![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/d/d2/Taking_of_Jerusalem_by_the_Crusaders%252C_15th_July_1099.jpg/640px-Taking_of_Jerusalem_by_the_Crusaders%252C_15th_July_1099.jpg&w=640&q=50)
Pirmasis kryžiaus žygis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pirmasis kryžiaus žygis (1095–1099) buvo pirmasis pagal eilę iš daugelio Kryžiaus žygių, kuriais buvo siekiama užimti Šventąją Žemę. Apie pirmąjį žygį apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą paskelbė popiežius Urbonas II Klermono bažnytiniame susirinkime 1095 m. Popiežius kvietė suteikti karinę pagalbą Bizantijai, kuri jau buvo praradusi beveik visą Anatoliją turkų seldžiukams.
Pirmasis kryžiaus žygis | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Kryžiaus žygiai | |||||||
![]() Kryžiuočiai užima Jeruzalę 1099 m. | |||||||
| |||||||
Priešininkai | |||||||
Kryžiuočiai:
Rytų krikščionių sąjungininkai
|
Musulmonų pajėgos:
| ||||||
Vadai | |||||||
Pietų Prancūzijos kontingentas:
Šiaurės Prancūzijos ir Flandrijos kontingentas:
Normandijos-Italijos kontingentas:
Rytų lyderiai:
|
Seldžiukų imperija:
Danišhmendai:
Fatimidai:
| ||||||
Pajėgos | |||||||
Krikščionių pajėgos: ~35 000 [1]
Bizantiečiai: |
Nežinoma | ||||||
Aukos | |||||||
Nuo vidutiniškai iki daug (vertinimai įvairūs) | Daug |
Tarp 1096 ir 1101 m. Bizantijos graikai patyrė tris atskiras kryžiuočių žygio bangas. 1096 m. pavasarį į Konstantinopolio apylinkes atvyko pirmoji didelė, nedisciplinuota ir blogai aprūpinta kariuomene. Ši pirmoji grupė dažnai vadinama Valstiečių kryžiaus žygiu arba Liaudies kryžiaus žygiu. Jai vadovavo Petras Eremitas ir Valteris Beturtis. Antrojoje bangoje, nužygiavusioje 1099 m. iki pat Jeruzalės, dalyvavo Prancūzijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos riteriai. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės, atskiriems kontingentams vadovavo savi valdovai. Lotaringijos riterius vedė Žemutinės Lotaringijos hercogas Godfridas Bulonietis ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos riterių pajėgoms vadovavo Tulūzos grafas Raimondas IV ir popiežiaus legatas Ademaras, Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – Taranto kunigaikštis Boemundas I, Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis Robertas II. Trečiąją bangą sudarė Lombardijos, Prancūzijos ir Bavarijos kontingentai, pasiekę Jeruzalę 1101 m. vasaros pradžioje.[3]
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/9/9a/Passages_d%27outremer_Fr5594%2C_fol._19r%2C_Concile_de_Clermont.jpg/640px-Passages_d%27outremer_Fr5594%2C_fol._19r%2C_Concile_de_Clermont.jpg)
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/c/cf/Aftermath_of_Manzikert.png/640px-Aftermath_of_Manzikert.png)