zabarauskas). Tarp Smiltynės ir Kopgalio vasaromis važinėja arklių traukiamos karietos, „traukinukai“, taip pat 9B maršruto miesto autobusas.

Geografija

Smiltynės miškai nuo Hageno kalno

Baltija ties Smiltyne

Beveik visą Smiltynę dengia miškai (šiaurinėje dalyje – Smiltynės miškas, pietinėje – Neringos miškas), prie jūros – kopos ir paplūdimiai. Visa Smiltynė priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Gyvenvietėje išlikę senų, apie 1900 m. statytų pastatų, vilų.

Istorija

Nuo 1409 m. minimas pašto kelias Klaipėda–Karaliaučius per Kuršių neriją, prie jo veikė smuklė, kūrėsi gyvenvietė, iš pradžių vadinta Sandberg, vėliau iki 1945 m. Sandkrug.^[3] Iki XIX a. pabaigos buvo kelios žvejų sodybos. 1900 m. dalis Smiltynės prijungta prie Klaipėdos miesto, 1947 m. – didžioji dalis Smiltynės, 1962 m. lapkričio 14 d. – ir Smiltynei priklausę miškų plotai.

1901 m. buvo pastatytas viešbutis kurhauzas, kuriame būdavo rengiami lengvosios ir kamerinės muzikos koncertai, juose dalyvavo smuikininkas F. von Renteris, dainininkas Kipras Petrauskas ir kiti.^[4]

Po to, kai XX a. 3-4 dešimtmečiuose padaugėjo masinių renginių Klaipėdoje, Smiltynėje sekmadieniais buvo pradėtos rengti vaikų šventės, varžybos, šokiai.^[5] Dabar Smiltynėje vyksta Jūros šventės renginiai.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2015 m.
1871 m.[6]	2015 m.
16	80

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. „Žemėlapis koordinatėmis 55.71 ir 21.11“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-12.
3. Smiltynė. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-23).
4. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius: vadovas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 89 p. ISBN 9986-830-82-6.
5. Nikžentaitis, Alvydas. Klaipėda: istorija populiariai . Klaipėda: Druka, 2002, 103 p. ISBN 9986-848-22-9 .
6. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.

Nuorodos

• Smiltynė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 243 psl.
• Smiltynė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 48
• Smiltynė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 261 psl.
• Smiltynė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 674 psl.